Su Mino ir Vudžiu – pasakų keliais

Seniai labai seniai buvo garsus muzikinis realybės šou "Kelias į žvaigždes". Ir rungėsi jame daug dainingų jaunų žmonių, tarp kurių buvo ir du žavūs scenos karžygiai – atlikėjas Mindaugas Mickevičius-Mino bei Arvydas Martinėnas-Vudis. Šiandien jie sutiko priimti intriguojantį pasiūlymą leistis pasakų keliu ir per jas pažvelgti į savo gyvenimą.

– Kad laimėtų princesės ranką, karžygys turi atlikti tris sunkius ar net neįmanomus darbus. Kokie darbai šiandien jums būtų tokie sunkūs, kad net neįmanomi.

Mino: Visos moterys šiandien yra princesės. Net naujų posakių randasi, kad vyrai gimę dirbti, o moterys – būti princesėmis. Jei turite omeny mano širdies princesę – apie kokias neįmanomas užduotis ar kliūtis gali būti kalba? Esu pasiryžęs viskam! Na, o jei tai tik silikoninė princesė, tuomet siekti jos ar nesiekti – priklausys nuo nuotaikos, oro ar savaitės dienos (juokiasi).

Vudis: Jau daugybę metų bandau susitvarkyti iki galo savo įrašų studiją. Noriu pakabinti gražius šviestuvus, sukurti jaukią aplinką. Ar ne gėda – virš galvos kabo šviestuvo laidas su įsukta lempute (juokiasi). Žinau, kad metų metus žmonės gali taip gyventi, tik jau ne aš. Kadangi kraustymosi iš vienų patalpų į kitas laikas jau baigėsi – pagaliau įsigijau savo įrašų kampą, tai ir vidaus gražinimo darbų misiją, tikiuosi, pavyks įvykdyti iki galo.

– Princas pabučiavo Miegančiąją gražuolę, kuri pabudo sveika ir gyva. Ar tikite stebuklais šiomis dienomis? Kas jums yra stebuklas? Ar esate jį patyrę?

Mino: Buvo, buvo. Bučiavau gražuolę. Gal ne miegančią, bet tą, kurią reikėjo prikelti, iškelti iki dangaus ir kilstelėti skrydžio. Bet gražuolė... išskrido. O stebuklais tikėti galima, sakyčiau, net ir būtina. Nes bėdų, rutinos, pilkumos tikrai nemažai tame mūsų gyvenime. Darydami gerus, stebuklingus dalykus, dovanodami laimę, pagalbą, meilę kitiems, mes iš tiesų suteikiame laimės ir sau. Tikrai esu davęs keletui žmonių to, ko kiti man ir turėdami nedavė, o kad šiuo metu gyvenu ne tiktai dėl savęs, galiu užtikrinti.

Vudis: Iš prigimties esu optimistas. Man norisi tikėti, kad žmonės yra geri, bet gyvenime visaip būna. Vadovaujuosi posakiu: kas gyvenime vyksta – viskas tik į gera. Net jei įvykiai iš pradžių atrodo blogi, prabėgus laikui supranti, kad jie tave kažko pamokė. O stebuklų esu patyręs. Man pats didžiausias stebuklas – vaikų gimimas (Arvydas su Sandra augina du berniukus: trimetį Elajų ir pusės metų Rojų – aut.past.). Jie įprasmino mano gyvenimą ir leido sukaupti jėgas ne tik dėl asmeninių tikslų, bet ir dėl kur kas didesnių – šeimos, jos gerovės. Turiu stengtis, kad mano, kaip muzikanto, prodiuserio, karjera būtų sėkminga, nes tai atsilieps ir šeimos biudžetui. O dar vienas didelis stebuklas – dirbti mėgstamą darbą. Tai tokia laimė!

Žinoma, ir geriausiems griūva dangus. Tuomet, manau, reikia atsitraukti ir surasti kažką, kuo būtų galima tą dangų paremti, jo skyles užlopyti.

– Princas išmatavo krištolinę Pelenės kurpaitę visoms karalystės merginoms, kad tik atrastų ją, savo vienintelę. Sakykite, kokių žygių gyvenime teko imtis dėl meilės moteriai?

Mino: Ech, tos moterys... Kiek problemų, praradimų, pralaimėjimų būta dėl jų. Tačiau kai patiri pergalę, ji atperka visas ligi tol buvusias nesėkmes. Sakote, princai matuoja kurpaites? Manau, kad Lietuvoje princų tik trys – Cicinas, Radžis ir Prūsaitis. O aš paprastesnis ir neturiu princo statuso. Todėl matuoju dainas, laiką, dėmesį, gėlių puokštes. Esu turėjęs finansinių praradimų dėl moters apsukrumo netgi daugiau nei iš finansų rinkos. Esu prapylęs vairuotojo pažymėjimą. Esu aukojęs savo šeimai skirtą laiką dėl tos pelenės. Negalima mano praeities įvykių vadinti klaidomis, veikiau – pasirinkimais, pamokomis. Bet įdomiausia yra tai, kad, pradėdamas sekti pasaką iš naujo, aš ir vėl noriu rizikuoti. Tai kur kas smagiau, nei neturėti dėl ko gyventi ir kovoti.

Išsipildymas: 2005 m. realybės šou išgarsėjęs dainininkas M.Mickevičius-Mino pastaruoju metu visas savo jėgas atiduoda kūrybai. Naurimo Zavecko nuotr.

Vudis: Su savo gyvenimo moterimi Sandra aš jau beveik penkiolika metų kartu, bet tarp tų metų buvo ir laiko, praleistas atskirai. Juokaujame, kad mūsų draugystė primena "Santa Barbaros" serialą (juokiasi). Ji iš mados pasaulio. Teko dėl jos pakovoti. Džiaugiuosi, kad, susibėgus antrą kartą, santykiai kur kas rimtesni, brandesni, stabilesni. Nors vestuves dar tik planuojame, bet gyvename kaip šeima: vaikai, katinas, šuo... Iš pradžių planuojame susikurti tvirtą materialinį pamatą po kojomis, o paskui jau kelti vestuvių puotą. Gal kur užsienyje?

– Undinėlė iš meilės žmogui sutiko atiduoti savo nuostabų balsą mainais į kojas. Ar jūsų gyvenime buvo situacijų, kai reikėjo kažką labai svarbaus paaukoti?

Mino: Savotiškai aukojamės kiekvienas ir nuolat, pasirinkdami šeimą ar karjerą, vienokį ar kitokį žmogų draugauti, gyvenimą dėl savęs ar dėl kito. Aš balsą dėl kojų irgi aukočiau. Užtenka tų dainuojančių, kniaukiančių, spiegiančių Lietuvoje. O kojomis galima nueiti pas mylimą žmogų, su kuriuo ir per gyvenimą smagu drauge žingsniuoti. Tarkim, Undinėlė pasirinko ne karjerą, o šeimą. Šaunuolė! Šeima ir galimybė daryti kitą laimingą yra vertingiau už pinigus. Netgi už kriptovaliutą!

Vudis: Manau, kiekvieno gyvenime būna situacijų, kai kažko labai nenori daryti, bet žinai, kad reikia. Tarkim, Kalėdos ar Naujieji metai, o turi dainuoti. Galėtum atsisakyti? Bet nesi atsakingas tik už save. Grupėje "Dar" esame keturiese – du vaikinai ir dvi merginos (vienas iš jos narių yra Algirdas Grudinskas-Grūdas – taip pat pirmojo "Kelio į žvaigždes" dalyvis). Gerbėjai vadina mus lietuviška ABBA. Sandra jau pripratusi, kad darbas yra svarbiausia ir kad aš, atlikėjas, taikausi prie užsakovo, o ne atvirkščiai. Todėl dažnai tenka aukoti šventes dėl koncertų arba nukelti namiškių gimtadienius į kitas datas. Pamenu, kai gimė Elajus, lėkiau sveikinti į gimdymo namus žmonos, o paskui – išsyk į koncertą. Toks jau tas mūsų darbas: lipti ant scenos, šypsotis, o skausmą ir nerimą palikti persirengimo kambaryje. Jei būčiau tolimųjų reisų vairuotojas – irgi aukočiau, tik, žinia, jau kitokią auką.

– Kai tik karalaitis švystelėjo varlės išnarą į ugnį, prieš jo akis stojo graži mergelė. Ar sutinkate, kad vidinį grožį labai sunku įžvelgti plika akimi?

Mino: Na, čia tokia keistoka pasaka... Nežinau, kas tokias rašo, nes kitą kartą nurengi tą išnarą, nuvalai makiažą ir išeina atvirkščiai – ta graži mergelė kažkur dingsta. Arba kol tyli, tai yra pati gražiausia ir švenčiausia, o kai tik praveria burną, tai pirmi keli žodžiai kaip kokia rūgštis suėda visą ligi tol užbūrusį jos šventumą. Apie grožį aš daug dainuoju, jo kultą propaguoju ir man dėl to visai ne gėda. Aš už tai, kad turime netingėti, rūpintis savimi. Jei proto užtenka, reikia lavinti ne tik kūno, bet ir elgsenos, komunikavimo grožį. Tas posakis "vidinis grožis" gal buvo išrastas kokio nors mąstančio, na kokią čia dar gudrią frazę sukūrus, filosofo? Ką jis reiškia? Charakterį? Išsilavinimą? Elgesį? Juk visa tai, laikui bėgant, išlavinama ir įgyjama. Aš net pasakysiu, kad žmogaus charakteris, jo elgsena labiau kinta nei išoriniai bruožai. Todėl ir renkuosi apdainuoti daugiau kūnišką grožį, o ne atvirkščiai. Charakterio fainumą reikia iš praktikos bandyti nuspėti arba kartu gyvenant kažkaip bendrai išpuoselėti.

Vudis: Mano galva, vidinis grožis gali atsiskleisti tik su laiku. Išsyk jo nepamatysi. Žmonės moka gražiai save pateikti. Ir tikrai ne taip, kaip pamatai kelerius metus pagyvenęs drauge. Mūsų su Sandra, esančių drauge jau daugybę metų, vidinio grožio samprata sutampa. Todėl jaučiamės laimingi ir mylintys. Ar sugebėčiau pamilti pasakos pabaisą? Žinote, kas vienam – pabaisa, kitam – tikra gražuolė. Jau įsitikinau, kad žmonės grožį mato ir supranta labai skirtingai. Jei visi regėtume vienodai, kiltų neišvengiami karai, konfliktai. Prie išorinio grožio akis pripranta, tad ilgainiui imi vertinti kitus dalykus: būdo bruožus, elgesį, manieras. Jei jie pagyvenus drauge ima erzinti, tai ir tas išorės grožis pasidaro ne toks jau svaiginantis. Už ką pamilau savo žmoną? Už tai, kad ji labai rūpestinga. Galiu išvažiuoti į koncertą ramus, žinodamas, kad namais, vaikais bus 100 proc. pasirūpinta. Aš prisidedu finansiškai, o ji kursto šeimos židinį ir karaliauja namuose.

– Gavo žmogus dovanų stalelį, kuriam sukomandavus: "Staleli, pasidenk!" – bemat visokių gėrybių ant jo rasdavosi. Jei turėtumėte tokį stebuklingą stalelį – ko ant jo prašytumėte?

Mino: O šitą straipsnį skaitys tik suaugusieji? Ne?.. Tuomet keletą dalykų nutylėsiu, t.y. ką norėčiau matyti ant savo virtuvės stalo. O be tų nutylėtų dalykėlių, dar galėtų būti skanaus maisto ir gėrimų, mielų nuotraukų albumų, sėkmingų darbo užsakymų, saldumynų.

Ar sugebėčiau pamilti pasakos pabaisą? Žinote, kas vienam – pabaisa, kitam – tikra gražuolė. Jau įsitikinau, kad žmonės grožį mato ir supranta labai skirtingai.

Vudis: Norėčiau ant stalelio rasti daugiau laiko, miego. Žinote, po koncertų vėlai grįžti, anksti keliesi, nes reikia vaiką vežti į darželį. Materialių dalykų man nereikia. Norėčiau paprašyti, kad bent vieną vakarą vaikai užmigtų kiek anksčiau ir naktį neprabustų. Tuomet romantiškai pabūtume dviese su žmona. Ramiai pavakarotume, kokį gerą filmą pažiūrėtume. Šiuo metu tiek jai, tiek man tai būtų nuostabi dovana.

– Sesuo Elenytė liepė broliukui negerti iš balutės, kad avinėliu nepavirstų. Ar gyvenime paisote draudimų?

Mino: Nesu labai didelis maištautojas. Užsispyręs esu tik tiek, kiek aviniškas charakteris leidžia (pagal zodiaką esu Avinas). Na, dar tiek, kiek turiu noro kažkam kažką įrodyti. Paragauti to, ko negalima, gyvenime sau leidžiu. Tačiau stengiuosi, kad dėl mano užgaidų nenukentėtų man svarbūs žmonės.

Vudis: Jau nuo vaikystės labai nemėgstu draudimų. Ypač jų daug dabar – nuo gana logiškų iki protu nesuvokiamų. Stengiuosi save nuo jų pasaugoti. Jei vykdysi viską aklai ir pareigingai – gali prarasti sveikatą ir protą. Jaunystėje buvo smalsu paragauti alkoholio. Paskui užsikabinau. Išgerti savaitgaliais tapo tarsi norma. Kadangi auginu du berniukus, jau galvojau, kaip tą klausimą spręsime ateityje. Draudimais ar aiškinimais? Manau, pastaraisiais. Esu įsitikinęs, kad vaikams viską reikia labai gerai išaiškinti, pagrįsti savo patirtimis, papasakoti, kokių padarinių tai turėjo tavo gyvenime. Šiuo metu draudžiu sau gerti išvis. Man alkoholis – vienas iš baisiausių narkotikų, kurio nevartoju jau ilgus metus.

Pasiekimai: pirmojo "Kelio į žvaigždes" dalyvis A.Martinėnas-Vudis dabar – muzikos prodiuseris, grupės "Dar" lyderis. Vilmanto Martinėlio nuotr.

– Ir išvarė senė senį pas auksinę žuvelę dar kartą. Nenorėjo būti ji dvarininke, užsimanė būti cariene. Norai – ar daug jų turite? Kaip su jais tvarkotės? Ar visus pildote?

Mino: Norai, norai... Norai šiek tiek man susipainioję su siekiais ir tikslais. Kartais nebežinau, ką dar norėčiau išbandyti ir ko pasiekti gyvenime. Iš tikrųjų esu nemažai keliavęs ir savo kūrybą rodęs žmonėms. Pasiekęs užsibrėžtų tikslų. Sunkiai jau kas mane nustebintų. Žinoma, norisi užpildyti tas ertmes gyvenime, kurios dar tuščios. Šeima, vaikai, ramybė. Kalbant apie materialius dalykus, man tikrai reikėtų naujo automobilio ir kelionės į egzotiškas salas. O jei iš dvasinių – norėčiau papildomo trupinėlio laimės. Naujų pojūčių juk niekada nebūna per daug.

Vudis: Norų ir svajonių esu kupinas visada. Noriu sukurti daugiau dainų. Noriu patobulėti savo, kaip muzikos prodiuserio, profesijos srityje. Noriu namo, nes vaikų daugėja, o bute vietos maža. Šiuo metu tai didžiausia mano svajonė. Savo įrašų studijoje net turiu pasikabinęs būsimo namo nuotrauką. Turiu čiupti jautį už ragų, kol esu jaunas, kol dar galiu kalnus nuversti. Dar noriu į šiltus kraštus nuvažiuoti, nes organizmui, studijoje nuolat tūnant, trūksta vitamino D. Esu iš tų, kurie tiki, kad norai, ištarti garsiai, pildosi.

– Palenkė senutė berželį, ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės, o šis kad pradės rėkti: "Dangus griūva – bėgsiu!" Ar esate patyrę tą būseną, kai dangus griūva?

Mino: Prisipažinsiu, gyvenime dažnai būnu kuklus ir negebu lipti per kitų galvas. Nemoku siekti savo tikslų žlugdydamas kitus. Retai kada save giriu, ypač jei jaučiu, kad toje srityje esu vidutinių gebėjimų. Tačiau ten, kur jaučiuosi stiprus – scena, publikos valdymas, gyvas dainavimas, dainų tekstų kūrimas, komunikavimas su studentais – sakau, kad geresnio už mane nėra. Žinoma, ir geriausiems griūva dangus. Tuomet, manau, reikia atsitraukti ir surasti kažką, kuo būtų galima tą dangų paremti, jo skyles užlopyti. Jeigu laikinai nežinau, kaip tai padaryti, arba dar nesu pasiruošęs, tuomet nedarau nieko. Laukiu, kol pajausiu savo bangą, kol galėsiu dainuoti ar rėkti iš visų plaučių tai, ką turiu paslėpęs širdyje ir mintyse. Beje, visai greitai galėsiu tai padaryti, nes nauja daina – jau pakeliui.

Vudis: Na ir pataikėte! Mūsų Elajus turi tokį meškutį, kuris seka būtent šią pasaką. Ji – sūnelio mylimiausia. Klausiausi jos gal 1 000 kartų. Jos pabaigoje ateina meška ir visus nuramina, kad nieko tokio – tai tik kopūsto lapas... Turbūt ir gyvenime nereikia labai stresuoti ar savęs gailėtis. Tai nieko nepakeis. Jausmai ateis ir praeis. Bet jei tavo gyvenime vyksta kažkas blogo – tikėk, tai tik dėl to, kad viskas ilgainiui išsirutuliotų į gera (juokiasi). Kai vadovaujiesi tokia logika, lengviau susitaikyti su praradimais. Na, tarkim, nepasisekė investicija – stok. Likimas signalizuoja, kad turi pristabdyti. Jei, susiklosčius tam tikrai situacijai, gali kažką pakeisti – keisk, bet jei matai, kad tai ne tavo galioje – priimk nesėkmę, pasidaryk išvadas ir nelipk ant to paties grėblio dar kartą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių