Prieš kelias dienas pareiškęs, kad grupė SEL nutraukia muzikinę veiklą Lietuvoje, grupės lyderis Egidijus Dragūnas tikina, kad taip ir bus. Jis teigia važiuosiąs į Ameriką ir ramiai kursiąs muziką.

„Noriu pailsėti. Nuo dėmesio taip pat,“ – sakė vienas populiariausių ir skandalingiausių pastarojo dvidešimtmečio Lietuvos atlikėjų. Jis teigia, kad tai nėra viešųjų ryšių akciją, tačiau žada surengti tokį koncertą, kurį Lietuvoje dar ilgai atsimins. Apie karjerą, teismus pasiekusį kivirčą su Andriumi Mamontovu, skandalus su policiją ir labdarą – atviras pokalbis su SEL lyderiu.

– Egidijau, pacituosiu Jus: „Oficialiai pareiškiu, kad grupė SEL nutraukia savo muzikinę veiklą Lietuvoje“. Tai pareiškėte prieš kelias dienas. Ką tai reiškia?

– Daug žmonių netiki tuo, bet tai tiesa. Netgi mačiau apklausas – žmonės netiki, turbūt mano, kad aš kaip visada juokauju. Čia kaip gyvenime, kai esi svečiuose. Nereikia sėdėti ir laukti, kol tau pasakys: gal jau eik. Reikia sulaukti momento, kai tau sako: dar pabūk. Aš išeinu iš muzikos tam, kad galėčiau ją ramiai kurti. Mano praėjusių metų šūkis – neįsivelti į tam tikrus man nereikalingus projektus. Rytoj fotografuojuosi vieno žurnalo viršeliui, mane kviečia į „1000  kilometrų“ varžybas ir mašiną paruošia, filmo apie Sabonį režisieriai mane kviečia filmuotis. O aš galvoju – kam man to reikia? Išeinu, kad galėčiau susikaupti ir ramiai kurti muziką. Jos iš manęs niekada niekas neatims, aš niekada neturėjau jokios kitos profesijos net tada, kai buvo sunku ir neturėjau ko valgyti. Noriu pailsėti. Nuo dėmesio taip pat.

– Kodėl sakote, kad tai pabaiga? Juk tai pertrauka, nes sakote, kad norite pailsėti?

– Išvažiuoju su prodiuseriais padirbėti į Niujorką, Los Andželą.

– Norite kažką pasiekti užsienyje?

– Teko išklausyti nuomonę, esą kam jis ten reikalingas. Man ji kvaila. Amerika yra šalis, kur gyvena daugybė tautų – vengrai, čekai, ispanai ir panašiai. Man įdomu pabūti ten. Tiesiog savo malonumui.

– Kažkada Jūs jau bandėte dirbti užsienyje. Kai dar buvo „Bomba Records“, kuriai vadovavo Giedrius Klimkevičius, pasigirdo kalbų, kad kažką veiksite Rusijoje, prieš penkerius metus dalyvavote festivalyje Lenkijoje, bet tai ir viskas?

– Nėra poreikio. Rusijoje yra daugybė grupių, kurios neuždirba tiek, kiek uždirba SEL. Visada buvau čia ir dirbau šiai rinkai, man nereikėjo anglų kalbos ar kitų dalykų. O dabar tiesiog norisi pabandyti ten, nes turiu didelės patirties.

– Ar tai buvo apmąstytas sprendimas, ar tai sutapo su dangaus kūnų išsidėstymu, nes kaip tik tą dieną buvo saulės užtemimas? Tai dažnai veikia kūrybingus žmones.

– Sprendimą priėmiau prieš gerus metus. Jeigu nori nušauti mešką miške, tai turi nueiti į mišką. Ant keturių taburečių sėdėti labai nepatogu, devyni amatai – dešimtas badas. Tiesiog taip.

– Gal vis dėlto tokiu būdu skatinate bilietų pardavimus? Pavadinate eilinius koncertus atsisveikinimo koncertais. Skamba geriau, ar ne?

– Vilniuje aš net neturiu kur pagroti, nes čia nėra vietos, kur galėtų groti lietuviška grupė.

– Tačiau Jūs koncertuosite Kalnų parke?

– Jeigu mums leis. Klaipėdoje parke galima groti, Kaune taip pat, o Vilniuje negalima, nes Kalnų parkas yra uždarytas. Priimtas sprendimas, kad čia gali vykti tik etnografiniai renginiai. Ar Vilniuje paukščiai kiti, žmonės kitokie? Kultūros viceministrė man sako – grokite Vingio parke. Bet Vingio parke grojo tik „Foje“ prieš 15 metų. Ir Martynas Tyla man sako, kad gročiau Vingio parke. Bet tegu Donatas Montvydas ten groja ar dar kažkas. Tai nerealu finansiškai. Vingio parke galima tik baigti karjerą.

– Bet gi Jūs tą ir darote. Ar vis dėlto nebaigiate karjeros?

– Aš to nesureikšminu. Aš grosiu ir padarysiu tokį šou, kad jį dar ilgai atsimins.

– Pastarąją savaitę Jūsų pavardė vėl skambėjo ne tik dėl sprendimo nutraukti grupės veiklą. Kodėl užsipuolėte A. Mamontovą?

– Nenoriu lieti pykčio, noriu baigti šią istoriją, nes nedažnai vaikštau į televizijas ir pasakoju. Šis žmogus man daug metų buvo autoritetas.

– A. Mamontovas Jums padėjo išgarsėti.

– Taip, tai buvo prieš 22 metus. Jis man padėjo išgarsėti, bet niekada nežiūrėjo į mane rimtai. Įrašinėjant antrą albumą jis pasakė – viskas, šis projektas miręs. Sakiau – galiu eiti? Atsakė, kad taip, galiu eiti. Ir tada aš grįžau. Su „Kontroliniu šūviu“, vienas pats. Visą gyvenimą norėjau užsiimti muzika, įdėjau daug pastangų, kad šiandien muzika atrodytų kitaip. Šalia manęs gimė daug muzikos prodiuserių, aš taip pat labai daug kam padėjau.

– Bet kodėl Jūs užsipuolėte A. Mamontovą?

– Duodamas 30 komentatorių į teismą aš nežinojau, kad tarp jų bus ir šis žmogus. Pats buvau nustebęs.

– Padavėte į teismą tuos, kurie apie Jus rašė neigiamus komentarus internete?

– Taip. Aš šios istorijos neliečiau, ji dvejus metus gulėjo mano stalčiuje.

– O kodėl tai padarėte dabar? Juk tuose komentaruose A. Mamontovas net Jūsų vardo nemini?

– Buvau pasižadėjęs niekada to neviešinti, maniau, kad tai buvo juokas. Tačiau būdamas užsienyje aš vėl paskaičiau komentarus, kurie mane vėl įžeidė. Jis kikeno iš to, kaip aš užsiiminėju savo fondo reikalais, kurį kūriau iš visos širdies. Aš ir pats dalyvavau daugelyje renginių, kuriuose jis užsiiminėjo parama, labdara, grojau daug kartų už dyką ir linkėjau jam sėkmės. Bet kai pamačiau pagiežą, parašiau jam antrą kartą, nes jaučiausi įžeistas. Man keista, kad jis elgiasi kaip mažas berniukas, kuris iš „triūbelės“, iš žirnių šaudo į užpakalį. Daugiau apie tai komentarų nebus. Nesijaučiu jam skolingas.

– Atsiimsite ieškinį?

– Aš jo ir nepadaviau. Man buvo įdomu išsiaiškinti, kokie žmonės tai daro.

– Jūsų vardas skamba ne tik šioje istorijoje. Policija ir E. Dragūnas – taip pat atskira tema. Kodėl negalite normaliai bendrauti su pareigūnais. Nesugebate susivaldyti?

– Šiemet policijos buvau stabdytas gal 10 kartų. Bet tada aš nešaukiau ant policininkų.

– O kodėl paskutinį kartą šaukėte, kai Jus sustabdė neprisisegus saugos diržo?

– Mane policininkas sustabdė, žodis po žodžio, pilnatis turbūt. Aš buvau su diržu. Mano mašinos visos naujos, jos „cypia“, kai važiuoji be diržo. Šioje situacijoje policininkas viršijo savo įgaliojimus, aš tingėčiau ir neturiu laiko kalbėti apie tai. Geriau susimokėsiu tuos 35 eurus ir važiuosiu toliau. O kalbant apskritai, apie tą struktūrą, jeigu mūsų valdžia norėtų, galėtų visa tai per dieną pakeisti. Vis žinome, kaip policininkai gyvena, uždirba pinigus. Nesu profesionalas šioje srityje, bet manau, kad nuo baudos policijos pareigūnas galėtų pasiimti kokių 30 proc. sau.

– Gal Jums vairuotoją reikėtų pasisamdyti? Palengvėtų gyvenimas.

– Mano gyvenimas ir taip nuostabus.

– Pakalbėkime ir apie gražesnius dalykus, ne tik Jūsų pykčio protrūkius. Esate daug labdarai aukojantis žmogus. Vilniaus universitetinei ligoninei Jūs paaukojote 120 tūkst. litų. Kodėl tai darote?

– Paaukojau daug daugiau. Tai, ką minėjote, paskelbta oficialiai. Dabar parduodame naują albumą, prie mūsų idėjos prisideda ir kitos kompanijos. Už gautus pinigus ketiname nupirkti naują reikalingą aparatą Kauno klinikoms. Nesinori pinigų atiduoti netikslingai. Bet noriu pasakyti, kad žmonės, turintys labdaros fondus, mato, kad sąlygos jiems nėra palankios.

– O kodėl Jūs tai darote?

– Kai mano 10 mėnesių vaikas iškrito iš 3 aukšto ir liko gyvas, nuvažiavau į Santariškių ligoninę ir supratau, kad čia ne ta vieta, kur turi bėgioti ir duoti gydytojams pinigus. Ten jautiesi saugus. Norėjau šiai ligoninei draugiškai padėti, prisidėti.

– Norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę – kodėl Jums sekasi?

– Taip manote? Aš gal ir pats to nesuvokiu. Šiandien prieš laidą jaudinausi, tai mano žmona pasakė, kad esu jaunas, gražus, turtingas, protingas. Viskas gerai. Žinote, kodėl? Nes aš myliu gyvenimą. Ir gyvenu tik vieną kartą.