Žinomas Lietuvos muzikantas, grupės „Bix“ narys bei televizijos laidų prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas (50) sako, kad prieš dešimtmetį atsikratęs žalingų įpročių pajuto tikrąją laisvę ir pamatė dar daugiau galimybių veikti. Ir tenka pripažinti, jog sekasi jam tikrai neblogai - neseniai jis surengė vieną didžiausių muzikos švenčių šalyje – Lietuvos muzikos apdovanojimus M.A.M.A.

- Rengėte Lietuvos muzikos apdovanojimus M.A.M.A., kurie sulaukė didelio žiūrovų dėmesio. Tačiau Lietuvoje dažnai kalbama, kad publikai pateikiamas nekokybiškas produktas, o į sceną lipantys atlikėjai neturi jokio talento. Kaip vertinate tokią kritiką?

- Nesuprantu, kas ir kodėl taip kalba. Man atrodo, kad tai daro žmonės, kurie visada ir viskuo nepatenkinti. Lietuviai linkę kartoti, kad mūsų šalyje viskas blogai. Tačiau tereikia pasižiūrėti į užsienyje vykstančius muzikos apdovanojimus – išskurus didesnes lėšas jie niekuo nėra geresni. Tad kodėl mes vis dar save plakame? M.A.M.A. scenoje pasirodė daug gerų ir alternatyvių muzikantų. Turėtume „išsigydyti“ savęs smerkimą ir įgyti šiek tiek daugiau savigarbos. Lietuva yra labai talentingų žmonių šalis, niekuo nenusileidžiančių nuo kitose šalyse gyvenančių.

- Esate kultūros atstovas, kaip manote, ar valstybė pakankamą dėmesį skiria jos puoselėjimui?

- Vienareikšmiai - ne. Štai švedai suvokė, jog muzika – didžiulė industrija, kuri gali nešti naudą ir sukurti nacionalinį produktą. Švedijoje kuriama muzika ir kitoms šalims – Anglijai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms, nes visuomenė suvokia jų šalyje kuriamo produkto vertę. Tuo tarpu mes visiškai neinvestuojame į kultūros puoselėjimą. Viskas kuriama savo iniciatyva, be didesnės paramos ar paskatinimo. Lietuvoje neturime nė vienos tarptautinės leidybos kompanijos, esame užsidarę lyg mažas kaimelis. Reikia investuoti į šią sritį, dirbti visiems kartu, kitaip niekas nevyks. Visuomenė turi prie to pribręsti.

- Na, prie vieno, panašu, jau pribrendome – tai festivaliai, vakarėliai, kuriuose propaguojama sveika gyvensena. Praėjusiais metais tokiame dalyvavote ir jūs su grupe „Bix“.

- Taip, praėjusiais metais prisijungėme prie „Varom“ festivalio, kuriame nėra vartojami alkoholiniai gėrimai. Prie tokių iniciatyvų visada prisijungsiu. Pats laikas atsikratyti mito, jog tik vartojant alkoholį galima linksmintis. Manau, jaunimas, kuris apsilanko tokiuose renginiuose – mūsų šalies ateitis ir juos reikia labai vertinti.
Pats nevartoju alkoholio maždaug dešimtmetį ir kiekvieną kartą vis labiau pasidžiaugiu dėl tokio pasirinkimo. Laisvalaikis su alkoholiu man atrodo nebeįdomus. Atsisakęs jo pajunti, kas yra tikra laisvė ir suvoki, kad alkoholis visai nepadeda bendrauti su kitais žmonėmis. Be to, kai apsižvalgai aplinkui suvoki, kad kiekvienoje giminėje bent vienas žmogus turi problemų su alkoholiu. Tokia tendencija tikrai yra rimta problema. Nesakyčiau, kad tai nusistovėjusi tradicija ar mūsų kultūros dalis, greičiau – tarybinių laikų palikimas, kurio dar nepajėgėme išgyvendinti.

- Esate atsisakęs ne tik alkoholinių gėrimų, bet ir tabako, nors anksčiau rūkėte ne vienerius metus. Dabar Lietuvoje atsiranda vis daugiau vietų, kuriose draudžiama rūkyti, kaip manote, tai padės mažinti šio įpročio turinčiųjų skaičių?

- Iš tikrųjų rūkyti nustojau dar anksčiau nei vartoti alkoholį. Be galo džiaugiuosi, kad prieš kelis metus Lietuvoje buvo visu pirma uždrausta rūkyti kavinėse. To rezultatai rodo, kad kartais draudimai yra netgi labai teigiamas dalykas ir manau, rūkančiųjų skaičius tikrai sumažėjo. Tiesa, įprastai uždraudęs ką nors gali sulaukti ir atvirkštinės reakcijos. JAV draudžiama viešai vartoti alkoholį, o už tokio reikalavimo nesilaikymą gali netgi patekti į kalėjimą. Aišku, atsirado popieriniai maišeliai, kuriuose amerikiečiai pradėjo slėpti gėrimus, bet tai vis tiek apsaugo bent jau vaikus nuo viešo gėrimo stebėjimo kiekviename žingsnyje.

- Nors žalingų įpročių neturite, visgi sveikuoliu Jūsų pavadinti nedrįsčiau – mažai ilsitės, daug dirbate. Nebijote, kad atsilieps sveikatai?

- Mano gyvenimo būdas yra tikrai nesveikas. Taip, padariau didelę pažangą tiek atsisakęs žalingų įpročių, tiek ir kreipdamas dėmesį į mitybą. Studijų laikais buvau netgi vegetaras, tačiau maisto pasirinkimas anuomet buvo skurdus, net paprastą bananą buvo sunku gauti, todėl teko grįžti prie mėsos valgymo. Manau, geriausia pats žmogus žino, ko nori jo organizmas. Blogiausia, kai kas nors jį verčia valgyti ar gerti tai, ko jis nenori. Suprantu, kad reikia save prižiūrėti, nes niekas kitas tavimi nepasirūpins. Kai susergi, jau būna per vėlu susimąstyti apie tai. Jei tik turiu laisvo laiko, visada jį skiriu rimtam poilsiui, jėgų atgavimui, masažams. Leidžiu laiką gamtoje, su šeima.

- Ne kartą esate minėjęs, jog žmogaus sveikatai labai svarbi ir jo psichologinė būklė, tačiau įvairių psichikos sutrikimų atvejų kasmet tik didėja, ypač tarp vaikų. Kaip manote, kur slypi priežastis?

- Vienintelis vaistas vaikų atveju – tėvų meilė. Nei prevencijos programos, nei kiti dalykai nekompensuos to, ką gali suteikti tėvai. Kiekvienam vaikui reikia ir dėmesio, ir meilės, ir supratimo. Visgi Lietuvoje čia dar yra nemenka spraga. Elgesio su vaikais kultūra šalyje - žiauri. Šeima ir pagalba jai - pagrindinis dalykas, kuriuo reikėtų susirūpinti valstybei. Valdžios požiūris labai trumparegis, trūksta pagarbos šeimai. Susidaro įspūdis, jog viskas tik „kraunama“ ant šeimos ir žiūrima, kada ji palūš.