Dainuojančių akmenų ir milžinų sala

Sardinijos Pietuose, maždaug pusvalandis kelio nuo Kaljario įsikūręs senovinis San Sperate miestas. Jis garsėja sultingais abrikosais, burnoje tirpstančiu medumi ir pasaulinio garso skulptoriaus Pino Sciola darbais. Vietiniai Sardinijos gyventojai tikrai rekomenduos apsilankyti šio skulptoriaus atvirame akmenų muziejuje. Tinklaraštyje „Chasingtheunexpected.com“ rašoma, kad egzotinių formų ir spalvų akmenis muziejuje surinkęs bei specialiu būdu juos apdirbęs menininkas sakydavo, jog apie akmenis nedera kalbėti, juos reikia paliesti ir klausytis. Tad dėmesingi muziejaus lankytojai patys galės patikrinti, ar akmenys gali šnabždėti ar netgi dainuoti. O jei gali, tai kokį garsą jie skleidžia?

„Žmonės išsiilgę buvimo gamtoje ir jos teikiamo harmonijos jausmo. Sakoma, kad P. Sciola akmenų muziejuje pavyksta šį jausmą atgaivinti. Apskritai akmuo Sardinijoje turi labai svarbią istorinę reikšmę ir keliautojai netrunka tai pastebėti. Kalbama, kad pačios gamtos sukurtas menas, sutilpęs P. Sciola muziejuje, ypatingą magiją skleidžia vakare. Tad skirkite laiko į šią vietovę nuvykti, kai prie horizonto artėja saulėlydis ir eksponatai atrodo dar įspūdingiau“, – pataria tarptautinio kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ Ryšių su visuomene ir rinkodaros skyriaus vadovė Inga Aukštuolytė.

Akmuo taip pat buvo nepamainoma senosios nuragų civilizacijos, gyvenusios šioje saloje, dalis. Iki šiol po visą Sardiniją pasklidę nuragai – milžiniški akmeniniai bokštai. O Su Nuraksi di Baruminis vietovė, esanti Baruminio mieste, netgi įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.

Beje, kalbant apie nuragų civilizaciją, ji apipinta daugybe paslapčių. Pavyzdžiui, ką reiškia su šia civilizacija siejamos dviejų metrų ūgio milžinų skulptūros, kurias Sardinijoje, Monte Prama kapavietėje, atrado archeologai? Vieni sako, kad skulptūros reprezentuoja skirtingas salos gyventojų socialines klases, kiti teigia, kad tai yra nuragų legendų mitiniai herojai. Kaljario archeologijos ir Kabro miesto muziejuose į šiuos beveik trijų tūkstančių metų senumo galiūnus, primenančius lankininkus, karius ir kovotojus, galima pažvelgti iš arti.

Kaip verpiamas jūros šilkas?

Itališko žurnalo „Italian Ways“ pasakojimu, pasaulyje teliko viena moteris, gebanti verpti jūros šilką, dar vadinamą „byssus“. Tai Chiara Vigo ir ji gyvena Sardinijoje, Sant Antioco mieste, plytinčiame salos Pietuose. Vasarą kaimelis yra viena karščiausių vietovių visoje saloje, visai kita nuotaika apima rudenį. Tuomet odą kutena maloni šiluma, norisi kuo daugiau vaikštinėti po vaizdingas apylinkes, grožėtis krištoline Tirėnų jūra ir joje boluojančiais laivais.

Šiame miestelyje jūros šilko muziejų įkūrusi Ch. Vigo save pristato kaip senovės audimo meistrę. Ji išmano verpimo tradicijas, siekiančias asirų ir babiloniečių kultūras. Jūros šilko siūlai išgaunami iš jūrinių ir gilavandenių dvigeldžių moliuskų. Šiuos siūlus moliuskai naudoja norėdami prisitvirtinti prie uolų arba jūros dugno.

„Apsilankę jūros šilko muziejuje keliautojai gali savo akimis išvysti, kaip vyksta unikalus procesas. Nuo siūlų šukavimo, nudruskinimo iki atpalaidavimo vandenyje ir nardinimo į citrinų sultis. Jūros šilkas garsina Sardiniją visame pasaulyje, todėl lankantis saloje tiesiog būtina paskirti laiko pažinčiai su šiomis unikaliomis tradicijomis“, – pataria I. Aukštuolytė.

Rudens grožis Della Giara parke

Centrinėje Sardinijos dalyje galima nukakti į Della Giara parką, besidriekiantį net 45 kilometrus. Parką garsina jame apsigyvenę retos veislės, itin mažo ūgio (ne daugiau kaip 120 centimetrų) laukiniai žirgai, vietinių dar vadinami „Is Cuaddeddus“. Sakoma, kad dėl sustojusios evoliucijos žirgai atrodo lygiai taip pat, kaip ir prieš 10 tūkst. metų. Visgi pažvelgti šioms retenybėms į akis – ne tokia paprasta užduotis. Teks laikytis tylos, pagarbos ir supratimo. Tik prie tokių parko lankytojų žirgai nebijo priartėti.

„Juodo arba bėro kailio gyvūnai yra paskutinė Europoje išlikusi laukinių žirgų rūšis. Parke juos lengviausiai sutikti kamštinių ąžuolų ir ąžuolų miškuose arba prie vandens įdubų, vadinamų „paulis“. Tai dar vienas įdomus Giara parko reiškinys. Šiose įdubose natūraliai kaupiasi lietaus vanduo, skaičiuojama, kad parke jų yra apie 30“, – teigia moteris.

Didelė tikimybė, kad vaikštinėdami po laukinius Giara miškus sutiksite ir daugiau miško gyventojų. Pavyzdžiui, laukinių šernų, lapių, kiaunių, kiškių. Mylintys paukščius taip pat išgirs visą puokštę giesmininkų. Della Giara parke unikali ne tik gyvūnija, bet ir kraštovaizdis. Giare plokščiakalnis, kuriame ir įsikūręs parkas, susidarė prieš 3000 metų ant dviejų nebeveikiančių ugnikalnių. Šią vietovę galima patogiai pasieki iš Tuili, Gesturi, Setzu ir Genoni miestelių.

Taigi, jei kaip tik šiuo metu ruošiatės į saulėtąją Sardiniją, iškart nusiteikite ir įtraukiantiems nuotykiams. Nuo laukinių žirgų iki milžinų paieškų, nuo galimybės išmokti verpti senovės šilką iki progos išgirsti dainuojančius akmenis. Šioje nedidelėje saloje smagu ne tik šildytis saulės spinduliuose ar atsigaivinti jūros bangose, bet ir pažinti turtingą vietovės istoriją.