– Visi norime būti sveiki, todėl neabejoju, kad pirmąjį vasario šeštadienį startuosianti LRT Plius laida „Ridiko dienoraštis“ sulauks didelio žiūrovų dėmesio. Kaip tapote šios laidos vedėju?
– Man patinka filmuoti ir dalytis savo filmukais socialiniuose tinkluose. Šį mano pomėgį pastebėjo ir laidos prodiuseriai, kurie pakvietė mane tapti laidos „Ridiko dienoraštis“ komandos nariu. Pamaniau – kodėl gi ne? Laidos temos – išbandyti įvairiausias veiklas ir sporto šakas, susipažinti su įdomiais, aktyviais žmonėmis – visiškai atitinka mano interesus.
Filmavimai prasidėjo dar vasarą. Išbandžiau tikrai daug naujų dalykų. Laidoje rodysime įvairius aktyvaus gyvenimo būdus, kad kiekvienas žiūrovas galėtų atrasti sau tinkamiausią. Mūsų tikslas – kad žmonės per ilgai neužsisėdėtų ant sofutės (juokiasi).
– Kaip suprantu, laidose bus visko – nuo maudynių ledinėje eketėje iki miško terapijos ir žygių upėmis?
– Jei būtų mano valia, galėčiau viską rodyti tik iš eketės (kvatojasi), bet dauguma laidų, kaip jau sakiau, filmuotos šiltuoju metų laiku.
Aktyvių veiklų ir jas propaguojančių žmonių ieškojome visi kartu. Būdavo, randi vieną, o jis rekomenduoja dar kitą, tas kitas – dar kitą. Todėl žiūrovai išvys tikrai platų įdomių žmonių ir jų sveikuoliškų užsiėmimų ratą.
– Būdamas „Ridiko dienoraščio“ vedėju išbandėte daug naujų veiklų. Gal kas nors, be maudynių eketėje, dar prilipo?
– Priliptų, kaip sakote, tikrai daug kas – gana greitai pamėgstu naujas veiklas, bet toliau jas praktikuoti neturiu laiko. Pavyzdžiui, paslidinėjau – instruktorius parodė, kaip taisyklingai tai daryti. Atrodo, jau galėčiau imti slides ir čiuožti… Tačiau kada?!
– Kuri iš visų išbandytų veiklų Jus patį labiausiai nustebino?
– Labiausiai įsiminė miško maudynės. Tai, sakyčiau, senas, pamirštas dalykas, bet pateiktas naujai – įvilktas į tam tikrą metodiką. Kad jūs žinotumėte, kiek daug visko galima atrasti paprasčiausiai vaikštant miške! Manau, kad ir žiūrovas susidomės, o pažiūrėjęs laidą ir išėjęs į mišką kitaip į jį žiūrės.
Kitą sykį filmavome Palūšėje. Išplaukėme į ežerus valtimi, užmetėme meškerę ir jau antruoju bandymu pagavome didžiulę lydeką. Vos spėjome ją išdarinėti, išsikepti – prapliupo lyti. Kibome už irklų, lindome po tiltu, ten baigėme kepti žuvį ir skaniai pavalgėme. Iki dabar liko be galo smagus tos dienos prisiminimas.
– Įsivaizduokime, kad žiūrovas pažiūri „Ridiko dienoraštį“, išjungia televizorių ir nori žengti pirmą mažytį žingsnį sveikesnės gyvensenos link.
– Sunkiausia žengti pirmą žingsnį, bet paskui viskas kažkaip savaime įsibėgėja. Svarbiausia, kad tas žingsnis nebūtų per didelis.
Toliau viskas priklauso nuo tikslo. Jeigu žmogus nori lįsti į eketę, pirmas mažas žingsnis gali būti tiesiog pradėti miegoti atsidarius langą arba maudytis po vėsesniu vandeniu duše. Jei tikslas – nubėgti pusę maratono, iš pradžių gal žmogus tegu tiesiog pasivaikšto. Jei nori leistis į ilgą žygį dviračiu – gal pirmiausia tegu įsigyja dviratį (juokiasi).
Skirtingi tikslai – skirtingi žingsneliai. Svarbiausia – nebijoti pradėti, nes viskas prasideda nuo mažų pergalių, kurios kantriai veda link didžiojo tikslo.
– Ką pasakytumėte tam, kuris sako: čia ne man, aš per silpnas? Ar valia, Jūsų manymu, yra įgimta, o gal ją galima ištreniruoti?
– Manau, kad valią tikrai galima ištreniruoti. Tačiau labai norėčiau patarti tokiam žmogui rasti bendruomenę ar būrelį – su kitais kartu lįsti į eketę, vaikščioti ar bėgioti bus daug lengviau. Komandos palaikymas yra labai svarbus.
Jei būsi vienas – hmm… tikrai sudėtinga. Mes patys „Ekečių“ bendruomenes kuriame ne šiaip sau. Kai ryte važiuoju maudytis, žinau, kad atvažiuos Jonas, Tadas ir kiti ruoniai – kartu pjausime eketę, į ją lįsime, o vėliau pasimėgausime šnekėdami prie puodelio kavos. Toks bendruomenės palaikymas suteikia didžiulį paskatinimą ir motyvaciją tęsti tai, ką pradėjai.
– Grūdinatės jau daugiau nei dvylika metų. Ar dar prisimenate tą pirmą kartą ir kas tada buvo sunkiausia?
– Jei atvirai – tiksliai neprisimenu. Tačiau paauglystėje, kai nuvažiuodavau prie jūros, visada šokdavau į vandenį. Bet kokiu metų laiku, nesvarbu, kokia būtų oro ir vandens temperatūra. Kaip sakoma, viskas yra mūsų galvoje. Nuo tada, kai susipažinau su sveikuoliais ir pradėjau grūdintis, man nebėra maudymosi ar nesimaudymo sezono – maudynės tapo įprasta gyvenimo dalimi.
– Kokių didžiausių klaidų daro pradedantys grūdintis?
– Iš tikrųjų tas, kuris jau pradėjo grūdintis, klaidų beveik nebedaro – jis jau teisingame kelyje. Tikrosios klaidos daromos tada, kai nuolat atidėliojama: pradėsiu rytoj arba kitais metais.
Vienos taisyklės, kaip pradėti grūdintis, nėra. Galima naudoti kontrastinį dušą, galima po truputį praustis vis šaltesniu vandeniu, išeiti basomis pasivaikščioti ar maudytis visus metus. Būdų daug ir visi jie geri. Svarbiausia – pradėti nuo vieno ir nuosekliai praktikuoti, kol grūdinimasis taps kasdienybe ir maloniu įpročiu.
– Kuo skiriasi maudynės, kai grūdinatės ne vienas, o su visa šeima?
– Kai esu su artimaisiais, turiu jais rūpintis: žiūrėti, kam padėti rankšluostį, kam paduoti šlepetes ir pan. Kai į eketę lendu vienas – viskas daug paprasčiau.
Laidos temos – išbandyti įvairiausias veiklas ir sporto šakas, susipažinti su įdomiais, aktyviais žmonėmis – visiškai atitinka mano interesus.
– Ar buvo baimių, ypač pradėjus grūdinti vaikus?
– Man – ne. Turiu puikių pavyzdžių artimoje aplinkoje ir jais remiuosi. Kasdien matau bendruomenę, kurioje daug vaikų užaugo su tėveliais ruoniais. Lyginu juos su tais, kurie nesigrūdina, ir matau akivaizdų skirtumą. Bendruomenės pavyzdys ir palaikymas man labai svarbus.
Žinoma, sulaukiu įvairių nuomonių, bet prie jų jau pripratau ir nebesureikšminu. Suprantu, kad žmonės nori gero. Lygiai taip, kaip ir tie, kurie apmuturiuoja vaikus šalikais, kepurėmis, vaikai perkaista, o paskui atšąla ir suserga – juk visa tai tėvai daro iš meilės. Žmogus galvoja, kad jei jam šalta, tai ir vaikui turėtų būti panašiai. Visi norime, kaip geriau, bet kartais išeina taip, kaip išeina.
– Leidžiate vaikams ir basomis po sniegą palakstyti, ir varveklių pagraužti – kur yra riba tarp laisvės ir neatsakingumo?
– Kur ta riba – tiesą pasakius, nežinau. Tai labai sunkus klausimas. Grūdinimas, galima sakyti, yra laisvė: užsigrūdinęs žmogus tampa sveikesnis ir tai darydamas jis nebebus prisirišęs prie stereotipinių įsitikinimų, kad jei šalta – būtinai susirgsi.
– Esate daugiavaikis tėtis, kurio pirmagimiai dvyniai – ketverių su puse Vytautas Vėjas ir Saulė – taip pat mėgsta maudytis lediniame vandenyje. O metukų Smiltė?
– Mažoji Smiltė gimė per Kūčias. Jai dar tik metukai, tai, manau, palūkėsime iki vasaros. O tada jau kai pradėsime, tai nebeuždarysime maudynių sezono ir žiemą.
Dvynių dabar, kai šaltis toks stiprus, irgi nesivežu. Nors jie visada prašosi kartu. Sako: tėti, ir mes ruoniai, ir mums nešalta… Pažadu, kad kai tik bus šilčiau, paimsiu ir juos.
– Ką darytumėte, jei vieną dieną dvyniai pareikštų: nebenorime maudytis, užteks?
– Dažnai taip ir būna. Kartais jie nusirengia ir staiga persigalvoja, kad maudytis nebenori. Nenori – nereikia. Pas mus nėra jokios prievartos.
Žmonės dažnai klausia, kaip pradėti grūdinti vaikus. Atsakau paprastai: rodyti jiems pavyzdį. Jei vaikai matys, kad tėčiui ar mamai maudytis eketėje patinka – norės ir jie. Jei patys tėvai maudosi tik po šiltu dušu, o vaiką stumia į eketę – nieko nebus. Žinau ne vieną pavyzdį, kai prievartinis grūdinimas baigėsi tuo, kad vaikas nebenorėjo maudytis net šiltame vandenyje.
– Kaip Jums pavyksta suderinti aktyvų gyvenimą, daugybę veiklų ir buvimą su šeima?
– Kaip pavyksta? Nepavyksta. Ir to nespėju, ir ano.
– Tai sąžinės priekaištus užšaldote lediniu eketės vandeniu?
– Cha… Aš vadovaujuosi taisykle: dresuota sąžinė šeimininko negraužia. (Juokiasi.)
– Mačiau Jūsų feisbuke kvapą gniaužiantį vaizdelį: savo kieme pasistatėte sniego namelį ir praleidote jame naktį. Ne vienas – su sūneliu. Ar nesušalote?
– Tikrai ne. Pradžioje kviečiau sūnų miegoti kartu, bet jis bijojo. Kai ėmiau ruošti viską nakčiai – užsimanė. Dukrytė pamatė ir kitą naktį panoro prisijungti. Temperatūra? Apie 1 °C šalčio. Sulindome dviese į vieną žieminį miegmaišį – šalta tikrai nebuvo, tik veidas truputį šalo, bet dėl to juk ir grūdinamės.
Kaip sumąsčiau statyti namelį? Sniegas gerai lipo, tai leidau sau paimprovizuoti. Dabar vaikai jame smagiai žaidžia.
Sunkiausia žengti pirmą žingsnį, bet paskui viskas kažkaip savaime įsibėgėja. Svarbiausia, kad tas žingsnis nebūtų per didelis.
– Kodėl, Jūsų nuomone, tiek daug vaikų šaltuoju sezonu serga?
– Dažnai tėvai perlenkia lazdą dėl aprangos arba nevėdina kambarių – užsidaro ir visą žiemą stengiasi, kad būtų kuo šilčiau. Mūsų vaikai bet kokiu oru miega kambaryje, kuriame atidarytas langas – ir, laimė, neserga. Mes su žmona taip pat nesergame. Kitus girdžiu sakant: kol vaikai nesimaudė, sirgdavo septynis kartus per sezoną, o pradėjus ruoniauti – perpus mažiau.
– Ar sveika gyvensena gali būti ne tik stipraus kūno, bet ir darnesnių santykių šeimoje raktas?
– Tikrai gali. Įšokęs į šaltą vandenį iš karto patiri stresą, bet paskui, dieną, viskas atrodo ramiau ir paprasčiau – net ir konfliktinės situacijos nebeatrodo tokios didelės. Jei dar pavyksta grūdintis kartu su savo antrąja puse – išvis puiku. Atsiranda bendra veikla, kuri sujungia. Šiuo metu mums su žmona ir vaikais retai pavyksta grūdintis kartu. Iš namų išsikrapštyti penkiems rytais – tikras iššūkis. Todėl dažniausiai važiuoju vienas arba tik su dvyniais.
– Sausio viduryje pradėjote 30 dienų eketės iššūkį. Ar tai reiškia, kad visą mėnesį kasdien – iki pat vasario vidurio – maudysitės lediniame vandenyje?
– Būtent. Šie metai bus jau dešimti, kai puoselėjame 30 dienų iššūkio tradiciją. Jis dažniausiai metamas sau, o kartais prisijungia draugai, kad būtų drąsiau, smagiau ir saugiau. Įdomu, kad iššūkis gali būti ne tik eketės: galima rinktis 30 dienų be cukraus, 30 dienų kasdien įveikti 10 tūkst. žingsnių ir pan.
Sunkiausia man pasirodė atsisakyti cukraus. Negalėjau patikėti, kiek jo visur yra! Tikras iššūkis buvo skaityti produktų etiketes ir ieškoti būdų, kaip maitintis be cukraus.
– Kaip 30 dienų eketės iššūkis atrodo ne teoriškai, bet praktiškai?
– Aš ir keli mūsų „Vilniaus eketės“ bendruomenės ruoniai kiekvieną rytą važiuojame prie pagrindinės Žaliųjų ežerų maudyklos ir pjauname eketę. Ištraukiame ledus, paruošiame ją, kad kiti atvykę galėtų ramiai maudytis.
Šiemet dar pastatėme įspūdingą baseiną, kuriame žmonės gali plaukioti. Išpjovėme lede 25 m ilgio takelį. Manau, tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur toks plaukimo takas yra. Per dešimt metų įgijome patirties, išmokome jį padaryti greitai ir kokybiškai. Dabar sulaukiame norinčių paplaukioti iš visos Lietuvos. Įsivaizduokite: oras – 11 °C šalčio, aplink ledas, saulė šviečia, o žmonės neria ir plaukioja – smagumėlis!
– Esate ne tik Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas, bet ir vienas iš Lietuvos ekečių žemėlapio sudarytojų. Kiek tų ekečių ir ruonių bendruomenių yra iš viso?
– Turbūt jau geras pusšimtis. Vienos – aktyvesnės, kitos – kiek ramesnės, bet visos turi savo feisbukų grupes, sukurtas pagal tą pačią formulę: pavyzdžiui, „Eketė Biržuose“, „Eketė Marijampolėje“ ir kt. Žmonės renkasi kiekvieną savaitgalį prie savo miesto vandens telkinio ir maudosi. Kviečiame ir kitus pasekti jų pavyzdžiu – išeiti iš savo komforto zonos ir sekmadienius sutikti energingai.
– Ar kada nors visų tų 50 miestų ruoniai susitinka kokioje nors didžiausioje šalies eketėje?
– Be abejo. Visi susitinkame Palangoje, kai vyksta didžiosios Palangos ruonių maudynės. Šiemet jos bus vasario 7 d. Tai renginys, kuris gyvuoja jau beveik 40 metų. Aš pats jį organizuoju tik dešimtmetį. Suvažiuoja daugybė ruonių iš visos Lietuvos, o kartu vyksta ir garsioji „Palangos stintos“ šventė. Reikėtų bent sykį kiekvienam patirti tą nuostabią emociją – nerti į jūrą kartu su ruoniais, kai nuo kranto juos stebi ir palaiko šimtai žmonių.
Beje, kitas renginys – tarptautinis – vyksta Trakuose, kur organizuojame 25 m plaukimą. Ten plaukiame ir varžomės iš esmės norėdami pagerinti savo pernykščius rezultatus, aišku, kartu ir su kitais dalyviais. Pavyzdžiui, pernai šį atstumą nuplaukiau per 16 sek., o šiemet stengsiuosi pagerinti rezultatą.
– Įdomu, kaip pats tapote sveikuoliu?
– Paauglystėje netikėtai patekau į sveikuolių stovyklą. Sakė: gal nori savaitei į Šventąją, nemokamai? Galvoju – gerai, pamėginsiu. Atvažiuoju – o ten… sveikuoliai. Galima sakyti, mane šiek tiek apgavo (juokiasi).
Pirmąją dieną stovykloje aš sukiojau pirštą prie smilkinio ir galvojau: nesąmonė, kur mane čia atvežė... Iki tol gyvenau palaidą gyvenimą – blogi įpročiai, negatyvi aplinka, vyresni draugai, smurtas, agresija. Tačiau toje stovykloje pamačiau visiškai kitokį pasaulį. Viskas vyko pozityviai, vyravo gera nuotaika, pakylėta energija – tai mane labai sužavėjo.
Pradėjau savanoriauti sveikuolių renginiuose, vėliau gavau darbą, organizavau renginius pats, o po kurio laiko buvau išrinktas Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentu.
– Kas Jus labiausiai patraukė sveikuolių judėjime?
– Ten sutikau daug vyresnių žmonių, kurie nebambėjo, nesiskundė, bet gyveno su džiaugsmu: važinėjo dviračiais, keliavo, turistavo. Mane tai labai įkvėpė: ir aš norėjau ne niurzgėti dėl visko pasaulyje, bet gyventi pozityviai. Mačiau, kad šie žmonės jaučia didesnį malonumą gyventi, todėl sulaukęs jų amžiaus norėčiau būti panašus į juos.
Naujausi komentarai