1967 m. Rasas švęsti Kernavėje pradėjo senovės baltų religinė bendrija – "Romuva". Keturiasdešimt penkerius metus ši vasaros saulėgrįžos šventė švenčiama piliakalnių papėdėse ir ant jų. Šeštadienio vakarą ji prasidėjo laukų lankymu, kupoliavimu, šokiais, žaidimais. Miestelyje pastatytoje scenoje beveik iki pirmųjų gaidžių koncertavo liaudies muzikos ansambliai.

Vakarėjant ant Pilies kalno susirinkusieji pagerbė nusileidžiančią saulę, o tada visi patraukė Aukuro kalno papėdės link. Pagonių drabužiais vilkintys šventės organizatoriai čia uždegė aukurą, atliko aukojimo apeigas pagonių dievams.

"Nuo seniausių laikų šiuo laikotarpiu lietuviai gerbė gamtos stichijas: saulę, vandenį, ugnį ir žolynus. Šiuo metų laiku gamtoje įvyksta pats kupėjimas, pats rasojimas, žydėjimas. Dėl to senovėje ir vadindavo Rasos švente, nes Rasa buvo antgamtinė būtybė, kuri atgaivina žemę, augaliją, suteikia jai gyvybės. Rasai būdavo suteikiama dvasia, tarsi ji būtų gyva", – prieš uždegant aukurą apie šią gražią šventę ir jos tradicijas pasakojo kultūrologė Nijolė Balčiūnienė.

Pasak moters, šiuo laikotarpiu rinkti vaistingieji augalai yra patys gražiausi, vertingiausi, suteikia daugiausia gyvasties ir sveikatos. "Sakoma, kad rugiai dvi savaites rasoja, dvi – žydi, dvi – noksta. Kaip tik šiuo laikotarpiu atsiskleidžia gamtos grožis. Tai pastebėję žmonės senovėje eidavo į gamtą ir ten atlikdavo apeigas. Taip kaip mes dabar esame gamtoje, pačioje gražiausioje vietoje, tarp praeitį menančių kalnų", – kalbėjo N.Balčiūnienė.

Ji visiems priminė ir vandens galią – jis apvalo, yra gyvastis. Senovėje švęsdami Rasas žmonės masiškai eidavo į ežerus ar upes maudytis. N.Balčiūnienė ragino ir šventės dalyvius šią naktį būtinai išsimaudyti. Ar bent jau rankas nusiplauti, veidą nusiprausti.

Po šios ceremonijos buvo įžiebtas pagrindinis laužas, uždegtos ir stebulės. Senovės tradicijų dvasios kupinoje šventėje daugelio jaunuolių galvas puošė vainikai, o veidus – šypsenos. "Ne tik nuostabi šventė, bet dar ir oras puikus, toks nebūdingas Joninėms", – džiaugėsi su draugais į Kernavę atvykęs vilnietis Tadas.

Paskui Nerimi buvo plukdomi vainikai, vyko šokiai, žaidimai, vos pradėjus švisti pagerbta tekanti saulė.

Apie šventę

Rasos yra senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė. Vėliau, po krikšto, ji buvo sutapatinta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena ir pavadinta Joninėmis. Nors šventė buvo sukrikščioninta, pamažu nyko senoji jos prasmė, išliko pagrindiniai elementai – vandens, ugnies, augmenijos simbolika, tokie papročiai kaip vainikų pynimas, meilės ir vestuvių burtai, žoliavimas ir kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį ir pan.

Yra paprotys per Jonines spėti orą. Esą, jei Joninių naktis žvaigždėta, Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei Joninių naktis debesuota, Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga, Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Atsižvelgiant į tai, kad šiųmetė trumpiausia metų naktis buvo itin giedra, galime tikėtis tikros baltos žiemos per Kalėdas.