Anot jo, „Eurovizija“ neša žinią apie pagarbą kiekvienam žmogui. Šių metų konkurso organizatorė Ukraina pasiruošusi priimti įvairovę, tačiau, žvelgiant į konfliktą su Rusija, „Eurovizija“ tampa savotišku pastarosios šalies erzinimo įrankiu.

– Praėjusią savaitę Kijeve 30 metrų sovietinis paminklas – arka – buvo nudažytas vaivorykštės spalvomis. Arka nudažyta ne visa, nes kai kurie gyventojai pradėjo protestuoti. Vėliau arką planuojama perdažyti pilkai arba nugriauti. Kokių minčių sukėlė šis įvykis?

– Šis įvykis, kai Kijevo centre vaivorykštės spalvomis perdažytas sovietinių laikų monumentas, buvo aptartas žiniasklaidoje. Tačiau šiam žingsniui, simboliniam gestui žalią šviesą suteikė ir Kijevo miesto valdžia, meras Vitalijus Kličko. Galima daryti prielaidą, kad Ukrainos ir Kijevo valdžia yra pasiruošusi priimti „Eurovizijos“ nešamą įvairovę. Tai susiję su geopolitine Ukrainos padėtimi ir konfliktu su Rusija. Galima pagalvoti, kad LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transeksualų) teisės tampa savotišku įrankiu paerzinti kaimynus Rytuose.

Ar galima svetainėje organizuoti šokius, kai virtuvėje vyksta gaisras?

– Ar LGBT bendruomenė Ukrainoje turi lūkesčių, susijusių su „Eurovizija“?

– Reikia pradėti nuo to, kad LGBT padėtis Ukrainoje lieka sudėtinga. Pirmosios eitynės už lygybę Kijeve organizuotos 2013 m., pats jose dalyvavau. Ir vaizdas, ir situacija buvo nemalonūs. Toms eitynėms buvo kilusi smurto protrūkio grėsmė. Nuo tada Ukraina pasistūmėjo į priekį.

2014 m. eitynės nebuvo organizuotos, 2015 m. jos buvo smurtinės, o 2016 m. pavyko surengti taikų renginį, kuriame dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių. Reikia pripažinti, kad ne tik LGBT bendruomenės, bet ir kitų socialiai pažeidžiamų žmonių teisių progresą veikia rytinėje šalies dalyje vykstantis konfliktas.

Aktyvistų bendruomenėje yra toks posakis – ar galima svetainėje organizuoti šokius, kai virtuvėje vyksta gaisras? Atsižvelgiant į tai, Ukrainai dar yra kur pasitempti. Tikiuosi, kad Ukrainos integracija į Vakarus ir Europos struktūras prisidės prie šio progreso.

– Ar yra kokie nors indeksai, kuriais matuojama LGBT padėtis šalyje? Kaip Ukraina atrodo tame kontekste?

– Kasmet tarptautinės dienos prieš homofobiją proga organizacija „ILGA Europe“ pristato vaivorykštės indeksą, kuris parodo LGBT asmenų teisinę apsaugą kiekvienoje iš Europos valstybių. Pagal šį indeksą Lietuva užima 39 vietą iš 49. Ukraina yra žemiau – 45 vietoje.

Tai reiškia, kad situacija Ukrainoje gana kritiška, net žvelgiant į platesnę, pop auditoriją – atlikėjus, menininkus. Ukrainoje ir kitose Rytų bloko šalyse nėra atvirai už LGBT teises pasisakančių atlikėjų ir viešų asmenų.

Kita vertus, reikia prisiminti, kad 2007 m. „Eurovizijoje“ Ukrainai atstovavo Verka Serdiučka. Ją galima apibūdinti kaip drag atlikėją – vyrą, kuris įkūnija moterį. V. Serdiučka konkurse užėmė antrąją vietą, nusileidusi tik Serbijai. Be to, dainos tekste jau tuomet skambėjo frazė „Russia, goodbye!“.

– Ar svarbu, kad viešumoje būtų matomi tokie žmonės?

– Manau, kad svarbu, nes populiarūs atlikėjai ar asmenybės turi galimybę keisti visuomenės nuomonę ir griauti stereotipus. Praėjusių metų „Eurovizijos“ laimėtoja Jamala pasisako lygybės ir įvairovės temomis, tačiau ji kalba apibendrintai ir neišskiria konkrečios socialinės grupės.

Kalbant apie pačios „Eurovizijos“ įtaką LBGT žmogaus teisių diskursui, reikia pastebėti, kad šalys, laikomos labiau homofobiškomis, susiduria su iššūkiais ir problemomis rengiant konkursą. Pirmą kartą tai įvyko Serbijoje, Belgrade. Ten veikiančios LGBT organizacijos net įspėjo turistus ir konkurso stebėti atvykstančius asmenis, kad būtų atsargūs.

Dėl LGBT žmogaus teisių apsaugos labiausiai kliūva Rusijai. Kaip žinia, ten LGBT asmenų padėtis kritiška. Kai 2015 m. Rusijai atstovavo Polina Gagarina, jos pasirodymas finale buvo nufilmuotas taip, kad viso pasirodymo metu būtų aiškiai matomos salėje plevėsuojančios vaivorykštės spalvų vėliavos.

Populiarūs atlikėjai ar asmenybės turi galimybę keisti visuomenės nuomonę ir griauti stereotipus.

– Lietuvoje „Eurovizija“ yra itin populiarus ir aptariamas renginys. Didelę dalį konkurso gerbėjų sudaro LGBT bendruomenės nariai. Kaip į šį faktą reaguoja Lietuvos visuomenė?

– Taip, „Eurovizija“ labai svarbi LGBT bendruomenės nariams, ypač homoseksualiems vyrams. Kartais juokaujama, kad heteroseksualūs vyrai turi krepšinį ir futbolą, o LGBT bendruomenės nariai – „Euroviziją“.

Kartais smagu pagalvoti, kodėl „Eurovizija“ tokia populiari tarp LGBT bendruomenės narių. Reikia pripažinti, kad LGBT nariai ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje susiduria su tam tikrais socialiniais iššūkiais. „Eurovizija“ – tarsi pažadėtosios žemės simbolis, kai bent vieną vakarą gali pamiršti visus rūpesčius ir pasimėgauti nepakartojamu reginiu.

Nereikia pamiršti ir „Eurovizijos tikslo“. Konkursas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo tam, kad šalys ne kariautų, o kartu dainuotų. Tam, kad vyrautų pagarba kiekvienam žmogui, kiekvienam europiečiui nepaisant to, koks jis yra. Tai yra žinia, kurią skelbia šis konkursas.

Vienu metu „Eurovizija“ buvo pašiepiama kaip gėjų šventė. Tai vyravo tada, kai Lietuvai ne itin sekėsi konkurse, nepavykdavo užimti gerų vietų. Tačiau Lietuva ir toliau dalyvauja. Manau, kad tai daro sėkmingai. Nereikėtų segreguoti „Eurovizijos“ auditorijos. Pripažinkime, kad tai gali būti ne tik gėjų, o visų šventė.

– Taigi „Eurovizija“ vienija?

– Esu įsitikinęs, kad Europos kontekste tai unikalus reiškinys. Tikiuosi, kad prasidėjusi 1956 m. „Eurovizija“ sėkmingai tęsis ir toliau parodydama, kokia įvairi ir graži yra Europa.

– Kalbant apie LGBT, kokie pasirodymai „Eurovizijoje“ šiai bendruomenei buvo reikšmingiausi?

– Keli pasirodymai buvo tikrai reikšmingi. Pavyzdžiui, 1998 m. konkursą laimėjusi Dana International. Tai buvo pirmasis ir vienintelis translytis asmuo, kuriam pavyko nuskinti šio konkurso laurus.

Šių dienų kontekste aktualus 2014 m. „Eurovizijos“ nugalėtojos Conchitos Wurst pasirodymas. Tai nėra translytis asmuo, o drag atlikėjas, bet svarbu, kad po konkurso Conchita labai aktyvai kalbėjo apie LGBT bendruomenės teises ir padėtį įvairiose šalyse. Laimėjusi ji atsiėmė apdovanojimą ir ištarė – mes esame nesustabdomi. Tai tapo įkvėpimo šaltiniu LGBT nariams.