Ištekėjusi už Egipto. Taip apie save juokauja diplomuota psichologė, aura-somos ir reiki specialistė Dalia Braziulytė-El Amary. Kadaise iš faraonų šalies atsivežusi laukinį šunį, dabar ji kovoja dėl ten merdinčių arklių, o netrukus oficialiai atidarys energine šventykla vadinamą apie 1000 kv. m vilą „Šacherezada“.

Šalis nokautavo kvapais

Egiptas ją nokautavo iškart. Kvapais, pasklidusiais vos prasidarius lėktuvo durims.

Prieš aštuonerius metus į Hurgadą atskridusi Dalia akimirksniu pajuto ją užbūrusią gamą kvapų: arabiškų smilkalų, Nubijos sandalmedžio, kupranugarių šlapimo, saldžių šiukšlių, augalų, vėjo, dykumos dulkių...

„Tai buvo meilė iš pirmo kvapo, kuri tęsiasi ir, matyt, tęsis amžinai, – nusišypso Carlo Gustavo Jungo archetipine psichologija, taip pat kultūromis, civilizacijomis, papročiais besidominti Dalia. – Po pirmo įkvėpimo man pakirto kojas, ir Egiptas mane iškart paėmė.“

Nuo to karto D.Braziulytė-El Amary šioje šalyje buvo jau keliasdešimt kartų: ten ji skrenda po keturis penkis kartus per metus.

Tą pirmą kartą Dalia paniro ne tik į Egipto kvapus, emocijas, bet ir į jūrą.

„Pas mane žodžio “palauk„ nėra, – nusijuokia jau daug metų tik su lazda vaikštanti stipri moteris. – Tąsyk patekau į laivą, kuriame buvo du arabai instruktoriai ir apsirūkę anglai. Po trumpo instruktažo jie mane po vandeniu pakišo ne penkis, bet penkiolika metrų, ne penkiolikai minučių, bet valandai. Tai, kad jie nesilaikė nardymo taisyklių, sužinojau vėliau.“

Ten, kur turistai nebuvo

„Hurgada labai patogi strategiškai. Arabijos dykuma, čia pat – šiaurė, Kairas, Aleksandrija prie Libijos sienos, į pietus, Sudano pusės link – Luksoras, vakarų Libijos dykuma. Ir daugybė šventyklų... – Dalia pasakoja vaizdžiai, vilki mėgstamiausios mėlynos spalvos drabužiais, apsistačiusi aura-somai skirtais įvairiausių spalvų bei atspalvių buteliukais, degančiomis žvakėmis ir arabiškais smilkalais. – Pajaučiu, kad mane kviečia dykuma ar šventyklos, ir keliauju per faraonų arba beduinų Egiptą.“

Ne, tai nėra tuščias laikas ar tikslas pasidėti kryžiuką, kaip, pavyzdžiui, kai kurie besilankantieji prie Didžiosios kinų sienos per ausinukus klausosi vakarietiško hiphopo arba popmuzikos.

Dalia renkasi archeologinius takus, vietas, kur aptikta daug artefaktų. Ji susidarydavo maršrutą ir pralįsdavo tarsi pro rakto skylutę, nes patekdavo į dar kasinėjamas šventyklas, kur nebuvo kėlę kojos turistai.

„Skrendant lėktuvu virš Raudonosios jūros prie Afrikos krantų, mane tarsi kažkas patraukia už virvutės. Žvelgiu į Nilo deltą – derlingiausią Egipto vietą, Aleksandriją, kanjonus ir bene seniausius pasaulyje irstančius Raudonosios jūros kalnus. Ši šalis man atrodo kaip miegantis driežas“, – svajingai kalba D.Braziulytė-El Amary.

Vyrai ateina ir išeina

Lietuvė už Egipto ištekėjo ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme: 2007 m. jos vyru tapo egiptietis. Moteris nedetalizuoja, bet neslepia – ji jau išsiskyrusi.

„Vyrai ateina į gyvenimą ir išeina. Bet Egiptas lieka, – filosofiškai ironizuoja Dalia ir pastebi, kad ši šalis – kaip skaistykla, klastinga ir į paviršių iškelia visus žmogaus troškimus, emocijas, aistras. – Mane kolegos ten vadina Zilzal – žemės drebėjimu ir uraganu vienoje vietoje. Ten atsiveria mano šešėlinė pusė, įsijungia kovinė energija ir kartais siautėju it drakonas. Beje, tai padeda suvaldyti viloje dirbančius meistrus ir gelbsti nuo jų sukčiavimo.“

Po Skorpiono ženklu gimusi moteris pastebi, kad Egiptas – po Skorpiono ir Jaučio ašimi. Ten nebijoma aistrų, kūniškų dalykų, todėl dažni apsikabinimai, kontaktai, ne tik draugiški rankų prisilietimai.

„Sukūriau Egipto dievų ir deivių psichologinę klasifikacijos sistemą, kurią pritaikau žmonėms, – teigia egiptologiją studijuoti svajojanti moteris ir sau priskirianti meilės, kūrybos, džiaugsmo, svaigulio, linksmybės, muzikos, šokio globėjos Hatoros psichologiją. Deivės tarnaite pasivadinusi D.Braziulytė-El Amary savo svetainę pavadino “deivespasaulis.lt„. – Egipto mitologija sudėtinga, kilusi iš Afrikos senųjų religijų, kur dievai turi šešėlinę pusę ir yra pusiau gyvūnai.“

Pažintis su tarakonais

Jau po pirmosios kelionės į Egiptą Dalia panoro šioje šalyje turėti būstą.

„Sunkiai adaptuodavausi, o pirmosiomis naktimis sapnuodavau kitų žmonių sapnus, – iš pradžių moteris nesuprasdavo, kodėl net ir prabangiuose, išblizgintuose viešbučiuose būdavo sunku užmigti. – Juk energiškai tų kambarių neišvalydavo, o žmonės atvažiuodavo atsipalaiduoti nuo streso, išgyvenimų, todėl likdavo daug energinių šiukšlių.“

Gyventi bute tarp vietinių reikia labai stiprių nervų. Nors ir būsi tvarkingas, jų rajonuose, jei kažkas bus apsileidęs, plis tarakonai. D.Braziulytė-El Amary juokiasi: ji turėjo „laimės“ susipažinti su keliomis šių gyvių rūšimis.

„Vieni jų yra dideli, maždaug aštuonių centimetrų ilgio. Kai jie bėga, girdisi traškus trepsėjimas, o užspeisti į kampą išskleidžia sparnus ir skrenda. Baisu, – susiraukia Dalia. – Kiti mažesni, bet taip pat bjaurūs ir sunkiai išnaikinami.“

Dauguma egiptiečių – netvarkingi, šiukšles meta pro langus ar palieka laiptinėje. Pusę dienos jie dažniausiai miega, o patys aktyviausi būna vėlai vakare iki vidurnakčio ir dar ilgiau. Visur daug triukšmo: žaidžia vaikai, garsiai klausomasi muzikos, jei įjungtas televizorius – tai visu garsu.

Aš turėjau fermą Afrikoje

„Kartą iš trečio aukšto terasos išvydau besileidžiančią saulę virš Arabijos dykumos, – Dalia šypsosi, tarsi iš naujo išgyventų tą akimirką. – Tai įvyko apie du kilometrus nuo Hurgados centro, prabangiame rajone. Ten naujos vilos buvo dar tik statomos. Ir tuomet supratau, kad noriu gyventi tik čia. Jei ne čia – niekur kitur!“

Sakoma, kad dievai žmogų grūdina norų išsipildymu, nes po to reikia nešti savo minčių ir troškimų naštą.

„Aš turėjau fermą Afrikoje, – nusijuokia Dalia, pakartojusi Karen Blixen romano “Iš Afrikos„ pradžią. – Kada nors galėsiu sakyti, kad turėjau vilą Afrikoje...“

Dabar ją oro uoste visuomet pasitinka pirmasis nardymo instruktorius Rajabas al Azabas, kuris nardyti jau negali, bet dirba Dalios asmens sargybiniu ir vairuotoju. Ir jie važiuoja į Mubarek 7 rajoną, kur už 300 metrų nuo jūros yra vila „Šacherezada“.

„Vilos – klasikinio arabų stiliaus, – kiekvieną nuo 2007 m. pradėto statyti ir pagaliau beveik baigto būsto-šventyklos projekto dalelę Dalia nešiojasi su savimi dieną naktį. – Aš kuriu energiją, spalvas, interjerą, ieškojau paveikslų, šviestuvų, baldų.“

Pamatyti baldai pakerėjo

Prakalbus apie baldus, Dalia dar labiau nušvinta.

"Visi egiptiečiai sakė, kad pigiausi ir geriausi baldai – Dumjate, – dalijasi patirtimi moteris.

Nuvykus į šį miestą atrodė, kad visi jo gyventojai nieko kito neveikia, tik dieną naktį gamina baldus. Lauke buvo jau tamsu. Šeimos fabrike krovininiu liftu pakilusi į penktą aukštą ir, užsidegus šviesoms, išvydusi baldus, Dalia apstulbusi net pritūpė.

„Dumjate gaminami baldai mane pakerėjo, – D.Braziulytė-El Amary neslėpė susižavėjimo baldais, kurie gali būti perduodami iš kartos į kartą. – Ištraukę stalčių trys vyrai ant jo net pašokinėjo.“

Po ilgų paieškų Kaire ji rado fabrikėlį, kuriame gaminami šviestuvai, sukurti pagal XIII–XIV a. arabų stilių. Fabrikėlyje Dalia praleido 20 valandų: gėrė arbatą, piešė eskizus ir užsakė 108 šviestuvus, nuo mažų iki 7 metrų ilgio, pakabinamus per tris aukštus. Šviestuvai po dviejų mėnesių atkeliavo į „Šacherezadą“.

Geltona – prabangus gyvenimas

Kodėl būstą, kurį tituluoja dvasine, energine šventove, pavadino „1000 ir 1 nakties“ herojės vardu?

„Šacherezada – ne tik arabų folkloro personažas, bet ir psichologės-psichoterapeutės archetipas. Kasnakt jos sekamos pasakos – tarsi Eriko Eriksono hipnozė, – aiškina diplomuota psichologė. – Karalius Šachrajaras, nužudęs žmoną dėl neištikimybės, žudydavo ir kitas moteris. Šacherezada buvo išsilavinusi vizirio dukra, kuri sugebėjo pasakoti taip, kad vienoje istorijoje prasidėdavo kita, toje – dar viena ir vienu metu tarsi atsidarydavo septyni langai. Tuomet susilpnėja žmogaus ego kontrolė, įvyksta tarsi kompiuterio perkrovimas, įsijungia vertybės ir sveikas protas...“

Trijų aukštų, keturis po pusantro šimto kvadratinių metrų ploto butus su vos vos kvepiančiomis sienomis ir apie 300 kvadratinių metrų terasa-seminarų sale savąją vilą Dalia vadina šventykla. Tai vieta, kaip „1000 ir 1 nakties“ istorijoje, kur žmogus galėtų nusimesti kaukes, vidinius šarvus, pailsėtų energiškai nuo turistinio bruzdesio ir darbų.

„Geltonai nudažyta “Šacherezada„ su baltu gipso lydinių dekoru aura-somos spalvų kalba reiškia gyvenimo prabangą. To esmė – turi žinoti tikslus ir atkakliai jų siekti svajones paverčiant realybe“, – pasak Dalios, kiekvienas kambarys turi atskirą mitologiją, spalvas.

Bus kruopščiai priderinti ne tik baldai, šviestuvai, bet ir interjero detalės, patalynė ir rankšluosčių spalva.

Arabas net apsiverkė

Greta namo – mėlynas 15 metrų ilgio, 5 metrų pločio ir 2 metrų gylio baseinas, išklotas mandalų rašto mėlynomis plytelėmis, kurios atitinka arkangelo Mykolo archetipą. Ši spalva sukuria ramybės ir saugumo jausmą, atpalaiduoja, padeda numesti iliuzijų tinklą, realizuoti save ir pagalvoti apie gyvenimo prasmę.

Dar šį mėnesį D.Braziulytė-El Amary nuveš paveikslus – deivių reprodukcijas, prižiūrės, kaip bus sodinamas Hesperidžių sodas – apelsinmedžiai, citrinmedžiai, mandarinmedžiai, taip pat bananų, eukaliptų, granatų, figų medžiai ir spalvingai žydintys krūmai.

Dar septynios palmės augs kitoje pusėje: tai septinto mėnesio septintą dieną gimusio Apolono, kultūros, šviesos ir muzikos globėjo, augalas bei skaičius.

„Kai kurie draugai, kaimynai, jau spėję čia apsilankyti, aikčiojo, viešbučio savininkas arabas net apsiverkė, greta gyvenančio britų konsulo žmona sakė, kad jos vyras visą savaitę tik ir kalbėjo apie deives ir šviestuvus, – juokiasi Dalia. – Nors kitiems pastebimai subjurdavo nuotaika. Žmones tai veikė skirtingai.“

Draugauja su laukiniais šunimis

Kas vyko viloje per neseniai pasaulį drebinusį Egipto perversmą? Dalia ten išskubėjo pirmuoju lėktuvu, kai buvo leidžiama vėl skristi į tą šalį.

Namus ištikimai saugojo Chalifas ir jo sūnus Mohamedas, kurie nepabėgo namo ir miegojo, pasidėję pagalius prie lovos, saugodami, kad marodieriai neapiplėštų vilos. Ir maitino Dalios iš Lietuvos atvežtus laukinių šunų palikuonis – Nilą ir Mirą.

Lyg pajutusi, kad kalbama apie šunis, galvą pakėlė greta gulėjusi keturmetė Kapučina. Grynaveislė, laukinė Arabijos dykumų kiemsargė. Ją priglaudė lietuvė, nors apgailestavo, kai laukiniai šunys sudraskė dar vieną kalytę.

Gavusi daug oficialių leidimų kantri moteris Kapučiną atsivežė į Kauną: kalytė, kurią dresavo profesionali dresuotoja, labai myli žmones, tačiau puola kitus šunis ir vos nesudraskė D.Braziulytės-El Amary taksų.

„Nuvykusi į Egiptą dykumos pakraštyje visada pradedu šaukti šunis, – arabai, pasak kaunietės, pasenusius šunis galintys užmušti pagaliais, stebisi, kai prie baltosios moters susirenka laukinių šunų gaujos. – Iš pradžių jie nori būti paglostomi, o tik po to – šeriami.“

Padės išsekusiems arkliams

Gyvūnus Dalia labai myli. Ypač – šunis ir arklius. Todėl šią tvirtą, bet jautrią moterį sujaudino žinia, kad Hurgadoje iš bado miršta arabiški ristūnai.

Vieną turtingą egiptietį kaltina finansinėmis machinacijomis, todėl jis apleido žirgyną, kuriame buvo 10 arklių.

„Jie išsekę, žaizdoti, – pasak Dalios, per Naujuosius metus du nugaišo. – Vieną pavyko parduoti, tačiau lėšų pamaitinti, girdyti trūksta. Kelios rusės juos kartais pamaitina, pagirdo, bet arkliai išsekę, pikti, žmonių beveik neprisileidžia.“

Dalia su draugais išsekusiems arkliams gydyti surinko apie 1000 eurų. Jau trejus metus arabų kalbos besimokanti ir svajojanti perskaityti Avicenos raštus ir Ibn Battutos kelionių aprašymus, kaunietė susipažino su įdomiais žmonėmis, pasišventusiais gelbėti gyvūnus.

Daliai įstrigo vieno veterinarijos gydytojo iš Rumunijos interneto svetainėje pacituoti garsaus Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderio Mohando Gandhi žodžiai: „Patys būkime pokyčiu, kurį norime matyti šiame pasaulyje.“

Dalia dažnai kartoja šiuos žodžius ir nekantrauja vykti į Egiptą: gelbėti arklių ir sugrįžti į „Šacherezadą“.

Beje, apie ką buvo pirmoji jos viloje skambėjusi „1000 ir 1“ nakties pasaka?

Dalia susimąsto: „Apie džiną, kuris skrynioje po septyniais užraktais laikė moterį. Ir neatsargų vyrą, kuris ją išleido...“