Nuo nežemiškos būtybės iki emancipuotos moters. Nuo korsažo suspausto liemens iki visiškai laisvo drabužio. Ištisą secesijos mados kaleidoskopą pateikė žinomas mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas.

[email protected]

Į pokylį – su šokių knygele

Paprastai rudenį mados gerbėjus A.Vasiljevas pradžiugina nauja paroda iš savo kolekcijos. Šį kartą – "Secesijos mada". Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje ji veiks iki kitų metų spalio.

A.Vasiljevas – mados kolekcijų banginis. Jo kolekcija, kurioje per 10 tūkst. eksponatų, – didžiausia pasaulyje. Paryžiaus mados muziejuje saugoma 40 tūkst. eksponatų.

Parodoje "Secesijos mada" eksponuojama per 100 vienetinių secesijos stiliaus suknelių. Jos sukurtos garsiuose Europos mados namuose – "Worth", "Doucet", "Paquin", "Cheruit", "Rouff", "Poiret", "Babani", "Fortuny", kuriuose dirbo talentingiausi to laiko modeliuotojai, siuvėjai ir siuvinėtojai. Suknelės išpuoštos nėriniais, aplikacijomis, siuvinėtos biseriu, blizgučiais. Kas geriau, jei ne blizgučiai, išgaus nakties efektą?

Viskuo kaltas Eifelio bokštas

Pasak A.Vasiljevo, į palyginti ramų, be karų, revoliucijų, karinių perversmų metą, vadinamą gražiąja epocha – la belle époque (1890–1914) įsiterpė art nouveau stilius, lengvai ir žaismingai atsiskleidęs 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Kiekvienoje šalyje šis stilius buvo truputį kitoks. Vadino jį irgi įvairiai: vokiečiai ir latviai – jugendu, rusai – modernu, o austrai, lenkai ir lietuviai – secesija.

Secesijos eskspoziciją A.Vasiljevas pradėjo būtent paveikslu su Eifelio bokštu, kuris Paryžiuje iškilo minėtos Pasaulinės parodos proga. Eifelio bokštas, A.Vasiljevo manymu, buvo pirmasis moderno stiliaus pastatas.

"Pagrindinis 1890-ųjų mados siluetas: korsetas, siaura talija, aukšta apykaklė, kadangi moteris neturėjo atrodyti erotiškai. Vėliau daug kas keisis dėl Zigmundo Froido įtakos – esą moteris turi išsilaisvinti", – dėstė A.Vasiljevas.

Secesijos stiliui būdinga ornamento asimetrija, stilizuotos gamtos, ypač vandens augmenijos, jūrų gyvūnijos formos. Susidomėta gyvūnais, paukščiais, kartais – ir gyvatėmis.

Suknelės grožis ir tragedija

Kiekviena suknelė – tai atskira ją dėvėjusios moters gyvenimo istorija, o neretai – ir tragedija. Vienas vertingiausių kolekcijos eksponatų – prašmatni smėlio spalvos pokylio suknelė, priklausiusi grafienei Stroganovai. Moters likimas tragiškas – ją sušaudė bolševikai 1920 m. namuose Ukrainoje, Nemirovo mieste. Stroganova gamino degtinę "Nemiroff" – iki šiol yra tokia ukrainietiška degtinė.

Paskui kolekcininkas rodė į kitą eksponatą: "Labai elegantiška suknelė iš Paryžiaus, 1908 m. Epocha šios suknelės nepagailėjo – ją draskė katės ir dar kažin kas. Daugybė daiktų čia – maksimaliai restauruoti. Išsaugoti tokią kolekciją – milžiniškas darbas. Ir milžiniški pinigai."

Parodoje apstu mados priedų – skrybėlaičių, vėduoklių, papuošalų, rankinukų, kvepalų flakonų ir dar kalnai visokių daikčiukų, kurie tada buvo tiesiog būtini moters garderobui.

Įdomu tai, kad kiekviena dama turėjo pokylių knygelę, į kurią susirašydavo, kuriam kavalieriui kokį šokį pažada: vienam – valsą, kitam – mazurką, trečiam – polonezą. Populiariausių damų knygelės dar pokyliui neprasidėjus jau būdavo pilnos įrašų.

"Aišku, gražios damos su gražiomis suknelėmsi sukeldavo ažiotažą – prie jų bėgdavo visi vyrai", – linksmai to meto papročių mozaiką dėliojo A.Vasiljevas.

Kasdien persirengdavo šešis kartus

XIX a. pabaigoje buvo madingi švelnių pastelinių gamtos spalvų drabužiai – vandens, debesų, smėlio, jaunos žolės, pirmųjų pavasario gėlių. Padūmavęs tiulis, rūko spalvos muslinas, pieno putų baltumo nėriniai, neryškūs žiedai – visa tai turėjo kurti nežemiškos moters įvaizdį.

Nežemiška tų laikų būtybė (aišku, turtinga) turėjo kalnus drabužių. Atsikėlusi apsivilkdavo peniuarą. Paskui – namų, tada – vizitų, vėliau – pasivaikščiojimams skirtą suknelę. Tada – arbatos gėrimo ceremonijai skirtą suknelę, po jos – vakarinę, pagaliau – skirtą pokyliui.

"Tie persirengimai užtrukdavo po pusantros valandos. Vyrai tiesiog siusdavo: "Kiek galima? Kodėl taip ilgai?" – šmaikštavo A.Vasiljevas.

Visos ano meto suknelės buvo pilnos daugybės raištelių, kabliukų, spaudžių, mažyčių sagų. O po suknelėmis – daugybė taip pat sudėtingų apatinių drabužių.

"Visi šie drabužiai buvo užsagstomi nugaros pusėje – moteris pati negalėjo nei apsirengti, nei nusirengti. Jai turėjo padėti tarnaitė, vyras, meilužis. Dabar jūs galite ir apsirengti, ir nusirengti per pusantros sekundės – štai kur esminis moteriškos emancipacijos laimėjimas", – šmaikštavo A.Vasiljevas.

Buvo būtina pabrėžti liemens lieknumą. Vidutinė talijos apimtis – apie 52 cm, apkūnios moters – 57 cm, storos – 65 cm. Vis dėlto moterys nebuvo aukštos: vidutinis ūgis buvo 1,55–1,60 cm. Moterys smulkios buvo dėl to, kad maitinosi natūraliai, be hormonų, ir nesportavo. Be pirštinaičių, skrybėlaitės nebuvo galima išeiti į gatvę.

"Gyvenimas susidėjo iš daugybės smulkmenų, apie kurias šiandien net neįsivaizduojate", – sakė mados žinovas.

Prostitutes užversdavo briliantais

Tuo laiku net anekdotai sklandė, kaip moteris ištroškusi kraujo, kiek paukščių ji gali nudaigoti, kad tik puikios šių plunksnos atsidurtų ant naujos jos skrybėlės. Turtingos aristokratės ypač mėgo stručio plunksnas. Kai kurie aksesurai priminė gyvatę – moterys visada troško gąsdinti vyrus.

"Vyrai jų bijojo, klaupėsi ant kelių ir dovanojo briliantus. Žinomoms artistėms, žvaigždėms ir toms, kurias Paryžiuje vadino horizontaliomis moterimis. Šios horizontalioje padėtyje praleisdavo daugiau laiko nei vertikalioje, nes toks buvo jų darbas. Jos būdavo užverstos briliantais, kadangi reikalaudavo iš vyrų ne pinigų, o dovanų", – Paryžiaus kuluarais keliavo žodžio kišenėje neieškantis vyras.

Įdegis tada neegzistavo – moteris turėjo būti baltos odos. Kodėl? Ji turėjo pabrėžti nežemišką savo esybę. Moteris – tai ne ta būtybė, kuri vaikšto žeme. Toks yra vyras. Ji – ta, kuri skrieja virš žemės, kuri plaukia jūra ir išnyra iš bangų kaip undinė. Ar išbėga iš miško kaip nimfa.

"Secesijos laikotarpio moteris – visada efemeriška. Liekna talija, ilgi plaukai, ant galvos – paukščiai. Ji ir toliau skrajojo, kvėpinosi žibuoklių kvepalais ir prausėsi žibuoklių muilu. Ji buvo skirta tam, kad ja visi gėrėtųsi, ir ja visi gėrėjosi", – moterį liaupsino mados istorikas.

Negalima rengtis rūku ir vandeniu

"XX a. pradžioje keičiasi moterų likimas, o su juo – ir jų kostiumo mada. Pirmosios moterys ieško darbo – prasideda moteriškos emancipacijos periodas. Nuo 1900 iki 1914 m. moterys pasiekė labai daug: jos gavo teisę balsuoti rinkimuose, rūkyti viešose vietose, paduoti skyryboms ir mokytis aukštosiose mokyklose, – pasakojo A.Vasiljevas. – Todėl drabužiai tampa praktiškesni, išpopuliarėja palaidinė ir sijonas."

1906 m. Paryžiaus dizaineris Paul Poiret pakeitė moters drabužių siluetą – sukneles susiaurino, o liemens liniją pakėlė aukščiau. Moteris buvo išvaduota iš korseto. Šiuo žingsniu mados novatorius išsprendė daugybę problemų.

Moterys sirgo migrena, stokojo energijos. Gydytojai sakydavo: "Korsetas – tai bjauru. Tai kenkia virškinimui, gimdymui. Dėl to moterys nervingos, serga." Taip pat jie kalbėjo apie tai, kad spalva žaloja moters psichologiją. Jos dėvi blankias sukneles, todėl joms trūksta pozityvių emocijų.

Drabužiai, pradedant rožine spalva, ryškėjo, tamsėjo.

"Moterų mada labai evoliucionavo, vyrų – ne, – aiškino A.Vasiljevas. – Didžiulės skrybėlės tapo nebemadingos – į madą atėjo mažučiai galvos apdangalai. Valsas tapo nebemadingas – jį pakeitė tango. Pradėjo formuotis naujas moters tipažas."

Paslaptį nusinešė į kapus

A.Vasiljevas atkreipė dėmesį į ispanų kilmės italų dizainerio Mariano Fortuny sukurtą plisuotą suknelę. Kai tėvas, žinomas dailininkas – taip pat Mariano Fortuny – mirė, sūnui paliko didžiulį kapitalą. Jis su motina atsikraustė į Italiją, Veneciją, kur įsigijo XV a. rūmus. M.Fortuny vadino Venecijos burtininku.

"Jis sukūrė naują modelį – plisuotą suknelę. Tai pirmoji plisuota suknelė pasaulyje. Tokių būta tik senovės Graikijoje, bet VI a. prieš Kristų – Antikos laikais. Paskui plisė užmiršo. M.Fortuny buvo pirmasis, kuris pabandė plisuoti šilką rankomis. Ši suknelė vadinasi "Delfus" – pavadinimas kilęs nuo Delfų miesto. Tai buvo geriausiai parduodamas jo modelis. Suknelių buvo įvairių spalvų, masinė jų gamyba prasidėjo 1903 m. ir tęsėsi net 40 metų – iki 1943-iųjų. Kai M.Fortuny mirė, to plisavimo paslaptį nusinešė į kapus", – pasakojo A.Vasiljevas.

Į Bruklino muziejų – pačiu laiku

A.Vasiljevas eksponatus perka Londono, Paryžiaus ir Niujorko aukcionuose. Daugumą modelių, aksesuarų įsigijo Niujorke, Bruklino muziejuje, per išpardavimą.

"Muziejus juos ilgai rinko, tačiau per krizę buvo priverstas parduoti, o aš laiku ten atvažiavau. Ir iki šiol perku. Jie pardavinėja ištisomis kolekcijomis, pavyzdžiui, žalių suknelių kolekciją, – ir iš karto man", – pasakojo modelių pėdsekys.

Vidutiniškai suknelė kainuoja 3–5 tūkst. eurų. P.Poiret sukurta suknelė – ne mažiau kaip 10, M.Fortuny – 12 tūkst. eurų.

"Aš žinau, kiek jos kainuoja, bet man jos atiteko pigiau. Kita vertus, daug daiktų nupirkau nerestauruotų. Nerestauruotos ir restauruotos suknelės kaina – skirtinga. Vienokia kaina dėmėtos suknelės, kitokia – kai ji ant manekeno", – palygino kolekcininkas.