Net ir sukūrusios šeimas, augindamos vaikus, viena nuo kitos toli nepabėgo – laukimo mėnesius išgyveno kartu, o dabar draugauja šeimomis ir vyrai randa bendrą kalbą. Ateityje planuoja gal net uždainuoti kartu, nes tokių pasiūlymų jau sulaukia.

– Ar jūsų šeimos gerai sutaria, ar vyrai susibėgę randa bendrą kalbą?

Ineta: Žinoma, kad draugaujame, tik karantino metu retai matomės. Smagu, kad paaugę vaikai ėmė vis daugiau bendrauti – ypač gerai sutaria Irūnos Toras su mano Bernardu, jų amžiaus skirtumas – tik vienas mėnuo. Kai aš laukiausi antrojo vaikelio, Irūna nešiojo savyje pirmagimį Torą. Abi vaikštinėjome su pilvukais. Pasirodo, daug ką reiškia amžius: reikėjo išlaukti, kol berniukai paaugs ir taps neišskiriamais draugais. Irūnos Glorija dar nelabai linkusi leistis į kalbas, bet neprabėgs nė metai, kaip ji irgi lakstys drauge su visais vaikais.

Irūna: Jeigu ne karantinas, draugautume dar labiau. Man sesuo yra pagrindinė patarėja bet kokiais klausimais. Esu už ją vyresnė metais ir dviem mėnesiais, bet dabar to visiškai nesijaučia kaip vaikystėje. Tuomet buvo laikas, kai ji manęs klausydavo kaip vyresnės (juokiasi). Džiugu, kad ir mūsų vyrai randa bendrą kalbą. Kad susitikus nereikia jų užimti, nes su sesute ir taip turime reikalų.

– Ir dabar nuotraukose judviejų akys žiba, kibirkščiuoja, matau tarsi kokius velniukus juose. Ar pasiutusios buvote, kai augote pas mamą? Kokią didžiausią šunybę viena kitai esate iškrėtusios vaikystėje?

Ineta: Nežinau… Nedaug tų šunybių krėsdavome viena kitai. Didžiausia, kurią prisimenu, tai Irūnos darbas (juokiasi). Mokykloje Užgavėnių šventei ji darė kaukę. Reikėjo iš kojinės iškirpti akis. Tai ji užmaukšlino man tą kojinę ant galvos ir kažkodėl tik tada kirpo… Aišku, įkirpo man! Nieko labai baisaus ir skausmingo neįvyko, bet prisiminimas įstrigo.

Irūna: Visko būdavo senais laikais – esame ne sykį ir susimušusios, ir apsispjaudžiusios, ir su mėlynėmis abi namo parėjusios. Bet ta patirtis su Užgavėnių kojine, kurią labiausiai prisimenu, ir man nemaloni.

Bendra gal tai, kad abi esame be proto jautrios: vienas, du – ir jau bliauname kaip maži vaikai. Abi labai šeimiškos. Tos dvi savybės mus išties vienija.

– Ne šventieji puodus lipdo – ne šventos ir seserys būna, kol užauga, subręsta, surimtėja. Ar tarp jūsų vaikystėje egzistavo,  tarkim, pavydas?

Ineta: Niekada nieko Irūnai nepavydėjau ir nieko nepavydžiu. Kad ir kiek, kad ir kokių pranašumų sesuo turėtų – man vis tiek didelis džiaugsmas, kai jai sekasi.

Irūna: Šiaip mokykloje aš buvau visai nebloga mokinė, bet, prasidėjus paauglystei, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mokslai ėmė neberūpėti, pradėjau maištauti. Kadangi mokėmės toje pačioje klasėje ir dažnai sėdėjome tame pačiame suole, maždaug nuo aštuntos klasės ėmiau pavydėti sesei sėkmės moksluose. Ypač to stropumo ir loginio mąstymo, kuris ir dabar jai dažnai padeda gyvenime. Šiuo metu irgi pavydžiu Inetai (tik jau baltu pavydu) užsispyrimo ir kategoriškumo tam tikrose situacijose. Nes aš esu iš tų, plaukiančių pasroviui. Jei ne mano vyras, dar nežinia, kur nuplaukčiau. Man reikia kitų nuomonės, kitų paskatinimo, o štai Ineta – labai stipri asmenybė. Su tokiu tvirtu ir nepalenkiamu charakteriu net Lietuvos prezidente galėtų būti.

Jubiliejus: kovo 9-ąją Ineta Puzaraitė-Žvagulienė (kairėje) atšventė 30-metį. Geriausia dovana jubiliatei – sesės buvimas šalia.

– Esate panašios, bet vis dėlto ne dvynės. Ar mokykloje jus dažnai painiodavo, juolab kad ir vardai – Ineta ir Irūna – skamba panašiai?

Ineta: Mokykloje mūsų niekada nepainiodavo. Esame panašios tik tiems, kurie mus mato pirmą kartą. Visi kiti žino, kad esame be galo skirtingos tiek išvaizda, tiek vidumi. Dažniausiai mus supainioja tik dėl vardų.

Irūna: Mus reikia pažinti, kad suprastum, kokios mes skirtingos. Todėl mokykloje niekas ir niekada mūsų nepainiojo. Nebent gatvėje kažkas per klaidą apsipažindavo. O "Mokinukių" laikais tikrai supainiodavo. Jei pamenate, mes po tomis savo koncertinėmis kepurėlėmis slėpdavomės. Tad, kol neišlindom iš po jų abi kaip asmenybės, tol ir painiodavo. Ir dabar esame absoliučiai skirtingos – kaip diena ir naktis. Bendra gal tai, kad abi esame be proto jautrios: vienas, du – ir jau bliauname kaip maži vaikai. Abi labai šeimiškos. Tos dvi savybės mus išties vienija.

– Abi esate atlikėjos. O ar žinote, kokia šiuo metu mėgstamiausia jūsų sesers muzika? Beje, kokie jausmai užplūsta prisiminus "Mokinukių" laikus?

Ineta: Aš manau, kad Irūnos mėgstamiausia muzika yra ta, kurią ji pati kuria. O apie "Mokinukių" laikus dažniausiai kalbame tik tada, kai susitinkame su kitomis grupės merginomis. Jos visos – Lietuvoje, tik dar ne visos mamytės.

Irūna: Hmm… Manyčiau, kad Ineta klauso įvairios muzikos. Kai buvome paauglės, turėjome bendrą draugų ratą, tai ir tas muzikinis skonis buvo panašus. Šiandien net bijau ir spėlioti. O "Mokinukių" laikus primename su didžiule nostalgija. Tas ryšys su grupės merginomis labai stiprus iki šiol. Štai kad ir bet kokia mūsų repertuaro daina – tiek žodžius visos mokėsime, tiek ir choreografijos nebūsime pamiršusios. Nors rytoj galime eiti į sceną ir dainuoti (juokiasi). Iš tiesų buvo tokių minčių – atgaivinti mūsų grupę ir surengti "Mokinukių" turą per Lietuvą. Bet surink, kad geras, šešis suaugusius žmones. Sudėtinga. O važiuoti į koncertą trims ar keturioms, kai kadaise buvome šešių merginų grupė, tikrai nesinori.

Niekada nieko Irūnai nepavydėjau ir nieko nepavydžiu. Kad ir kiek, kad ir kokių pranašumų sesuo turėtų – man vis tiek didelis džiaugsmas, kai jai sekasi.

– Kertu lažybų, kad "Mokinukių" laikais abi turėjote įdomių, o gal net įkyrių gerbėjų?

Ineta: Turėjome, ir tikrai daug. Buvo net tokių, kurie sekiodavo iš vieno koncerto į kitą, iš ledo pjaustė širdis. Vieną tokį gerbėją turėjau, kuris net dvejus metus į visus "Mokinukių" koncertus važiuodavo. Ir kiekvienąsyk – su didžiausiomis puokštėmis gėlių ir dovanų. Buvo ir įkyruolių, kurių elgesys kartais net gąsdindavo.

Irūna: Pasitaikydavo ir keistų atvejų. Tarkim, važiuojame visos vienu autobusiuku po koncerto namo, o kažkokia mašina taranuoja mūsų automobilį. Rodo, kad sustotume. Vairuotojas pamano, kad kažką pamiršome ar kažkas jo mašinai atsitiko… Stabteli. O tada į mūsų autobusiuką sušoka būrys gerbėjų, kurie sako, kad tik nori pamatyti mūsų akis. Ne girti ir ne kokie asocialūs. Kiti laikai buvo, gerbėjai kultūringai elgdavosi, jokių blogų minčių tuomet mums nei dėl jų, nei dėl savęs nekildavo… O vieną gerbėją turėjau maždaug 60-ies. Jis važinėdavo į visus mūsų koncertus. Sykį pakvietė "Mokinukes" padainuoti savo gimtadienio šventėje, po kurios atbėgo uždusęs pas mus į autobusiuką ir klausia (buvo jau vakaras, prieblanda): "Kuri čia Irūnos ranka?" Iškišau savo ranką ir pajutau, kaip jis įspraudė į ją kažin kokį popieriuką. Na, galvoju sau, koks nors meilės raštelis (tokių gaudavau išties nemažai). O išlanksčiusi pamačiau, kad ten 200 litų! Bet vienas atvejis vos nesibaigė tragiškai. Tais laikais koncertuodavome be jokios apsaugos. Atrodė, kad nieko negali atsitikti. Bet po vieno koncerto, jo vedėjui paskelbus, kad tai buvo paskutinė "Mokinukių" daina, keli šimtai vaikų puolė ant scenos ir ėmė spausti mus prie sienos. Ne juokais išsigandome. Ir vairuotojas, ir vadovė Laima, tai išvydę, puolė mūsų gelbėti. Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi, bet galėjome būti sutryptos minios.

– Kai vykstate viena pas kitą į svečius, turbūt dar telefonu užsisakote, kokių vaišių norėtumėte. Tad paatviraukite, ką skaniausiai gamina jūsų sesė?

Ineta: Irūna labai skaniai gamina makaronus. Ir su mėsa, ir su daržovėmis. Tai aš jau dabar norėčiau jos makaronų. Kai pagalvoju, net seilės kaupiasi.

Irūna: Ineta – tobula šeimininkė. Ir jos vyras Ąžuolas labai skaniai gamina. Kad ir kada atvažiuosi, skanumynų bus pilnas stalas. Ji nerealiai kepa picas. Inetos gaminamos burokėlių, fetos, saulėgrąžų ir gražgarsčių salotos – pačios gardžiausios! Žodžiu, viską toji mano sesė moka. Ir kugelį kepti, ir vėdarų pagaminti, ir cepelinų išvirti greita. O aš tokia truputį tinginė – man tik kad greičiau ir paprasčiau. Bet jei niekas netrukdo (vaikai ant sprando nesikaria), tai ramiai gaminti aš irgi mėgstu: turiu jausti to kūrybinio proceso malonumą.

– Kokios trys sesės savybės labiausiai patinka? Ir viena – kuri labai nepatinka?

Irūna: Pirma savybė – užsispyrimas. Jei jau ką Ineta nusprendė – nepajudinsi: savo gyvenimą ji tvarkosi pati. Antra – šeimiškumas. Trečia – barbiškumas šimtadarbiškumas (juokiasi). Vienu metu Ineta gali daryti daugybę darbų. Aišku, ji dėl to pervargsta ir dažnai pamiršta save. Štai ši savybė man labai nepatinka. Kartais tokią išsekusią aš ją surandu. Bet argi klausys mano patarimo? Turbūt ne... Ineta turi amžiną pasiteisinimą, kad darbai patys nepasidarys ir už ją niekas tų darbų nepadarys.

Ineta: Mane žavi Irūnos atsakingumas, talentas ir kantrybė. Tokios savybės, kad labai jau nepatiktų, net nežinau...

– Ar mokykloje turėjote pravardes? O grupėje "Mokinukės"?

Irūna: Aš Inetą iki šiol dienos vadinu Junioru (Mažąja). O mokykloje turėjau vardo trumpinį: draugai mane vadindavo arba Ire, arba Irute. Bus liuks, kai tapsiu močiute – močiute Irute!

– Kad jau prakalbome apie močiutes, sakykit, ar mokate daug pasakų, kurias dabar sekate savo vaikams, o kada nors gal seksite ir savo anūkams?

Ineta: Vaikiškų pasakų moku labai daug. Populiariausia turbūt – kaip melagiams auga nosis… Nors tas vaikiškas melas, manau, yra nekaltas. Ne visada tie vaikai supranta, ką ir kodėl meluoja.

Irūna: O man Toras neleidžia pasakų iš knygos sekti – visuomet prašo mintinai! Gal dėl to, kad jau be galo daug tų pasakų iš knygų esame perskaitę. Tenka jas kurti ekspromtu. Paprašau, kad Toras pasakytų man vieną žodį, ir tuomet jau fantazuoju. Kartais ir apie zombius tenka pripaistyti, tik būtinai apie gerus. Kartais save pagaunu, kad vos ne miegodama šneku bet ką, bet įvykių siužetams kol kas nepritrūkstu.

– Velykos – gražiausia pavasario šventė. Kaip jas švęsdavote dar tais laikais, kai abi su seserimi gyvenote pas tėvus?

Irūna: Verbų sekmadienį eidavome į bažnyčią su verbomis ar kadagių šakelėmis. Su mama, su močiute. Kiaušinius margindavome svogūnų lukštais – senoviškai. Piešdavome ant kiaušinių vašku, baksnodavome vinukais, įsmeigtais į pieštukų galus.

Ineta: Velykos, visų pirma yra šeimos šventė. Ir tas kiaušinių marginimas vienija, ir laukimas – kokie jie bus, kai ištrauksi iš dažų? Ir dar labai įstrigę į atmintį, kad antrą Velykų dieną abi eidavome į sodą ieškoti tėvų paslėptų saldainių. O dabar jau savo vaikams prislapstome šokoladinių zuikučių ir kiaušinių.

Trumpai – apie save

Ineta Puzaraitė-Žvagulienė: šiuo metu dirbu leidybos-prodiuserių kompanijoje. Administruoju ne vieną įmonę, dirbu prie įvairių projektų. Esu įkūrusi privatų vaikų darželį. Bet svarbiausia – esu žmona ir mama. Per karantiną dirbti namie, kai aplink sukiojasi mažamečiai vaikai: penkerių Barbora ir trejų Bernardas – tikrai nemažas iššūkis. Kai sėdi namuose ir visos darbo priemonės tau po ranka, viršvalandžiai tampa įprasti. Tad vyrui Ąžuolui tenka ne tik užsibūti su vaikais kieme, bet ir pasirūpinti ūkiu. Pernai vasarą pradėjom žengti pirmuosius ūkininkavimo žingsnius. Įsigijome vištų, ančių, net avį ir ožkytę.

Irūna Puzaraitė-Čepononienė: šiuo metu esu šimtaprocentinė mama ir namų šeimininkė. Mano pirmagimiui Torui – treji su puse, o dukrelei Glorijai greitai bus dveji. Pastaruoju metu jau pradėjau rodytis viešumoje – TV laidų filmavimuose. Stebiuosi, kad ne vienos laidos prodiuseriai kviečia dalyvauti abi su sese, to anksčiau niekada nebūdavo. Tad kyla visokiausių minčių dėl bendrų projektų, bendrų su Ineta dainų. Juolab kad su vyru Roku pradėjome patys kurti muziką, ją programuoti. Nors Rokas – karininkas, bet labai meniškos sielos žmogus. Kurti muziką jam tarsi hobis. Prieš keturiolika metų susipažinome viename vakarėlyje irgi per muziką. Įsikalbėjome, kad abu mėgstame tą patį muzikos stilių ir net ta pačia muzikos kūrimo programėle darome pirmuosius muzikinius bandymus.