Patyręs keliautojas Dainius Kinderis, vadinamas Lietuvos Magelanu, su pora draugų į Afrikos valstybes Ruandą ir Ugandą keliavo savarankiškai. Saugumo buvo mažiau, bet įspūdžiai – pribloškiami.

Didelė adrenalino dozė

Plaustas tėškėsi žemyn nuo 5 m aukščio slenksčio. Pasviro ore, po akimirkos didelė Baltojo Nilo banga jį apvertė, o vandens srovės šešis žmones nusitempė į dugną.

"Šioje vietoje po vandeniu žmogus išbūna 6 sekundes, – dabar šypsojosi keliautojas Dainius Kinderis. – Tačiau apimtas panikos išeikvoji daug deguonies, ir tas laikas prilygsta amžinybei. Todėl tuomet šmėkštelėjo mintis – mirštu."

Ketvirtojo lygio plaukimas kalnų upėmis Ugandoje buvo vienas stipriausių egzotiškos kelionės įspūdžių. D.Kinderis juokėsi prisiminęs, kai danas, įskriejęs į Nilą, prarado net šortus: laimė, išsaugojo trumpikes.

"Tačiau per 12 metų nelaimingų atsitikimų čia nebuvo, – ramina Lietuvos Magelano titulą turintis vilnietis. – Nors atrodo, mirtį sutinki akis į akį, bet vieną kartą pabandyti būtinai verta."

Penkiolika Afrikos šalių aplankęs D.Kinderis į Ugandą ir Ruandą su draugu ir jo mergina vyko ne išbandyti ekstremalaus plaukimo. Dainius norėjo įsitikinti, kad Rytų Afrikoje žmonės draugiškesni nei vakarinėje.

Mokėsi žudyti žiauriai

Draugiška šypsena, pasisveikinimas su atstatytu vinčesteriu arba automatu "Kalašnikov". Bet parduotuves saugantys vyrai – neagresyvūs.

"Pakelėse mažai postų, o kareiviai ant kelio ne tokie, kaip Vakarų Afrikoje, kur tiesia vinių prismaigstytas juostas ir prašo pinigų", – pasakojo D.Kinderis įspūdžius iš Rytų Afrikos. Pasak jo, iki genocido Ruandoje žmonės buvo dar draugiškesni.

Prakalbus apie 1994-ųjų balandžio skerdynių naktį, po kurios hutai per 100 dienų išžudė apie 800 tūkst. tutsių, D.Kinderio veidas apsiniaukia.

Mačete pusiau perkirsta vaiko galva, kraujuojanti moteris nukirstomis krūtimis: hutai mokėsi žudyti žiauriai.

Tokių baisių vaizdo įrašų ir nuotraukų Dainius matė genocido muziejuje Ruandos sostinėje Kigalyje: "Radijas pylė kraupią propagandą, ragino žudyti savo žmoną ar vyrą, brolį ar kaimyną iš kitos genties. Jei ne tu, jis tave nužudys. Ir sužvėrėję žmonės žudė."

Maratonas per šiukšles

Tūkstančio kalvų šalimi vadinamoje Ruandoje keliautojas dalyvavo maratone. Penktą kartą gyvenime nubėgęs 42 km 195 m atstumą 27 metų vyras juokiasi: "Genocido aukoms skirto maratono už taiką organizavimas europiečius gali išvaryti iš proto."

Pirmą kartą maratone dalyvavę vietiniai iškart pasileido paskubomis ir kas 3–5 kilometrus įrengtose maitinimo vietose pasičiupdavo visas vandens atsargas, stverdavo bananų kekę su 15–20 bananų. Patyrę bėgikai žino, kad per maratoną patartina suvalgyti iki 5 bananų.

"Plastikinius butelius, bananų žieves, vandens kempines jie metė ne į šalikelę, o po kojomis, todėl reikėjo bristi per tūkstančius butelių, – pasakojo Dainius. – Paskui maratono bėgiką skuosdavo bananų kaulijantys vaikai. Bėgo ir kostiumuoti, su lakiniais batais, su kuprinėmis ant pečių, su maišeliais ir rankinėmis."

Pritrūkus vandens vietiniai krito kaip pašauti zebrai, tiesiog po kojomis. Po to, gavę gerti, daugelis persigėrė ir atpylinėjo. Greitosios pagalbos automobilis vos spėjo lakstyti pagal iškvietimus.

Kepinant 35 laipsnių karščiui maratone dalyvavo 3200 bėgikų. Distanciją baigė 62 dalyviai.

Mazungu kurungu

Ruandoje lietuviai jautėsi nuolat stebimi: trečdaliu už Lietuvą mažesnėje valstybėje gyvena daugiau nei 9 mln. gyventojų. Šalyje – keli pagrindiniai keliai, o 150 km atstumą nuo vienos Ruandos dalies iki kitos gali važiuoti ir ištisą dieną.

"Mus, baltuosius turistus, apspisdavo būriai vietinių gyventojų, kurie stebėdavo, net ir kaip rišamės batų raištelį", – pasakojo D.Kinderis. Jį, kaip ir kitus baltuosius, Ruandoje vadino mazungu kurungu.

Vidutinės klasės afrikiečiai ir dabar turi tarnų, kurių dauguma – po genocido likę našlaičiai. Anksčiau, iki baisiųjų skerdynių, užklydęs žmogus Ruandoje galėjo ateiti į bet kuriuos namus, pavalgyti ir pernakvoti.

Gorilų nepamatė

Į Ugandą nepatartina vežti iki 1996 m. serijos dolerių ir mažesnių nei 50 dolerių banknotų. Senųjų bankuose nepriima, o keičia, kaip ir smulkiuosius banknotus, beveik trigubai mažesniu kursu.

"Prie viešbučių keityklų turistų tykoja prostitutės, – perspėjo D.Kinderis. – Tačiau jos ne tokios įkyrios ir išvaizdžios kaip Konge, Ganoje, Nigerijoje. Beje, daug studenčių turi kelis nuolatinius meilužius – taksistą, kuris vežioja po miestą, ir dar kelis, padedančius sumokėti už studijas. Baigusios mokslus ir radusios darbą jos ryšius nutraukia ir tuokiasi su viską žinojusiu draugu."

Lietuviai nepamatė garsiųjų kalnų gorilų, nes kelionė link ugnikalnio, kur gyvena įspūdingi iki 2 metrų užaugantys gyvūnai, kainuoja 500 dolerių.

Hermano Šulco sodyboje

"Iki aštuonių ugnikalnių vietovės lydimi ginkluoto kareivio bei policininkų 350 km atstumą važiavome apie 11 valandų", – pasakojo Dainius. Autobusai Ugandoje – tarsi guminiai. Aštuonių vietų mikroautobusuose kabo užrašas, kad vairuotojas turi licenciją vežti 14 keleivių, o susigrūda 20 žmonių.

Misionieriaus iš Lietuvos H.Šulco sodyboje esantys lietuviai pasakojo, kad pastaruoju metu įtampa šalyje didėja. Kalbama, kad vargšus iš miesto gena į kaimus, o kartais paslaptingi vyrai degina namus su žmonėmis.

H.Šulco sodyboje D.Kinderis pasijuto nuostabiai. Lietuvos Magelanas nusijuokė: "Juodaodžiai sveikinasi lietuviškai, dėkoja lietuviškai. O kai jie uždainavo "Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia, toli nuo savo gimtų namų...", pasijutau kaip kolonistas. Ech, juk galėjome tokie būti? Dabar jie kalbėtų ne prancūziškai, o lietuviškai, ilsėtumėmės Afrikoje ir atsiskaitytume litais."

Nakvynė ir maistas – pigu

16 dienų kelionė žmogui kainavo apie 3000 Lt (kelionių agentūrose – apie 10000–15000 Lt).

Lėktuvo skrydis Vilnius–Briuselis–Kampala (pirmyn ir atgal) – apie 1500 Lt. Ugandos viza – 50, Ruandos – 60 dolerių.

Ugandoje kuklus, tvarkingas kambarys motelyje – 5–15 Lt. Trise už kambarį mokėjo 20 Lt.

Restorane beveik pusmetrio ilgio žuvis, traškučiai, ryžiai – 7 Lt. Alaus butelis – apie 2–2,5 Lt, vandens buteliukas – 2,5–3 Lt.

Kelionė miesto viešuoju transportu – apie 50 centų. Specialiuose bufetuose už vieną litą galima krautis maisto tiek, kiek nori.

30 km plaukimas valtimis Baltuoju Nilu – 125, kalnų gorilų lankymas – 500 dolerių. Įspūdingi nacionaliniai parkai bei safariai – nuo 30 iki 500 dolerių.