Šįvakar Klaipėdos muzikinio teatro scenoje, legendinėje G.Verdi’o operoje "Traviata", pagrindiniame Violetos vaidmenyje debiutuos šio teatro solistė Rita Petrauskaitė.

Per 15 metų įkūnijusi dešimtis operų, operečių, miuziklų ir muzikinių spektaklių vaikams personažų ji įsitikinusi, kad yra tokių vaidmenų, kuriems reikia "užaugti", be to, artistas turi turėti šaltą protą ir karštą širdį.

– Ar Violeta G.Verdi’o "Traviatoje" jums kažkuo ypatingas vaidmuo?

– Nepasakyčiau, kad svarbesnis nei kai kurie kiti. Man jie visi brangūs. Ir nedrįsčiau teigti, kad apie šį visada svajojau. Bet mane kolegos įtikino, kad turiu jį parengti. Pasižadėjau, ir nebebuvo kur trauktis. Tiesiog atėjo laikas, kai supratau, kad galiu.

– O anksčiau? Kaip toks suvokimas ateina?

– Man nuo studijų metų tai prasidėjo – po žingsnelį. Anksčiau muzika buvau labai susižavėjusi – kiekviena jos gaida jaudindavo. Dabar suprantu, kiek daug juodo darbo reikia, kad tą muzikos stebuklą perduotum kitiems. Žiūrovas turi jaudintis, o tu scenoje privalai labai racionaliai mąstyti, sutelkti protą įtemptam darbui. Kartu tavo širdis turi degti, liepsnoti...

Violetos vaidmeniui reikia subręsti ir vokaliai, ir psichologiškai. Tai pakankamai sunkus vaidmuo net fiziškai. Esu įsitikinusi, kad jaunai solistei neverta jo imtis, net jei techniškai ji tai gali. Tam vaidmeniui reikia sceninės patirties. Tada lengviau perteikti jo charakterį. O visa kita... Viskas parašyta Verdi'o. Nieko prigalvoti čia nereikia. Tik atiduoti publikai tai, ką parašė Verdis. Jo dainuojanti Violeta nepaprasta. Aš esu tik priemonė perteikti tos moters istoriją.

– Nuo ko priklauso vaidmens sėkmė?

– Turbūt labiausiai nuo pačios "medžiagos" – muzikos, libreto. Juose kartais būna užfiksuoti svarbiausi dalykai, – jei pagauni raktelį, žiūrėk, ir pavyksta. Sėkmė priklauso ir nuo dirigento, režisieriaus, scenos partnerių. Nuo manęs pačios – irgi. Privalau priimti ir kitus, ir pati elgtis padoriai.

– Prieš spektaklį jaudinatės? Kiti artistai nevalgo, nemiega... O jūs?

– Prieš premjerą ar debiutinį vaidmenį stengiuosi bent dieną patylėti. Visiškai. Neatsiliepiu į telefono skambučius, su namiškiais rašteliais susirašinėjame. Reikia pasaugoti balsą.

Jei miegu naktį prieš spektaklį, – tai ženklas, kad scenoje seksis neblogai. Nuvyti šalin mintis, natas, melodijas – labai sunku. Bet reikia atsiriboti, kad pailsėtum. Ne tik prieš premjerą tai būtina.

Prie jaudulio irgi pripranti. Bet įžengi į sceną, pasineri į istoriją – ir visa kita pamiršti. Kita vertus, kai esi scenoje, negali leisti sau susijaudinti tiek, kad emocijos imtų viršų. Prieš spektaklį nuolat primenu sau: "Šalta galva ir karšta širdis".

– Dabar jus nuolat matome scenoje, o kaip sekėsi iš pradžių?

– Darbo visada turėjau. Ilgai laukti vaidmenų nereikėjo. Dabar svarbu padainuoti geriau nei vakar, jausti publikos susižavėjimą, kaip ji klausosi sulaikiusi kvapą. Tai žymiai vertingiau, nei išsikovoti tą patį pirmąjį premjerinį išėjimą "į ringą".

– Įspūdingi jūsų naujausi vaidmenys operetėse "Vienos kraujas" ir "Balius Savojoje". O pačiai kur labiausiai patinka dainuoti – operose ar operetėse?

– Svarbiausia dainuoti. Visada labai norėjau būti dainininke. Svajojau dainuoti operoje. Tik negalvojau, kad turėsiu tokį balsą, kad galėsiu. Man labai patinka dainuoti operose. Ir patinka žanrų kaita. Operetėse nėra taip sunku. Operai reikia daugiau susikaupimo, ištvermės.Tenka dainuoti ir operose, ir operetėse – maždaug po lygiai.

– Berods buvote pabėgusi porą metų iš teatro?

– Niekur toli nenubėgau. Netrukus po studijų buvau išvažiavusi į Vakarus. Dainavau Vokietijoje, Flensburgo muzikiniame teatre. Nepatiko. Ne ten, o čia man geriausia. Po dvejų metų supratau, kad turiu rinktis – arba pasilikti visiems laikams ir asimiliuotis toje visuomenėje, arba važiuoti namo, į Klaipėdą. Sugrįžau ir nesigailiu.

– Ar jūs patenkinta savo, kaip dainininkės ir artistės amplua?

– Muzikiniais terminais kalbant, esu lyrinis-dramatinis sopranas. Man tai patinka, bet... Balsas daug ką sąlygoja. Todėl "Otelo" Dezdemona – ne man. Nes sopranas turi daug spalvų – lyrinė koloratūra yra mano. Tenka dainuoti operetėse. Bet operetinės vokalinės partijos dažniausiai labai nepatogios. Mano balsui tinka nemažai operų partijų, bet mūsų teatras negali tų kūrinių statyti, nes neturime savų tenorų. Būtų smulkmena, jei teatras panorėjęs išgalėtų pasikviesti solistus iš kitur. Deja, finansinės galimybės ribotos.

Vis dėlto man teko laimė dainuoti "Rigolete" su pirmuoju Lietuvoje Rigoleto vaidmens atlikėju maestro Eduardu Kaniava. Tai pat turėjau vaidmenis operose "Prūsai", "Sesuo Andželika", "Tarnaitė ponia", "Don Žuanas", "Figaro vedybos", "Karmen", "Paryžiaus katedra"... Dabar dainuosiu "Traviatoje", nors Violetos partija skirta dramatinei soprano koloratūrai.

– Bet gal jūsų lyrinis sopranas Violetai suteiks naujų spalvų?

– Kadangi nesu dramatinė, galbūt manoji Violeta bus švelnesnė... Bet nemanau, kad neturiu karšto kraujo. Tačiau tos didelės emocijos bus tik tiek, kiek mano balsas išneš. Tą ugnį gal ir didesnę galėčiau užkurti, betgi negaliu, – Dievas davė tiek, kiek davė.

Publikos reikalas, ar priims mane tokią, su kuo lygins... Prieš "Paryžiaus katedros" premjerą operos autorius Zigmaras Liepinis mums pasakė, kad pabaigoje žmonės salėje turi verkti, – tuomet spektaklis bus pavykęs. Manau, kad "Traviatoje" turėtų būti taip pat. Jei salėje bus mirtina tyla, jei opera publiką sujaudins iki ašarų, vadinasi, man pavyko. Tai reikš, kad pavyko mums visiems. Labai stengiamės, kad pavyktų.

Rita Petrauskaitė

* Gimė Radviliškyje, Klaipėdoje gyvena pastaruosius 20 metų.

* 1979–1985 m. Šiaulių vaikų muzikos mokykloje mokėsi violončelės ir fortepijono klasėse.

* 1985–1986 m. Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Konservatorija) baigė du chorvedybos klasės semestrus.

* 1987–1991 m. Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) studijavo solinį dainavimą (dėst. V.Kuraitė) ir aktorinį meistriškumą (dėst. G.Žilys, S.Petkus, K.Žilinskas).

* Nuo 1991 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė.

* 1992 m. – Italų operos savaitės konkurso finalininkė (Vilnius).

* 1994–1996 m. Flensburgo muzikiniame teatre (Vokietija), stažavosi pas dirigentą Volkerį Christą (Vokietija) bei pianistą ir kapelmeisterį Teo Say (JAV, Vokietija).

* Vaidmenys Klaipėdos muzikiniame teatre: Angelė Darimon (F.Leharo "Grafas Liuksemburgas"), Julia (B.Britteno "Mes statome operą"), Sesuo Ženoviefa (G.Puccini’o "Sesuo Andželika"), Nomeda (G.Kuprevičiaus "Prūsai"), Valensijana (F.Leharo "Linksmoji našlė"), Eliza (F.Loewe "Mano puikioji Ledi"), Violeta Ševaljė (I.Kalmano "Monmartro žibuoklė"), Šv. Mergelė, Margarita (A.Honeggerio "Žana d‘Ark ant laužo"), Ponia Ford (O.Nikolai "Vindzoro šmaikštuolės"), Fraskita (G.Bizet "Karmen"), Keitė-Katerina (C.Porterio "Bučiuok mane, Kete"), Hodelė (J.Bocko "Smuikininkas ant stogo"), Liusi (K.Weillio "Trijų grašių opera"), Stela (I.Dunajevskio "Laisvasis vėjas"), Angelas, Berniukas (F.Mendelsono Bartholdy "Elias"), Suzana (W.A.Mozarto "Figaro vedybos"), Serpina (G.B.Pergolesi’o "Tarnaitė ponia"), Cerlina (W.A.Mozarto "Don Žuanas"), Džilda (G.Verdi’o "Rigoletas"), Esmeralda (Z.Liepinio "Paryžiaus katedra"), Adelė (J.Strausso "Šikšnosparnis"), Deizė Parker (P.Abrahamo "Balius Savojoje"), Merė Popins (R.M. ir R.B.Sherman "Merė Popins"), princesė Bulvytė (A.Kučinsko "Bulvinė pasaka").

* Vokalinės partijos – G.Faure "Requiem", A.Remesos Simfonijoje Nr.4 "Ecce Homo" ir "Jubiliejinėse Šv. Mišiose", J.S.Bacho "Kalėdinėje oratorijoje".