Pokalbis lėktuve turi specifinių bruožų. Gali klausti, kas šauna į galvą. Gali atsakyti arba ne. Per valandą su trupučiu, kol skridome į Taliną, Skaiva Jasevičiūtė spėjo pabūti ir atvira, ir aiškiai abibrėžianti asmeninę erdvę.

Prieš skrydį į Estijos sostinę televizijos laidų, šou renginių vedėja ir žurnalo redaktorė ilgai užtruko rūkomajame, kuriame patogiai įsitaisė su knyga rankose.

– Skaiva, tu mėgsti vienatvę?

– Nemėgstu vienatvės, bet nesu iš tų žmonių, kurie iškart bando susipažinti su nepažįstamaisiais. Beje, niekas nemėgsta vienatvės. Kas taip sako – meluoja, nes neturi kito pasirinkimo.

– Bet daugeliui susidaro įspūdis, kad esi šiek tiek panaši į katę, kuriai patinka vaikščioti vienai.

– Nee... Su gyvūnu savęs netapatinu. Nors sakoma, kad kiekvienas žmogus turi savo totemą. Būtų malonu save lyginti su taksu – šios veislės šunis aš auginu ir myliu. Skaitytojams turbūt patiktų, jei save lyginčiau su kale (juokiasi.) Taip, turiu kai kurių šunims būdingų savybių. Esu labai prieraiši. Labai myliu šeimą, artimuosius. Draugų ratas nesikeičia daugiau kaip dešimt metų. Prisirišu prie vietos, žmonių, netgi kelio, nors galėčiau važiuoti trumpesniu.

– O knyga rūkomajame? Apie ką ji?

– Tik rūkyti – nemalonu. Tai turi teikti malonumą, todėl stengiuosi tam sukurti patogias sąlygas. Vyrai nemoka vienu metu dirbti kelių darbų. Mes, moterys, mokame ir tris.

Skaitau Danielle's Steel "Pagiežą". Moteriška knyga. Būtų malonu matyti ją skaitantį vyrą, bet dar nemačiau. Sukrečianti. Pagrindinė herojė išgyvena tragediją – ją nuo 13 iki 17 metų prievartauja tėvas... mamos prašymu. Moteris serga vėžiu ir bijodama, kad ją paliks vyras, liepia dukrai atsiduoti tėvui.

– Kokia knyga geriausiai apibūdintų tave?

– Neturiu mėgstamos vienos knygos. Draugai juokiasi, nes mėgstu ne tik Agathos Christie, bet ir Aleksandros Marininos bei kitų panašių į ją autorių detektyvus minkštais viršeliais, kuriuos "suvalgau" per dieną.

O mane atskleidžiančios knygos nėra. Aš – ne Petruškevičius, apie mane knygų niekas nerašė ir, tikiuosi, niekada nerašys.

– Beje, kur dabar tavo taksai Marselis ir Versalis?

– Namie. Yra labai daug žmonių, kurie juos myli ir rungiasi, kas galės juos prižiūrėti. Dabar su jais vienas labai geras draugas.

– Draugas-mylimasis?

– Draugas-draugas. Negaudyk manęs už liežuvio! Aš niekada nepasakysiu!

– Ar tas "nesakysiu" ir įkaitę skruostai yra atsakymas?

– Provokacija nepavyks. Raustama aukštai ore.

– Gerai, iš dangaus leidžiamės ant žemės. Neseniai pirkai naują automobilį – 2006 m. "MB B170". Esi mersedesų gerbėja?

– Aha. "Mercedes Benz" automobiliai man patinka. Kiekvienas žmogus turi mėgstamą spalvą, muziką, mašinos markę. Bandžiau kelis modelius, tačiau praktiškiausias kainos ir malonumo santykis – "Mercedes". Trejus metus vairavau šios markės automobilį, pažįstu visus serviso darbuotojus, technines detales ir vėl persėsti į "Mercedes" yra lengviau nei į kokią "Toyota".

– Nepyk, bet būsiu smalsus ir nekultūringas. Ir iš kur tokie solidūs pinigai?

– Jie uždirbami. Be to, bankai duoda paskolą ir daugelis ją ima, kai perka automobilius.

– Niekada nebuvai panaši į vienuolę, nors juoda – tavo viena mėgstamiausių spalvų. (Lėktuve S.Jasevičiūtė vilkėjo juodais ilgais drabužiais su gan gilia iškirpte – red. past.)

– Taip, ši spalva man labai patinka. Bet juodas drabužis nebūtinai simbolizuoja vienuolystę. Tačiau aš nekalbu apie asmeniškus dalykus – tai mano intymus gyvenimas ir tokių dalykų neviešinu.

– Vis dėlto tu nesi kukli. Juolab, įvertinus tavo atvirus, netgi šiek tiek drastiškus pokalbius radijo laidoje apie seksą, tavo redaguojamo žurnalo temas, tavo požiūrį.

– Nesu kukli. Bet man neįdomu, su kuo tu miegi. Kas nuo to pasikeis? Šiuo klausimu mano nuostata griežta: apie tai – nekalbu.

– Susidaro įspūdis, kad esi gan agresyvi.

– Žmonės mane tokią mato. Viešuma yra viešuma. Televizijoje nesistengiu būti kitokia. Bet manęs nepažįsta. Negali būti visų mėgstamas. Tai neįmanoma. Turi būti įdomus – teigiama ar neigiama prasme.

– Bet, regis, tu specialiai formuoji savo agresyvoką, gal net šiek tiek cinišką įvaizdį.

– Kur? Prašau pavyzdžių.

– Kad ir televizijos ekrane. Kartais jaučiasi daug sarkazmo.

– Taip, esu sarkastiška. Bet tik sarkazmas padeda duoti žurnalistui tai, ko nori, ir kartu apsaugoti save. Labai vertinu žmones, suprantančius humorą, sveikai žvelgiančius į gyvenimą.

– Kalbant apie vyrus – toks įspūdis, kad tu iš vyro labai daug reikalauji ir neatleidi silpnumo.

– Tai gali pasakyti tik mano esami ar buvę draugai.

– Kalbu apie mylimąjį – vyrą, meilužį.

– Kas yra meilužis? Meilužis yra tas, su kuriuo myliesi, kai su kitu – draugauji. Tokių – neturiu. O kai ir myliesi, ir draugauji su tuo pačiu žmogumi, – draugas.

– A, tas, kuris saugo šuniukus?

– Ne, apie tai aš nekalbu! Yra draugų, bičiulių, dar kažkas, o mylimąjį vadinu vardu. Tokiu, koks įrašytas jo pase.

– Tu galėtum įsimylėti moterį?

– Moterį?.. – pirmą kartą šiek tiek sutrinka. – Tikriausiai ne.

– Ar mes viešai, kas dabar įprasta, išgirsime apie tavo vestuves?

– Kai išgirsite, ir man pasakykite. Ar slėpsiu? Viešintis ar ne – ne vieno žmogaus sprendimas.

– Tu norėsi viešintis?

– Kitas klausimas!

– Jei skristum lėktuvu, atsisėstum greta ir turėtum galimybę užduoti Skaivai vieną klausimą, ko paklaustum?

– Fui, – susiraukia. – Neįdomi man ta Skaiva.