Šilti žmonės, daug žalumos, arbatos plantacijos, skanus maistas, nuostabūs laukiniai paplūdimiai ir pamažu vis labiau į šalį besiskverbianti komercija. Tokią Šri Lanką išvydo 41 metų kaunietis Evaldas Andrijūnas, keliavęs su šeima.

Žygis prie Šivos pėdos

Vienos bendrovės direktoriui E.Andrijūnui bene labiausiai įsiminė kopimas į Drugelių kalno Adomo viršukalnę, arba Šri Padą (liet. šventoji pėda).

Vienas aukščiausių kalnų Šri Lankoje (apie 2 366 m) yra 65 km į pietryčius nuo sostinės Kolombo.

"Kopiau naktį, norėjau pamatyti saulėtekį. Šiuo metų laiku kopia labai nedaug žmonių, o sezono metu naktį lipti į kalną sudėtinga, be to, reikia laukti eilėje po 2–3 val.", – apie kalną, kurio viršūnėje, pasak legendos, Buda paliko savo pėdos atspaudą, pasakojo Evaldas.

Katalikai ir musulmonai tiki, kad šis antspaudas priklauso Adomui, kuris čia bandė išpirkti savo nuodėmę, už kurią buvo išvarytas iš rojaus.

Induistai šią pėdą priskiria dievui Šivai.

Adomo kalnas yra vienas didžiausių piligrimystės centrų Šri Lankoje, kur traukia minios maldininkų, norėdami išpirkti nuodėmes ir apvalyti sielą.

Drugeliai ir šunys

"Ne itin lengvas kopimas laiptais, kurių pakopų aukštis – nuo keliolikos iki 50 cm, trunka apie 4–6 val., o kartais, kai daug piligrimų, dar ilgiau", – per 3 val. į kalną užlipęs sportiškas vyras, kurio kuprinėje buvo šiltas megztinis, striukė, vandens, užkandžių, sutiko šunų, beždžionių, matė neištvėrusių ir atgal eiti apsisukusių, ypač vyresnio amžiaus, žmonių.

"Viršūnėje nėra restorano?" – nusivylė išglebęs vakarietis turistas, kuris taip pat rado priežastį apsigręžti.

Ankstyvą rytą jau buvo prabudęs vienuolis, kuris stebėjo, ar atvykėliai nusiauna batus.

"Kalbėjomės su draugišku vienuoliu, kuris įsiamžino su Lietuvos vėliava, – čia per naktį išvakarėse likę miegoti jauni žmonės susidomėję spėliojo, kokios šalies vėliavos spalvos yra geltona, žalia ir raudona. – Deja, ankstyvą rytą pamatyti Adomo viršūnės, ar Šivos pėdos, nebuvo įmanoma. Tačiau viską atpirko nepaprastai gražūs vaizdai kylant saulei, atogrąžų žaluma ir margaspalviai drugeliai."

Lietuvis matė ir daugybę šunų. Šrilankiečiai  mėgsta pabrėžti, kad šalyje gyvena apie 20 mln. žmonių ir daugiau nei 4 mln. šunų.

Grandinėmis sukaustyti drambliai

Šrilankiečiai – labai draugiški, šilti, tačiau, vos nusileidus Kolombe, lietuvius ir kitus turistus nustebino nemalonus incidentas.

"Prie mūsų puolė savo paslaugas siūlydami vežėjai, tačiau, nepasidalydami susimušė tarpusavyje, – sutrikusių keliautojų akivaizdoje dėl poros dolerių užmokesčio mušėsi trys vietiniai gyventojai. – Jau ne pirmą kartą čia besilankantis užsienietis nusistebėjo ir, dar negalėdamas patikėti, ką mato, mobiliuoju telefonu ėmė filmuoti muštynes."

Kauniečiui pagailo dramblių fermoje matytų grandinėmis sukaustytų ir aštriomis ietimis raginamų stambiausių sausumos žinduolių, nors tai daroma dėl turistų pramogų, fotografavimosi.

"Malonu buvo juos matyti laisvėje, vaikščiojančius safario metu, – tuomet keliautojai išvydo daugiau nei 40 dramblių. – Vieniši laukiniai drambliai, kaip aiškino gidai, pavojingi, todėl kartą su visureigiais net teko sprukti nuo vieno gyvūno."

Stichija dar nepamiršta

Šri Lanka dar pamena baisųjį cunami, kuris smogė 2004 m. gruodžio mėnesį Pietryčių Azijos šalims. Nuo stichijos nepaspruko daugiau nei 30 tūkst. Šri Lankos gyventojų.

"Dar dabar pasakojama daugybė liūdnų istorijų, – pastebėjo E.Andrijūnas. – Viena jų – apie autobusu važiavusius budistų vienuolius, kurie gavo pranešimą apie artėjančią pražūtį. Vienuoliai paragino vairuotoją bėgti, o patys atsigręžė į 13 m aukščio cunamio bangą ir mirtį pasitiko medituodami ir melsdamiesi."

Beje, vėliau nerado net to autobuso, kuriuo važiavo vienuoliai, o daugiau nei dešimt autobusų iš Šri Lankos cunamis nunešė iki Maldyvų.

Valgo ir rankomis

"Valgyti geriau ne turistinėse vietose, nes kainos ten, kur įprastai lankosi užsieniečiai, smarkiai šoktelėja. Rasti pavalgyti galima ir už 3, ir už 12–15 eurų, – pastebėjo pašnekovas. – Kartą užsisakiau patiekalą ir nustebau, kai atnešė net septynias lėkštes. Tiek maisto būtų užtekę ir trims žmonėms, o sumokėjau vos 9 eurus."

Viešbučių restoranuose vakarienės metu mandagiai prašoma plikas kojas prisidengti sorongais arba persirengti.

Vietiniai ne tik namuose, bet ir daugelyje restoranų valgo rankomis: joms nusiplauti atnešamas dubenėlis vandens.

Šalis saugi ir karai su "Tamilų tigrais" jau primiršti, o daugelis šrilankiečių tikina, kad jiems gėda dėl to politinio cirko.

"Žmonės – šilti, nuoširdžiai besišypsantys, tačiau Šri Lankoje, prasidėjus europiečių, amerikiečių, australų ir kitų šalių gyventojų invazijai, jau juntamas komerciškumas, – atsiduso E.Andrijūnas. – Už keliasdešimt metrų panėšėtą lagaminą jie prašo ne dolerio, o bent dviejų, už paslaugą taip pat nori užmokesčio. Tiesa, pinigų prašo neįkyriai, už skverno netampo, ir tai juntama turistų gausiai lankomose vietose."

Gido gudrybė neišdegė

Dauguma šrilankiečių dirba sunkiai, o, pavyzdžiui, arbatos plantacijose moterys per mėnesį uždirba tik apie 115 eurų.

Komerciją Evaldas pajuto ir užsisakęs plaukimą plaustais kalnų upe: Lietuvoje agentūroje buvo išsiaiškinęs, kad tai jam, žmonai ir dviem vaikams kainuos 40 eurų. Tačiau, jau užsidėję šalmus, gelbėjimo liemenes ir besirengdami lipti į plaustą, buvo šokiruoti: kaina staiga išaugo iki 200 eurų!

"Ne, aš nesuklydau – 200 eurų, – tikino gidas, bet lietuviai grįžo į autobusiuką, nes nusprendė tokios sumos nemokėti. – Gidas pasivijo ir pranešė, kad, pasitaręs su vadovu, gali padaryti didelę nuolaidą – 100 eurų."

Dar po derybų kaina krito iki 60 eurų: Evaldas vis dėlto nusprendė plaukti. Tačiau, susisiekęs su agentūra, sužinojo, kad plaukimas plaustais, kaip ir žadėta, išties kainavo tik 40 eurų, o gidas norėjo pasipinigauti.

Operatyviai dirbę Lietuvos ir vietos agentūros darbuotojai kaunietį maloniai nustebino – šrilankiečiai grąžino ne tik 20 eurų permoką, bet visus pinigus.