„Nusiimkite laikrodžius, auskarus, papuošalus! Palikite ir fotoaparatą, jei ne – nevešiu!“ – griežtai perspėjo taksistas.

Skrydis išskridusiu lėktuvu

„Kitas pasaulis, kiti matmenys, – laiką, su žmona Valdone praleistą Bolivijoje, apibūdino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Šeimos medicinos klinikos vadovas profesorius Leonas Valius, šioje šalyje dirbęs pagal Europos Sąjungos projektą. – Penkių kilometrų aukštyje plyti sniegas, nusileidus du kilometrus – šilta, skraido papūgos, bėgioja lamos.“

Deja, įspūdžius temdė sunki kelionė ir vėluojantys skrydžiai. Nusipirkę bilietus internetu lietuviai gavo ne vieną pranešimą apie pasikeitimus. Vietiniai skrydžiai Bolivijoje nuolat vėluodavo bent po 2–3 valandas.

Kočabambos oro uoste Valdonė ir Leonas sužinojo, kad skrydis atidedamas pusei paros, iki ryto, o lietuvių laukė suplanuotas darbas, susitikimai. Buvo užsakytas viešbutis.

„Dar liko du bilietai į išskridusį lėktuvą. Jei turite tik rankinį bagažą, galime tuos bilietus jums parduoti, – šiek tiek ispaniškai suprantantis L.Valius pamanė, kad suprato neteisingai, nes Bolivijoje kalbama senąja ispanų kalba. Visgi netrukus paaiškėjo, kad tą dieną turėjęs išskristi lėktuvas dar nesiruošia kilti. – Nusipirkome tuos bilietus ir spėjome išskristi.“

Viešbučiuose – deguonies balionai

„Naktimis apima toks jausmas, tarsi kažkas ant veido būtų uždėjęs pagalvę. Reikia nepanikuoti, kvėpuoti lėtai, nors tai – nelengva, – “Vitae Litera„ direktorė V.Valienė naktimis nuolat jautė oro stoką. – Ryte prie viešbučio kambarių durų pamačiusi deguonies balionus supratau, kad problemų kildavo ne tik man.“

La Pasas yra aukščiausia pasaulyje sostinė. Kaip ir 3637 metrų aukštyje virš jūros lygio pastatytas 45 tūkstančių vietų futbolo stadionas, pavadintas buvusio prezidento Hernando Siles vardu.

„Kai važiavome per 5400 metrų aukščio kalnagūbrį, mašina kriokė ir riaumojo“, – aiškino Leonas, su žmona važiavęs ir garsiuoju Mirties (Jungaso) keliu.

61 kilometro ilgio, vietomis itin siaurame žvyruotame kelyje kasmet žūdavo apie 400 žmonių. Tačiau net ir nutiesus naująjį kelią, senojo boliviečiai nevengia.

„Keliaujant atsiveria labai įspūdingi vaizdai: kalnai, rūkas, džiunglės, kriokliai, krintantys tiesiog ant automobilio, ryžių laukai ir kokos augintojų plantacijos“, – vardijo Valius.

Kokainmedžiai niokoja džiungles

Daug gyventojų džiunglėse augina kokainmedžius, kramto džiovintus jų lapus, kurie energizuoja ir pakeičia kavą.

„Iš toli matosi suniokotos džiunglės. Po dvejų kokainmedžių auginimo metų reikėtų žemei pailsėti 7–8 metus, bet boliviečiai to neleidžia“, – aiškino Valdonė.

Du vaikus turintis, asmeninį gyvenimą itin slepiantis Bolivijos prezidentas Evo Moralesas anksčiau priklausė kokainmedžių augintojų organizacijai ir kovojo už jų teises. Atėjęs į valdžią atsisakė amerikiečių kovos su narkotikais organizacijos DEA pagalbos.

„Tegyvuoja koka!“ – tokie plakatai su šūkiais nėra retenybė ir Bolivijos sostinėje. Ar lietuviai ragavo kokainmedžio lapų?

„Pabandėme. Tiesa, nežinojome, kad juos reikia išspjauti, todėl prarijome. Įspūdžio nepadarė“, – juokėsi Valdonė.

Trylikametės ginekologų nebijo

L.Valius pagal ES lytinio švietimo bei sveikatos priežiūros programą dirbo pustrečio kilometro aukštyje esančiame du tarptautinius universitetus turinčiame Kočabambos miestelyje.

„Šalyje, ypač kaimuose, vaikus gimdo 13–14 metų merginos. Norėdamos įrodyti meilę vaikinui, jos turi pasimylėti, – pasakojo L.Valius. – Beje, bažnyčia kategoriškai nusiteikusi ne tik prieš abortus, bet ir prieš prezervatyvus.“

JAV bei daugelyje Europos šalių nepilnametės negali be tėvų ar vaikų teisių tarnybos darbuotojų eiti pas ginekologus, o Bolivijoje paauglės pas gydytojus ateina vienos ir nesivaržydamos sėdasi ant ginekologinės kėdės.

Dar vienas kauniečius nustebinęs dalykas – garsieji Peru ir Bolivijos moterų dėvimi katiliukai. Tai nėra tradicinis vietos indėnų apdaras. Paprotys moterims dėvėti katiliukus atsirado XVIII a. pabaigoje, kai europiečiai jų į Boliviją atplukdė pilną laivą. Šalies vyrai katiliukais nesusidomėjo. Tuomet prekiautojai sumelavo, kad Europoje juos dėvi aukštuomenės damos, ir moterys pakibo ant jauko.

„Dabar katiliukai – neatsiejama vietos moterų įvaizdžio dalis, – juokėsi Valdonė. – Beje, pagal tai, kiek katiliukas ant galvos pakreiptas, galima nustatyti, ar moteris ištekėjusi, koks jos materialinis statusas. Išeiginiai prabangūs katiliukai kainuoja net kelis šimtus dolerių.“

El Alte – vien šiukšlynai

Bolivijoje perspėjama laikytis griežtų saugumo instrukcijų: kuprines nešioti priekyje, vengti papuošalų, laikrodžių, fotoaparatų. Jų turinčių keleivių, kaip nutiko lietuviams, taksi vairuotojai neveža.

„Nemalonių situacijų nepatyrėme, – Valdonė pripažino, kad važiuojant pro skurdžiausią šalies miestą El Altą jame apsilankyti nesinorėjo. – Pro automobilio langus matėme vien šiukšlynus, purvą, besibūriuojančias gaujas.“

Priešingi vaizdai atsivėrė prie aukščiausiai (3821 metras) virš jūros lygio esančio Titikakos ežero.

„Tarsi mostelėjusi stebuklinga prijuoste indėniškais drabužiais apsirengusi moteris pateikė fantastiško skonio upėtakį, mažų žuvelių, kiaušinių, vištienos ir nehidruotų bulvių, – žavėjosi V.Valienė. – Dieviškas skonis ir dieviškas grožis – ežeras bei senieji inkų rūmai.“

Mįslingame ir vos 7 procentus atidengtame Tihuanako mieste, kur radiniai datuojami net 1500 metų prieš mūsų erą, nustebino idealiai tikslios plokštės, apskritimai bei vieta ausiai monolitinėje sienoje: per ją buvo galima perduoti komandas ir slapta klausytis – akustika neįtikima!

Gurmanų valgiai – be daržovių

Pastaruoju metu Bolivija tampa pasaulio maisto gurmanų centru.

„Maistas ten dažniausiai keptas arba pagamintas garuose, bet ne virtas, – puikiai gaminantis L.Valius čia populiarių jūrų kiaulyčių neragavo. – Įdomu tai, kad vienoje lėkštėje pateikiama mėsa, ryžiai, makaronai, bulvės be jokių daržovių. Labai patiko ir Bolivijos bei Peru produktas – kinua kruopos, naudojamos garnyrui, košėms, sriubai.“

Raganų turguje La Pase galima nusipirkti ne tik įvairių mikstūrų ar maisto produktų, bet ir amuletų, sapnų gaudyklių, išdžiovintų lamos embrionų, žiurkių uodegų ir kitokių keistenybių.

Bene švenčiausias Bolivijos miestas – Kopakabana, kur žmonės prie Titikakos ežero ne tik ilsisi, bet ir lanko vietą, kur buvo regėta Švč. Mergelė Marija.

„Įspūdinga, kai šventinami ne tik žmonės, bet ir automobiliai“, – stebėjosi L.Valius.

Kaunietį itin sužavėjo Koroiko miestas, kuriame kadaise slėpėsi naciai. Mieste, įsikūrusiame apie 1700 metrų aukštyje virš jūros lygio, į akis krenta vokiška tvarka, atsiveria fantastiški gamtos vaizdai, baseinuose – vanduo iš krioklių, kurį galima gerti.

„Čia galėčiau gyventi senatvėje“, – susižavėjęs žmonai pasakė Leonas.

Tačiau kitą dieną ir jam, ir Valdonei smarkiai niežtėjo kūną – juos sukandžiojo šiose vietose siautėjančios muselės.

„Na, ar dar norėtum čia gyventi senatvėje?“ – juokais vyrą erzino Valdonė.