Maži dideli darbai

Būtent rugsėjį 32-ejų A.Straupas ėmė skaičiuoti devintus savo darbo televizijoje metus, tačiau, kaip pats sako, tai tik sausa oficiali statistika.

"Televizijoje esu nuo vaikystės, tiek, kiek save pamenu – su ja ir joje aš užaugau", – teigia "Balticum TV" programų direktoriaus ir vieno kabelinės bei regioninės televizijos steigėjų Vlado Straupo sūnus.

Kaip šiandien Audrius prisimena įtemptus, bet be galo įdomius savaitgalius, kai prieš daugelį metų televizijoje būdavo filmuojama po keletą autorinių laidų.

"Klegesys būdavo didesnis nei šiokiadieniais. Pagrindinis mano darbas būdavo išplauti kavos ar arbatos puodelius. Tik gerokai vėliau supratau, kad kai viskas suskaičiuota minučių tikslumu, visi turi savo darbus, o vienu metu dar užgriūva kokie aštuoni į laidas pakviesti svečiai – tai irgi yra pagalba, tam tikras indėlis į bendrą darbą", – šypteli pašnekovas.

O kai "Balticum TV" programų pakete startavo naujas filmų kanalas, tuo metu dar paauglys A.Straupas dvi savo vasaras nuo ryto iki vakaro pardavė "kepdamas" kompaktines plokšteles su filmų įrašais vertėjams ir garsintojams – anuomet už tokį techninį būdą pažangesni sprendimai dar tik skynėsi kelią.

Pašnekovas neneigia, kad iš šalies kai kam gali atrodyti, jog kaip vieno televizijos vadovų ir akcininkų atžala jau avansu buvo aprūpintas šilta vietele ir kone svajonių darbu.

"Tačiau kad ateičiau čia dirbti, pirmiausia reikėjo subręsti. Pasakysiu atvirai: tokia buvo mano tėčio nuostata, ir jis tai darė iš didelės meilės, norėdamas mane apsaugoti", – atvirauja regioninės televizijos žinių tarnybos vadovas.

Įtampos taškas nuo vaikystės

Televizinę karjerą nuo operatoriaus pozicijos pradėjęs A.Straupas prisipažino, kad ne tik nuolat jautė atsakomybę nenuvilti, bet ir įpareigojimą kaskart įrodyti, kad yra vertas savo darbo.

"Mano pavardė man niekada nebuvo palengvinimas, priešingai – labiau įpareigojimas. Nuo pat vaikystės tai buvo tam tikras įtampos taškas, nes juk negali atsipalaiduoti, krėsti nesąmones. Tiek, kiek reikėjo atlaikyti man, joks darbuotojas nieko panašaus nepatyrė. Kiekviename etape turėjau viską išsikovoti. Kad manimi galėtų pasitikėti, kad įrodyčiau, jog galiu daryti dar daugiau. Pradėjau nuo pačios apačios, kaip operatorius, ir tokios mano pareigos buvo maždaug iki 2018-ųjų. Bet ne pareigybė svarbiausia, niekada vien pagal ją nedirbau. Netgi dabar", – pripažįsta Audrius, šiuo metu daugiausia savo jėgų skiriantis diskusijų laidai "Kasdieniai rūpesčiai" kurti.

Teisinį išsilavinimą turinčio A.Straupo karjeroje būta ir darbo kitoje barikadų pusėje patirties, kai jam teko paragauti Klaipėdos savivaldybės viešųjų ryšių specialisto duonos.

Tuo metu net žiniasklaidoje Audrius buvo įvardijamas miesto mero atstovu spaudai, o viešoji opinija dėl žinomos pavardės nebuvo itin mielaširdinga – veikiausiai čia jam taip pat būtų tekę atkakliai ir ilgai įrodinėti, ko esąs vertas. Tačiau šioje pozicijoje neseniai studijas baigęs jaunuolis ilgai neužsibuvo.

Tik dabar Audrius gali prisipažinti, kad anuomet viešai pateikta oficiali versija, neva jis į Londoną išvyksta pasitobulinti – studijuoti viešųjų ryšių, išties mažai ką bendra turėjo su realybe.

"Palikau šį darbą ne dėl kokių nors asmeniškumų ar konfliktų, kaip kažkam galbūt tada atrodė. Tuo metu man paprasčiausiai reikėjo ne tokios veiklos. Tiesiog buvau tam per jaunas. Be to, išgyvenau tam tikrą asmeninių santykių krizės etapą. Man reikėjo labai aiškaus, sunkaus fizinio darbo, kad atitrūkčiau nuo savęs. Ir kai tik atsirado proga išvažiuoti, nedvejodamas ja pasinaudojau", – prisimena pašnekovas.

Juodas darbas Holivudo spindesy

Apsistojęs Didžiosios Britanijos sostinėje klaipėdietis įsidarbino populiariame japonų restorane barmeno asistentu – vadinamuoju barbeku (angl. bar-back).

Anot Audriaus, Lietuvoje vis dar egzotiška pareigybė didžiulių klientų srautų sulaukiančiuose Anglijos baruose, klubuose ar restoranuose yra neišvengiama kasdienybė.

"Tai buvo labai rimta vieta Londono centre – ten dirbdamas pamačiau turbūt pusę Holivudo, – šypteli Audrius. – Ir nors pats darbas buvo juodas, po 16 valandų, tarsi visada būtum žvalgyboje, kad tik barmenui ko nepritrūktų, tačiau būtent šis darbas man suteikė stiprybės, padėjo atsiskleisti kaip žmogui ir atsikratyti visokių baimių, kompleksų, užsilikusių iš paauglystės. Aišku, ten taip pat norėjau įrodyti, kad galiu būti geriausias. Ir tapau."

Grįžęs po ganėtinai intensyvių ir spalvingų vienų emigracijos metų Audrius nėrė toli gražu ne į ramius ir šiltus televizijos vandenis.

"Tai buvo labai nelengvas metas. Atėjęs čia pamačiau, kiek daug dalykų kraujuoja, pirmiausia – komandos, darbo etikos prasme, – vaizdžiai kalbėjo pašnekovas. – Tokiam darbui Klaipėdoje suburti profesionalią komandą be galo sunku. Ateina nepatyręs žmogus, dvejus trejus metus jį augini, daug tam savęs atiduodi, o po to jis išeina kitur... Aišku, to neįmanoma išvengti, bet nuo to ne lengviau. Suprantama, kad vienam žmogui visko buvo per daug. Mačiau, kaip tėčiui buvo sunku, kaip jis buvo perdegęs, ir nuoširdžiai norėjau jam padėti."

Nesibaigiančio iššūkio ritmu

Vis dėlto Audrius neneigia – už gerus norus, pagardintus atsakomybe, jaunatvišku maksimalizmu ir idealizmu, teko susimokėti nemažą kainą.

"Dirbi septynias dienas per savaitę, miegi po keturias valandas per parą ir dar nori spėti gyventi kažkokį gyvenimą. Vis turi kažką patempti, padaryti, kad tas variklis suktųsi, nes realiai to daugiau nėra kam be tavęs padaryti. Daugiau nei dvejus metus negalėjau išeiti atostogų, nes tiesiog nebuvo kam mane pavaduoti. Žinoma, daug kartų buvau viskuo nusivylęs, buvo ir nervinių išsekimų, jaučiau depresiją, visur mačiau negatyvą. Nebuvo nė minties, kad reikia sustoti, pailsėti, man viskas būdavo iššūkis, – atviras pašnekovas. – Dabar neretai gailiuosi, kad anuomet iš tos įtampos, streso ir įsikarščiuodavau, supykdavau, ir griežtai kažką pasakydavau. Bet visada po to blogai jausdavausi. Kita vertus, tai turbūt buvo neišvengiamas etapas su savomis klaidomis, kurių nereikia bijoti."

Jaunas vyras ieškojo savų būdų, kaip išbristi iš giliai įtraukusio liūno.

Svarbiausia – neneigti savęs, priimti skausmą ir grįžti į save su meile.

"Svarbiausia – neneigti savęs, priimti skausmą ir grįžti į save su meile", – filosofavo pašnekovas, dabar viena didžiausių gyvenimo vertybių įvardijantis ramybę.

Audrius neneigia, kad pozityvių pokyčių vėjų įnešė ne tik prieš bemaž trejetą metų atrastas sportas, bet tam tikra prasme ir nelengvas apsisprendimas šių metų pradžioje atsisveikinti su žinių laida, kuri televizijai tapo per didele finansine našta.

Vietoj imti – duoti

"Turbūt tik kokius dvejus trejus pastaruosius metus realiai jaučiu, kad galiu skirti laiko sau. Anksčiau jausdavau tik didžiulę kaltę, darydamas kažką dėl savęs. Buvau kaip ta mašina, į kurią ilgus metus nieko neinvestuojama, o greičio pedalas spaudžiamas iki pat galo. Man atrodė, kad jei nedirbi sunkiai, tu išvis nedirbi. Reikėjo laiko, patirties ir drąsos sau pripažinti, kad tai klaidingas supratimas. Tačiau nesigailiu nė vienos dienos. Man yra faina nuo to, ką darau. Tik dabar pamažu atleidinėju tą greičio pedalą", – šypteli pašnekovas.

Saviraiškos malonumas, kasdienis tobulėjimas, pojūtis, kad esi savo vietoje, pasak Audriaus, ne tik tai jam šiandien teikia begalinę satisfakciją.

"Labai džiaugiuosi, kad dabar tėtis gali skirti laiko sau, savo pomėgiams – ypač muzikai, kartu su mama daugiau keliauti, ko negalėjo sau leisti daugelį metų. Jam visada reikėjo daug dirbti ir kabintis į gyvenimą. Tiesiog ateina laikas, kai tu irgi turi kažką duoti tėvams, kaip savo laiku visa, ką galėjo geriausia, tau davė tavo tėvai", – sako pašnekovas.

Kinas, muzika – už šią nuo mažumės lydinčią gyvenimo aistrą A.Straupas neabejotinai taip pat dėkingas tėčiui. Net nemokėdamas muzikinio rašto, Audrius kuria elektroninę muziką, kuri auditorijai plačiai pasiekiama įvairiose virtualiose muzikinėse platformose.

Kaip pripažįsta A.Straupas, veikiausiai panašūs pomėgiai vienija netgi labiau nei darbas, sūnaus ir tėvo tandemą neretai galima išvysti ir įvairiuose renginiuose, kuriuose didžėjauja V.Straupas.

"Apskritai pastaruoju metu stengiamės mažiau kalbėti apie darbus, nes tai irgi tam tikra prasme nuodija santykius, nereikalingai užsikrauni tomis problemomis", – sako pašnekovas.

Kodėl turiu atitrūkti nuo šeimos, kurią myliu, nes kažkas kažką ne taip pagalvos. Ir kokie tėvai nenori, kad vaikai juos mylėtų ir su jais bendrautų?

Gyventi meilėje ar pyktyje?

Į pastebėjimą, kad sūnų ir tėvą iki šiol sieja stebėtinai stiprus ryšys, Audrius patikslina, kad toks santykis telkia visą jo šeimą.

"Apskritai mus vadina itališka šeima. Žinoma, ir dėl mūsų emocingumo", – šypteli pašnekovas.

Trečią dešimtmetį perkopęs vyras neneigia, kad šiandien neretai jauni žmonės nėra linkę puoselėti artimo ryšio su savo tėvais, o atvirai tuo didžiuotis – tarsi nejauku, gėdinga.

"Man nesuprantamos replikos, kai žmonės sako: tu prisirišęs prie mamos, prie tėvo. Taip, tai mano tėvai, kodėl aš turiu atsirišti nuo jų, nuo savo sesers? Kodėl turiu atitrūkti nuo šeimos, kurią myliu, nes kažkas kažką ne taip pagalvos. Ir kokie tėvai nenori, kad vaikai juos mylėtų ir su jais bendrautų?" – retoriškai klausia pašnekovas.

Audriaus pastebėjimu, nemažos dalies žmonių santykius su gimdytojais kartina vaikystės, paauglystės metu patirtos nuoskaudos.

"Bet būk pats brandus, kalbėk apie tai. Taip, tam reikia laiko subręsti. Tai gali būti skausmingas ir ilgas procesas. Su konfliktais, nesusikalbėjimais. Bet turi sau atsakyti į klausimą: o ko tu nori? Ar nori su žmonėmis gyventi meilėje, ar nori būti piktas? Aš nenoriu būti piktas. Ir pirmiausia turime išmokti išsivalyti čia, savo galvoje. O klaidų visada buvo ir bus. Nes augame ne tik mes, kartu su mumis auga ir mūsų tėvai", – sako pašnekovas.