Tik ištikimiems klasikinės muzikos gerbėjams žinomas 23 metų studentas, kopiantis pirmuosius tarptautinės muzikinės karjeros žingsnius.

Toks iki Lietuvos televizijos projekto "Triumfo arka" buvo solistas Liudas Mikalauskas. Muzikinio konkurso metu per vieną vakarą jis sugebėjo įtikinamai persikūnyti į pragariškąjį Mefistofelį, piktąjį Don Baziliją, suktąjį žydą Tevjė ir paprastąjį Porgį. Laimėjęs TV konkursą, scenoje ekspresyvus ir artistiškas, gyvenime – kuklus ir paprastas iš Tauragės kilęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto ketvirtakursis bosas gali pelnytai didžiuotis "auksinio balso" savininko titulu.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, pasibaigus konkursui?

– Nuostabūs. Pasibaigus konkursui supratau, kad malonesnis dalyvavimo procesas, o ne pergalė. Žinoma, džiaugiuosi pergale. Esu laimėjęs ne vieną tarptautinį konkursą, tačiau smagiausia, kai esi pripažįstamas savam krašte.

Dalyvauti konkurse nebuvo lengva. Transliuota šešiolika TV laidų. Kiekvieną kartą pateikti kažką naujo publikai ir žiuri – sudėtinga. Visą savaitę pergyveni, jaudiniesi – labai sunku buvo.

– Kuris iš TV projekte įkūnytų personažų jums artimiausias?

– Don Bazilijo arija iš "Sevilijos kirpėjo". Don Bazilijas – didelis šmeižikas. Man smagu dainuoti blogus personažus, paprastai jie – labai charakteringi. Scenoje galima iš jų ydų truputį pasityčioti. Man smagu scenoje būti kitokiu nei kasdien. Tačiau maloniausia, kad žmonės tai priima, supranta. Džiaugiuosi, kad šis TV projektas padėjo ir kitiems žmonėms pamėgti tą muziką, kurią aš pats be galo myliu.

Pirma vieta – širdį paglosto, ir tiek. 50 tūkstančių litų irgi gali uždirbti. O publikos palaikymo labai paprastai neuždirbsi. Dabar jį tikrai jaučiu – ir žmonių žvilgsnius, ir elektroniniuose laiškuose – sveikina, dėkoja už tai, kad buvau vienas tų, kurie padėjo atrasti kelią į operą.

Labai vertinu kauniečių paramą, o labiausiai dėkingas esu savo mokytojoms Sabinai Martinaitytei ir Audronei Eitmanavičiūtei – jos mane labiausiai palaikydavo sunkiausiais momentais.

– Ar vietoj klasikinio repertuaro nesinorėtų dainuoti roko operoje ar tiesiog kokiame klube, kur renkasi ir linksminasi jūsų amžiaus jaunimas?

– Nė trupučio. Kai buvau penkiolikos, dainavau roko grupėje dvi savaites. Tuo ir baigėsi mano rokerio karjera. Gal kam ir keista, bet aš ir mašinoje, ir namuose klausausi tik operinės muzikos. Kas kolekcionuoja kaktusus, kas – monetas, o aš kolekcionuoju klasikinės muzikos įrašus, juos klausau ir analizuoju. Fantastika, kad mano hobis tampa mano darbu. Popžanro atlikėjai galvoja, kad jie šėlsta. Bet jie nesupranta, kaip šėlstu aš, jaunatviškai atlikdamas operinę ariją. Žiūrint iš emocinės pusės, opera labai panašiai kaip metalas ar roko muzika atliekama.

– Koks jūsų laisvalaikis be muzikos – žaidžiate futbolą, krepšinį?

– Ne, sportų nemėgstu. Susitinku su draugais, pasėdime, ir tie pasisėdėjimai dažniausiai baigiasi muzikos įrašų klausymu. Susitinku su mergina, kuri neseniai atsirado mano gyvenime. Ji – vienas iš nedaugelio žmonių mano gyvenime, nesusijęs su muzika. Studijuoja politikos mokslus, bet – susišnekame (juokiasi).

– Kur išleisite laimėtus pinigus?

– Jie tikrai nenueis vėjais. Investuosiu į muzikinę karjerą, dalyvausiu tarptautiniuose konkursuose, galbūt ir meistriškumo kursuose. Kažkiek juose dalyvavau ir iki šiol – gaudavau rėmimą, dabar turėsiu daugiau galimybių.

– Šeimai kurti, nekilnojamam turtui įsigyti iš šios sumos lėšų skirta nebus?

– Nuomoju apšiurusį butelį Kaune, ir man jo kol kas užtenka – susikūriau jame savo aurą. Įsigyti nekilnojamojo turto, kurti šeimą – į kelių artimiausių metų planus neįeina. Dabar mano planai susiję tik su dainavimu.