Paula sako, kad anoreksija ją pasiglemžė ne dėl mados industrijos spaudimo, kaip daugelis įsivaizduoja, o po skaudžios netekties – mirus mylimai močiutei. Valgymo sutrikimai tapo nematomu, bet viską ryjančiu palydovu. Ji krito į ligą taip giliai, kad svėrė vos 38 kilogramus. Dienos dingdavo iš atminties. Nesuvokdavo, kaip atsiduria vienur ar kitur. Kūnas, pasak jos, buvo tarsi šešėlis.

Modelio karjera nepadėjo – priešingai, suteikė sąlygas ligai klestėti. Gyvendama Kinijoje, ji niekam nerūpėjo, niekas nematė, ką daro, kaip atrodo, ką slepia. Vienu metu svoris buvo toks mažas, kad jai buvo pasakyta, jog toks kaulėtas modelis apatinių katalogui netinka. Tačiau blogiausias momentas atėjo tada, kai dėl staigaus organizmo šoko po menko kukurūzo burbuolės kąsnio ji buvo skubiai grąžinta į Lietuvą ir paguldyta į reanimaciją dėl inkstų nepakankamumo.

Pranešimo siuntėjų nuotr.

Paula neslepia – buvo akimirka, kai paskambino mamai atsisveikinti, nes manė, kad miršta. Ji pasakoja, kad anoreksija ir bulimija egzistavo kartu, o liga „visada alkana“ – kūnui, dėmesiui, kontrolei, baimei. Svarbiausią lūžį atnešė pagalba Valgymo sutrikimų centre ir žmonės, kurie jos nepaliko net tada, kai ji nebejautė savo kūno ir nebeatsiminė prabėgusių dienų.

Anoreksija sirgusi Paula: galvojau, kad gyvenu teisingai 

Šiandien Paula yra mama ir knygos „Alkana“ autorė. Laidoje ji pirmą kartą taip plačiai ir drąsiai pasakoja, kiek kainuoja tobulas kūnas, kaip atrodo realybė, kai liga pradeda valdyti protą, ir ką reiškia atsitiesti nuo mirties slenksčio. Ji prisimena ne tik reanimacijos palatą, bet ir gyvenimą, kuris tuo metu vyko aplink – madų užkulisius, vienatvę užsienyje, neapykantą sau.

Laidoje išgirsite ne tik asmeniškai sukrečiančių detalių, bet ir tai, kas padėjo sugrįžti į gyvenimą, priimti kūną, tapti mama ir kalbėti garsiai apie tai, ką daugelis slepia. „Nuo... Iki...“ – šį pirmadienio vakarą 20 val. per LNK.