Nacionalinio "Eurovizijos" dainų konkurso atrankos vedėja, grupės "Pinup Girls" narė Simona Nainė nesiskiria su vyru "radistu" Jonu, juokiasi iš tuštybės ir silikoninio grožio kulto, neketina emigruoti ir už laimę nepamiršta padėkoti Dievui.

– Viešumoje pasklido informacija, kad jūs skiriatės su vyru Jonu.

– Nusišneka, absoliutūs kliedesiai. Kai kurie žurnalistai neskiria būtojo kartinio laiko nuo esamojo, – 26 metų S.Nainė yra baigusi lietuvių kalbos studijas. – Tai – ne mano, bet jų problemos.

– Deja, pati atviravote apie savo skyrybas žurnalistams dar tada, kai Jonas prieš sužadėtuves jums tėškė: "Skiriamės – meilės nėra!"

– Tai – praeitis. Visi artimieji, draugai žino, kad apie skyrybas nėra jokių minčių. Kitaip manyti gali nebent tie, kurie mūsų nepažįsta.

– Ką pasakytumėte tiems nepažįstamiesiems: kas yra Simona Nainė?

– Jauna, ištekėjusi moteris, turinti šeimą ir daug užklasinės veiklos – dainavimą, drabužių kūrimą. Tai moteris, mylinti gyvenimą ir gyvenanti taip, kaip jai patinka.

– Kuo, renkant "Eurovizijos" atrankos vedėją,  nukonkuravote Beatą Tiškevič-Hasanovą?

– Šio konkurso atrankos vedėja mane žiūrovai matė pernai, Beatą – kitoje laidoje. Esame labai skirtingos. Ji – laisvesnė, aš – be visų tų jos bajeriukų.

– Ką atsakytumėte piktiems liežuviams, teigiantiems, kad jums padėjo "Pinup Girls" vadybininko Martyno Tylos ir jūsų vyro ryšiai pramogų pasaulyje?

– Vyras įkėlė nuorodą į "Facebook'ą", o balsuoti žmonės galėjo, už ką nori. Jei daugiau balsavo už mane, gal norėjo mane matyti šioje pozicijoje? Nors, žinoma, yra tokių, kuriems labiau imponuoja Beata.

– Ji, kaip teigia jos gerbėjai, charizmatiškesnė, įdomesnė, skaldo bajeriukus.

– Galbūt. Bet "Eurovizija" nėra bajeriukų laida. Šypsotis ir subtiliai pajuokauti galima, bet tai – rimtas konkursas, kurio nugalėtojas atstovaus šaliai. Ir blogai, jei į tai žvelgsi kaip į bajerį.

– Tačiau, žvelgiant į antrus metus vykdomą keistą "Eurovizijos" atrankos sistemą, galima spėti, kad šis projektas vertinamas tik kaip pelningas bajeriukas?

– Į organizavimą nesikišu. Žmonės patys išrinks dainą ir atlikėją. Turės įtakos ir komisija. Tarp vertintojų – ir patirties turintys užsieniečiai. Kad ir buvęs "Pink Floyd" prodiuseris. Privalau gerai padaryti savo darbą. Jei esi šlavėjas, būk geriausiu šlavėju pasaulyje, jei vedėjas – stenkis gerai padaryti savo darbą, todėl negaliu patarinėti organizatoriams, prodiuseriams.

– Esate dainininkė. Ar logiška, kad renka atlikėją, po to – dainą, kuri gali vienam puikiai tikti, kitam – ne. Beveik visose šalyse dainininkai varžosi jau susigyvenę su daina, o kūrėjai tekstą rašo konkrečiam atlikėjui.

– Taip. Bet kuris geresnis atlikėjas: tas, kuris gali atlikti tik savo dainą, ar tas, kuris geba puikiai padainuoti ir kitas? Tai – dainininko unikalumas ir profesionalumas. Be to, dainininkai ateina į "Euroviziją" žinodami taisykles.

– Esate ir dainininkė, ir laidos vedėja, turinti savo prekės drabužių ženklą "Nunu".  Ar gausybė veiklos reiškia, kad savęs dar neradote?

– Radau! Dirbau personalo valdymo srityje nuo 8 iki 17 val. Bet tai man neteikė malonumo, buvau kaip robotukas. Dirbau dėl veiklos, ne dėl pinigų, nes esu labai aktyvus žmogus. Netikėtai atradau siuvimą. Keista, iš kur radau kantrybės, laiko. Būtų pernelyg sunku koncertuoti, vesti laidą, dirbti personalo valdymo srityje, siūti ir būti gera žmona. Todėl atsisakiau tradicinio darbo ir susikoncentravau į siuvimą. Brisdama į balą, niekada nekišu kojos iki pusės, visada stengiuosi panardinti visą. Kai vedu "Eurovizijos" atranką, žinau, kad turiu geriausiai padaryti tą darbą, išklausau mokytojos, atlieku pratimus, kad būtų geresnė dikcija, laikysena.

Nesu dizainerė, tai – hobis. Džiaugiuosi, kad kažkam patinka tai, ką darau.

– Pavadinimą "Nunu" pavogėte iš kažkokios pasakos ar animacinių filmo herojaus iš šiaurės?

– Apie tai paskaičiau vėliau. "Nunu" – ir kelionių agentūros, ir firmos, ir šokoladukai. Prieš dvejus metus įsigijome trečią šunelį. Neklaužadai davėme vardą Nunu. Žinote, kai tėvai vaikams grūmoja pirštu ir sako "nu nu nu"? Vardą sutrumpinom iki Nunu.

– Šiek tiek paironizuosiu. Dabar Lietuvos šou  pasaulyje įprasta tapti dizaineriais ir stilistais.

– Nedirbu pagal savo profesiją – turėjau būti lietuvių kalbos mokytoja. Tačiau neteigiu, kad esu gera stilistė ar dizainerė, savęs neaukštinu, per galvas nelipu. Būtų negražu ir kvaila, juolab kad yra profesionalai, baigę mokslus ir visą gyvenimą kuriantys drabužius. Darau tai, kas man patinka, ir smagu, kad kažkam tai patinka.

– Turite ne tik tris Maltos bišonus, bet ir tris tatuiruotes.

– (Juokiasi) Mistinis sutapimas.

– Beje, kam reikėjo tatuiruotės su raidėmis JS. Primityvu. Ar jaunystė – kvailystė?

– Ne! Nors tai pirmoji, seniai daryta tatuiruotė. Apgalvota. Tai – mūsų šeimos talismanas. Jei susilauksime vaikų, bus ištatuiruoti ir jų vardai. Neketinu tatuiruoti viso kūno ar veido drakonais. Kažkam gražu auskaras nosyje, o man nepatinka, bet gražu tatuiruotė.

– "Jei žiūriu į apačią ir matau savo žandus, vadinasi, jau nekas. Jeigu atsigulu ant šono ir pasideda mano pilvas, jau vėl nekas. Jeigu važiuoju per gulintį mentą ir man sukruta šonai, jau žinau – nori nenori reikia kažką daryti." Tai – jūsų žodžiai.

– (Juokiasi) Moku iš savęs pasijuokti. Greitai priaugu svorio ir labai stebiu, ką valgau. Nenoriu tapti tokia, kuri kada nors įsiridens į sceną. Nesu paklaikusi dėl kūno, moku priimti trūkumus, bet jei galiu sportu ir mityba koreguoti, kodėl to nedarius? Kiekviena moteris nori būti graži.

– Ar nesureikšminamas kūnas? Nuolatiniai nuotraukų kėlimai į socialinį tinklalapį ir noras sulaukti daug "patinka", guodimasis, kad turiu kilogramą antsvorio. Neteko girdėti, kad žmogus guostųsi, jog jam trūksta proto, vertybių, kad jis – dvasios elgeta.

– Gal apie tai tik nekalba viešai? "Facebook'e" žmonės mane matė įvairią: apsimiegojusią, knarkiančią, be makiažo. Nebijau būti savimi.

– Peržvelgiau jūsų socialinio tinklalapio paskyrą. Man patiko jūsų žodžiai: "Manęs negalima įleisti i knygynus. Dabar žinau, kur mano visi pinigai išsileidžia." Sako, pasakyk, ką skaitai, kokius filmus žiūri...

– Seniau nedaug žiūrėdavau filmų, o mano vyras mažai skaitydavo. Dabar praturtiname vienas kitą: daug skaitome, daug žiūrime filmų. Tiesa, seniau pasirinkdavau banalias istorijas, dabar – filmus su įdomiais charakteriais, socialinėmis temomis. Tai – Jono įtaka, nes jis susipažinęs su puikiais filmais, pažiūri ir "imdb" (Internet Movie Database – interneto duomenų bazė apie aktorius, filmus, televizijos laidas ir t.t.) reitingus. Patinka biografinės istorijos. Patiko senas filmas "Pusryčiai pas Tiffani" (1968 m. filmas su Audrey Hepburn), "Oskarui" nominuotas naujas filmas "Visko teorija" (apie garsų fiziką Stepheną Hawkingą), "Mano vardas Khanas", iš romantinių – "Užrašų knygelė". Su drauge žiūrėjome ir verkėme.

Knyga – apie Coco Chanel, taip pat – amerikiečių pastoriaus Marko Gungoro "Per juokus į geresnę santuoką". Vasarą skaičiau labai daug knygų.

– Ir neskaitėte primityvios knygos "50 pilkų atspalvių"?

– (Juokiasi) Tuštoka, bet skaičiau. Ai, dar patiko Kurto Cobaino biografija.

– Tai kaip jūs nepliaukštelėjate Jonui rimbu už kvailus Gariūnų lygio juokus per "Radistų" šou?

– Darbe jis – tik personažas. Jonas – protingas vyras, baigė filosofiją, gyvenime žino, ko nori. Jo personažas – tik paviršutiniškas portretas. Šeimoje jis uždaras, nes išsikalba radijuje. Kažkada stebėjausi, kaip jis gali būti vienoks darbe, kitoks namuose. Tačiau kai pervargsta ir nenori su manimi kalbėti, puikiai jį suprantu.

– Diplomuotas filosofas turbūt supranta, kad viešas žmogus formuoja vertybes ir jaunimui gali tapti paviršutiniško gyvenimo pavyzdžiu?

– Joną su kolega Rolandu dažnai kviečia ir į universitetus, jaunimo susirinkimus, kur jie būna personažai – radistai. Bet ir, pavyzdžiui, Humoro klubo narys Mantas Stonkus scenoje daug keikiasi, o gyvenime yra visai ne toks. Jų tikslas – prajuokinti, ir jei darbas išaugino vardą, tai nėra blogai. Žmonės nėra kvaili ir sugeba atsirinkti, kas kvaila ir kas protinga. Reikia turėti savo nuomonę.

– Kam "Pinup Girls" merginoms reikia seksualių fotosesijų? Juk jei esate vertos, tai išgarsėsite dainuodamos.

– Mes dainuojame. Kai merginos pozavo "Playboy", nebuvau grupės nare ir nežinau, ar būčiau apsinuoginusi žurnalui. Skoninga, nevulgari erotika – gražu. Nestovime vulgariai atkištomis nuogomis krūtimis. Fotosesijoje esu tik su švarku, šiek tiek matosi krūtinė. Bet viršutinę jos dalį, pilvą žmonės pamatytų ir paplūdimyje.

– Ko neparduotumėte dėl populiarumo?

– Šeimos. Populiarumas – abstrakti sąvoka. To nesureikšminu – didelio čia daikto, kad tave kažkas matė žurnalo viršelyje ar per televizorių. Kartais susimąstau, kodėl gimiau šiame kūne? Kodėl ne Petro, Marytės? Kartais galvoju apie egzistenciją ir džiaugiuosi, kad man pasisekė. Tikiu Dievu ir esu įsitikinusi, kad kiekviename darbe jis prideda ranką. Ir niekada neužmirštu jam padėkoti.

–  Prieš pusantrų metų sakėte, kad tuštybė – save kelti ant pjedestalo, įnoringumas, nesiskaitymas su kitais žmonėmis, sugadintas požiūris į materialius dalykus ir dirbtinis, silikoninis grožis.

– Juokingiausia, kai matau, liaudiškai kalbant, "padarytą" moterį pripūstomis lūpomis, krūtimis, kuri sako nieko dirbtinai nesidariusi. Nesuvokiama ir kvaila. Esu už plastines operacijas po avarijų, apdegimų, jei moteris neturi krūtų ir dėl to kompleksuoja visą gyvenimą, slepiasi po drabužiais ir nejunta visaverčio gyvenimo. Neseniai man darė estetinį dantų plombavimą – nuo mikrofono buvo nuskilęs dantis: jutau diskomfortą, juokdavausi puse lūpų.

Bet kai jauna, žavi mergina turinti mažesnę krūtinę, užpakaliuką ar šiek tiek riebaliuko, pradeda darkytis!.. Ir nesustoja: lūpos, botoksas, riebalų nusiurbimas, veido lyginimas, krūtų didinimas. Tai – nesveika!

– Bet, Simona, dabartiniame Lietuvos šou pasaulyje labai daug tuštybės, silikoninio, dirbtinio ir nesveiko grožio. Net sunku rasti merginų grupėje narę, kuri nebūtų "padaryta". Pavardžių turbūt nevardyti?

– Mes su Viktorija nesame plastikos chirurgų pacientės. Vardyti nereikia. Turbūt beveik visų grupių merginos kažką darėsi: tobulino lūpas, krūtis, veidą. Tai – kvailas grožio kultas. Jei norėčiau kitokių sėdmenų, krūtinės, turime labai gerą draugą – grožio chirurgijos specialistą iš Brazilijos. Bet neketinu į jį kreiptis dėl paslaugų. Gal, kai man bus 50 metų, prastai jausiuosi, būsiu, jei duos Dievas, pagimdžiusi tris vaikus, tada gal ir reikės pagalbos. Bet dabar su mažesne krūtine, kreivu dantimi, mažesniu užpakaliuku, nosies kuprele mes esame asmenybės, išskirtiniai.

– Norite trijų vaikų?

– Jonas nori trijų. O gal daugiau. Bet, duok Dieve, pradžioje turėti bent vieną.

– Ko mes nežinome apie Simoną Nainę, kuri vis dar bijo vorų?

– Nežinau, nukenčiu dėl savo atvirumo. Vorų bijau paniškai.

– Jūs nuo penkerių metų scenoje ir sakėte, kad be muzikos negalit gyventi. Be ko dar negalėtumėte gyventi?

– Negaliu gyventi užsienyje. Esu labai prisirišusi prie tėvų, sesės, draugų. Jau vien dėl jų negalėčiau gyventi užsienyje. Man reikia juos matyti, apkabinti. O dabar dar mano šeima – vyras ir trys šunys.

– Esate didelė laikrodžių mėgėja.

– Neseniai, kai namie sustojo visi laikrodžiai, suskaičiavau, kad turime šešis. Jonas turi kažkokią savybę, dėl kurios neretai sustoja laikrodžiai. Mėgstu nešioti ir vyriškus laikrodžius.

– Laimingi žmonės laikrodžių nesegi ir laiko neskaičiuoja.

– Juokingiausia tai, kad norėdama sužinoti, kiek valandų, niekada nežiūriu į laikrodį. Visada – tik į telefoną. O mes – laimingi. Turbūt todėl mūsų namuose nuolat sustoja  laikrodžiai.