Emigracija užgrūdino

Rūta baigė Vilniaus dailės akademiją keramikos bakalauro ir magistro diplomais, o paskui netikėtai sutiko verslininką, įkalbėjusį jauną moterį drauge vykti į Angliją.

„Emigracija buvo pats spontaniškiausias ir beprotiškiausias mano kada nors padarytas dalykas, dėl kurio nesigailiu. Ji davė man daug vertingų pamokų, subrandino savivertę, leido užaugti kaip nepriklausomai menininkei“, – tikina keramikė, Anglijoje praleidusi devynerius metus.

Teko ir knygas pakuoti, ir prie sumuštinių linijos fabrike stovėti. Jautėsi lyg musė, įkritusi į kažkieno barščius. Tačiau būtent tada suprato: gyvenimas per trumpas, kad leistų dienas nemėgstamame darbe. „Viskas, kas juoda, nėra blogai, nes nuo dugno galima atsispirti“, – šypsosi ji.

Metusi nekenčiamus darbus Rūta nusprendė grįžti prie keramikos. Susirado draugo dirbtuvėse kampą, nusipirko molio ir pradėjo lipdyti.

„Iš pradžių neturėjau krosnies, kur juos išdegti, tad norėjau tik lavinti ranką. Tačiau kai draugas pasisiūlė nupirkti krosnį, viskas pasidarė kur kas rimčiau“, – prisimena pirmuosius Anglijoje praleistus metus Rūta, po kiek laiko susiradusi ne pelno siekiančią organizaciją, padedančią jauniems menininkams atsistoti ant kojų. Tuomet išsinuomojo studiją, turėjo sąlygas kurti.

„Po kelerių metų išlaisvėjo kalba, ėmiau labiau suprasti britus. Tereikėjo rasti būdų, kaip ir kur realizuoti savo darbo vaisius“, – pasakoja ji.

Kitokie: keramikės darbai išsiskiria ryškiomis spalvomis, lietuviškos tekstilės, tautosakos raštais, pasikartojančiu gyvybės medžio motyvu. / R. Bartkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Pripažinimas atvėrė daug durų

Pirmus metus, kai jau galėjo išdegti savo gaminius, praleido važinėdama po tautodailininkų muges, kuriose, kaip sako, dalyvaudavo bobutės su savo iškeptais keksiukais. Apimta nevilties ėmė mąstyti, kaip prasimušti.

Pastebėjo, kad visi menininkai priklauso kokioms nors organizacijoms. Nusitaikė į pačią geriausią – „Craft Potters Association“. Tapus jos nare, atsivėrė daug durų.

Išvydę lietuvės darbus, žmonės iškart sakydavo, kad jų vieta yra „Liberty“ – prabangioje meno parduotuvėje, kurios pavadinimo Rūta nė nebuvo girdėjusi.

„Vieną dieną nusprendžiau pasidomėti ir pamačiau, kad ji instagrame paskelbė konkursą įvairių sričių menininkams. Dalyvių su savo darbais buvo apie 10 tūkst. Nesitikėjau, kad manuosius kas nors pastebės, tačiau galiausiai tapau viena iš „Liberty Open Call“ nugalėtojų. Gavusi jų laišką net suabejojau savo anglų kalbos žiniomis. Bėgau pas drauges klausti, ar tikrai teisingai supratau, kad laimėjau“, – juokiasi R. Bartkevičiūtė, nuo tada pradėjusi skaičiuoti savo sėkmės metus.

Dalyvauta daugybėje profesionaliosios keramikos parodų, mugių. Surengtos keturios personalinės parodos užsienyje ir Lietuvoje. „Esu Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Mano kūryba eksponuota kartu su pasaulinio garso tapytojo Alano Davie’io darbais parodoje „Adventures in Colours“ Hertford Arts Hub. Atstovavau Lietuvos jauniesiems menininkams tarptautinėje keramikos bienalėje Danijoje. Mano darbai laimėjo „Liberty London“ 2018 m. konkursą Londone“, – vardija saldžius sėkmės vaisius pašnekovė.

Naujas gyvenimo etapas

Lietuvoje Rūta gyvena šeštus metus. Buvęs gyvenimo draugas liko Anglijoje. „Aš svajojau apie vaikus, šeimą, o jį šitie dalykai baugino. Nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir pradėti naują gyvenimo etapą, kuriame netikėtai atsirado kitas žmogus“, – prisipažįsta R. Bartkevičiūtė.

Lietuviškasis etapas prasidėjo Molėtuose. Čia gimė ir pirmasis sūnus Anupras. Vis dėlto šiandien menininkė yra priėmusi sprendimą gyventi viena.

„Molėtuose liko sodyba, draugai. Ateityje žadu ten rengti kūrybines dirbtuves, plenerus, stovyklas – viską, kas tik susiję su kūryba, nes man jos reikia kaip žuviai vandens“, – aiškina kūrėja ir priduria, kad dirbti su moliu auginant du mažamečius vaikus – per didelė prabanga.

Užtai pradėjo piešti terapinius piešinius, kuriems tiek daug laiko nereikia. Dažniausiai prie jų prisėda, kai mažasis Agilis miega pietų miego, o Anupras būna darželyje.

Prie keramikos Rūta žada grįžta paaugus vaikams. „Širdis šaukia – būtinai grįšiu, bet dabar dar ne laikas. Šiame gyvenimo etape esu visiška mamytė, – atsidūsta ir pripažįsta, kad tai nelengvos pareigos. – Vaikai dar maži, jiems reikia mamos, tad esu ištirpusi juose, tarsi praradusi savo kūrybinę tapatybę.“

Posūkis: „Keramiką aš pati pasirinkau, o archetipiniai piešiniai pasirinko mane. Jaučiuosi dėkinga visatai, kad jie ateina per mane“, – sako Rūta. / R. Bartkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbios tautinės vertybės

Dar mokyklos metais Rūta ėmė domėtis baltų kultūra, jos simboliais. Studijuodama pastebėjo, kad anglų kalba darosi vis madingesnė už  gimtąją.

„Maniau, kad jei jaunimas nepuoselės mūsų kultūrinio palikimo, jis tiesiog išnyks. Jau tada žinojau, kad mano kūryba bus lietuviška. Prarasti tautiškumo svetur nebuvo jokių galimybių: gyvenant Anglijoje man jis tik dar labiau sustiprėjo. Juk kuo mažiau turi galimybių puoselėti savo šalies vertybes, tuo labiau jas vertini“, – svarsto keramikė, kurios molio dirbiniuose – ir lietuviškų raštų, ir močiučių lovatiesių atspindžiai, o vienas mėgstamiausių simbolių – gyvybės medis.

Menininkei patinka neapibrėžti savo kūrinių paskirties. Vis dėlto didesnius cilindro formos indus ji kūrė turėdama omenyje, kaip pati sako, linksmesnes urnas.

„Kodėl paskutinė žmogaus kelionė turėtų būti liūdna, tamsi, niūri, kokios dažniausiai būna urnos? Remiantis mano vidine pajauta, mirtis yra virsmas. Todėl parodai „Gyvybės (pilnas) medis“ sukūriau seriją ryškių urnų, kalbančių ne apie pabaigą, bet apie tęstinumą“, – aiškina Rūta, darbus puošianti simboliniais motyvais, lietuviškos tekstilės raštais.

Ant savo kūrinių keramikė nenori dėti etikečių. „Na tai kas, kad mano mintis buvo apie urnas. Žiūrovas juk gali susigalvoti kokią tik nori daikto paskirtį. Jei nereikia urnos, tarkim, kad ir mylimo šuniuko pelenams, tai dėkite sausainius“, – juokiasi ji.

Bijau, kad keramika kol kas gali likti tik hobiu, nes ji, auginant vaikus, reikalauja per daug resursų.

Svetur nepritapo

Ar, Anglijoje praleidus beveik dešimtmetį, sunku buvo sugrįžus į Lietuvą? Nė kiek. Viskas Rūtai čia pasirodė sava ir pažįstama. Daug sunkiau adaptuotis sekėsi Anglijoje.

„Tik atrodo, kad visi esame vakariečiai, bet iš tiesų anglams mes – atvykėliai iš Rytų Europos. Aukštesnioji, vidurinė, žemesnioji socialinės klasės pas juos labai pabrėžiamos, ir kartais – vos ne atviru tekstu“, – teigia Rūta ir priduria, kad anglai, nors ir bendraujantys žmonės,  pašalinių į savo gyvenimus neįsileidžia.

„Ten gyvendama jaučiau diskomfortą. Pirmiausia – dėl kalbos. Aišku, prasilaužiau, bet niekada nekalbėjau taip laisvai, kaip ten gimę žmonės. Antra, dėl kultūrinių skirtumų. Net jei būčiau gimdžiusi Anglijoje vaikus, jie nesijaustų visaverčiais tos šalies piliečiais – gal tik į kokią trečią kartą“, – argumentus, kodėl nusprendė grįžti į tėvynę, dėlioja R. Bartkevičiūtė.

Mišrios lietuvių šeimos Anglijoje jai kėlė graudulį. Nei jos gerai moka kalbėti angliškai, nei lietuviškai. Rūta vadina jas medžiais be šaknų. Panašų jausmą patirdavo, kai grįždavo trumpų atostogų į Lietuvą. Atrodė, tarsi iš čia jau būtų išspirta, o Anglijoje vis dar nesava. „Našlaitės sindromas“, – randa tikslų apibūdinimą savo jausenai ir džiaugiasi, kad, vos tik apsisprendė grįžti į tėvynę, viskas ėmė dėliotis tiesiog savaime.

Sužavėjo terapiniai piešiniai

Kadangi šiuo metu Rūtai svarbiausia motinystė, savo meninei išraiškai ieško kitų būdų. Vienas jų – terapiniai piešiniai.

„Savo piešinius vadinu archetipiniais. Atradau juos per įdomią moterį Caroline Myss, skaitančią paskaitas saviugdos temomis. Ji pastebėjo, kad nors žmonės visame pasaulyje yra skirtingi, galiausiai viskas juose susiveda į viena – į tam tikrus susistemintus archetipus. Galima sakyti, kad gimdami pasąmoniniu būdu įgyjame ir tam tikrą archetipą – tam tikrą rėmą, kuris vėliau turi nemažos įtakos mūsų gyvenimams“, – pasakoja Rūta, apie C. Myss sužinojusi iš knygos „Šventosios sutartys“.

Anot jos, knyga padėjo kitaip pažvelgti į santykius su žmonėmis, suprasti, kad su visais, kurie atėjo į jos gyvenimą, ji tarsi turi sutartį, nusakančią, kokias pamokas privalo išmokti.

Perskaičius šią knygą Rūtai pradėjo kilti vaizdiniai apie archetipus, kurių C. Myss išskiria net 80. „Užsimerkiu, pamatau ir skubu piešti. Juokiuosi, kad keramiką pati pasirinkau, o archetipiniai piešiniai pasirinko mane. Jaučiuosi dėkinga visatai, kad jie ateina per mane. Juos kurdama esu patyrusi labai stiprių išgyvenimų“, – dalijasi keramikė, šiuos piešinius vadinanti puikia priemone sau ir kitiems pažinti.

Paklausta, ar negaila palikti nuošalyje keramikos, Rūta juokiasi, kad tai pati rizikingiausia meno šaka. „Iš keramikos krosnies išimi užsakytą darbą, o ten – šipuliai… Atrodo, viską dariau taip pat, o ėmė ir nepasisekė. Čia toks gilus, niuansų kupinas mokslas, kad jo paslapčių gali mokytis visą gyvenimą ir dar neišmoksi“, – apie savo profesinę sritį kalba keramikė ir priduria, kad su piešiniais kitaip – piešti sekasi lengvai, lyg per sviestą.

R. Bartkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Motinystė pakeitė

Rūtai labai patinka stebėti savo sūnų charakterius. Anupras, sako, yra visiškas inžinierius – kūrybiškumas dera su techniškumu. Spėja, bus tiksliukas.

Jaunėlis Agilis – artistas ir oratorius. Užlipa ant spintelės, rankomis gestikuliuoja ir kažką aiškina. Jam reikia scenos ir žmonių, o Anuprui – vienumos. Kai ką nors įdomaus veikia – nieko negirdi, visiškai pasineria į save.

Ar motinystė pakeitė menininkės asmenybę? Neabejotinai. Augindama vaikus keramikė pasidarė disciplinuotesnė, griežtesnė. „Juk norint juos suvaldyti reikia daug išmanaus strategavimo“, – šypsosi ji ir laukia, kada vėl galės trumpam atsikvėpti nuo kasdienybės ir išvykti pas bendramintes.

„Molėtuose turiu tarsi savo gentį – moterų ratus, kur nesikalbame apie buitines problemas, o klausomės paskaitų sąmoningumo temomis, atliekame įvairias dvasines praktikas“, – pasakoja R. Bartkevičiūtė.

Šiuo metu moteris labai susidomėjusi vadinamuoju Chose Silvos metodu. Tai netradicinių metodikų, skirtų žmogaus intelektui, protui lavinti, autorius. Amerikiečio metodas – moksliniais tyrimais paremta proto valdymo sistema, leidžianti atrasti savo smegenų potencialą.

„Šiuo metu neturiu artimo žmogaus šalia. Kartais būna sunkiau, kartais lengviau. Ch. Silvos metodas man padeda išgyventi sunkius momentus, – prisipažįsta pašnekovė, svajojanti sukurti naujų darbų, surengti naują parodą. – Norisi parodyti, kad tai, ką kuriu, gimsta iš pakylėtos sielos. Bijau, kad keramika kol kas gali likti tik hobiu, nes ji, auginant vaikus, reikalauja per daug resursų.“