„Manau, kad dabartinis jaunimas nebesupras paties formavimo principo kaip atsirasdavo žinomi žmonės ir ką jie reiškė kitiems. Jei šiandien nori pakalbinti, pavyzdžiui, Vidą Bareikį – parašai jam per „Instagram“ ir viskas. Gali bet kurią akimirką atsidaryti ir pažiūrėti, ką jis naujo padarė ar įrašė, pažiūrėti jo asmeninį gyvenimą, su kuo jis gyvena... Lygiai taip pat apie bet kokią kitą žvaigždę“, – mintimis dalinosi atlikėjas.

„2000-aisiais metais vienintelė galimybė pamatyti tą žmogų buvo ateiti į jo koncertą arba nusipirkti savaitinį žurnalą ir tikėtis, kad rasi jo nuotrauką arba plakatą. Dėl to ir buvo minios gerbėjų, kurios budi po langais ir išpaišo laiptinę, dėl ko po to gauni skundų nuo kaimynų... Su gerbėjų pagalba laiptinėje buvo įstatyta kodinė spyna“, – su šlove atėjusius iššūkius įvardijo S. Stavickis.

Lietuvos radijo stočių grojamiausių dainų sąrašo viršūnę tuo metu užkariavusią grupę „Delfinai“ atlikėjas įkūrė būdamas devyniolikos metų ir teigia, kad pirmus grupės gyvavimo metus jų vadybininkas jais taip nepasitikėjo, jog prieš koncertus laiką teko leisti užrakintiems kambaryje.

Mus vadybininkas surenka iš namų ir nuveža į koncerto vietą. Ten užrakina mus kambaryje ir palieka, kad nieko nevartotume, neprisivestume mergų, neprisigertume ar neprisišnekėtume.

„Buvo labai įdomūs laikai. Jau vien, kaip atrodydavo mūsų pirmieji koncertai. Mus vadybininkas surenka iš namų ir nuveža į koncerto vietą. Ten užrakina mus kambaryje ir palieka, kad nieko nevartotume, neprisivestume mergų, neprisigertume ar neprisišnekėtume“, – juokiasi buvęs grupės „Delfinai“ narys.

„Vėliau vadybininkas ateina paklausti gal kažko reikia ir, vėl užrakinęs, išeina. Po koncerto vėl užrakina, išleidžia kelioms minutėms padalinti autografų, pasifotografuoti, vėl užrakina... Tai tęsėsi pirmus metus, koncertavome tokiu principu, todėl buvome tokie „po sparneliu“, – prisimena S. Stavickis.

Stano pseudonimu visiems puikiai pažįstamas atlikėjas prisipažįsta, kad nei slapyvardis Stano, nei grupės „Delfinai“ pavadinimas jam niekada nepatiko, tačiau tai buvo ne jo, o tuo metu vienos populiariausių Lietuvoje leidybinės kompanijos „Koja“ direktoriaus Sauliaus Sventicko idėjos.

„Tiesiog buvo didžiausia leidybinė kompanija ir jie tuo metu viską leido – SEL, „Mango“, „Pikaso“... Visas „kiečiausias“ lietuviškas popsas ėjo per tą kompaniją. Saulius sako, kad Stanislavas Stavickis skamba lenkiškai-rusiškai ir nepraeis, o štai Stano skamba gerai. Man nepatiko, bet tebūnie“ – pasakojo Stano.

„Lygiai taip pat gimė ir grupės „Delfinai“ pavadinimas. Aš norėjau, kad mūsų grupė vadintųsi „Labas“, bet kaip tik tuo metu išėjo papildymo kortelė tokiu pavadinimu, todėl mums sako „jeigu taip vadinsitės, tai kažką pažeisit... Vadinkitės „Delfinai“. Man šis pavadinimas irgi nepatiko“, – atvirauja dainų kūrėjas.

Kaip Stano pats bandė būti vadybininku ir viskas baigėsi pykčiu ir rėkimu, kodėl kartą teko vaduoti aktorių Ramūną Rudoką iš Airijos areštinės, ir kaip, būdamas vos 2,5 metų amžiaus, sugebėjo „pabėgti“ iš namų gimtajame Sočyje – galite sužinoti  sekmadienį 20.45 val. laidoje „Mano pramogos VEIDAI“ per DELFI TV.