„Ligoninėje esame padėjėjai. Savanoriai. Jie tai vertina, bendrauja maloniai ir kantriai, ypač jei darbą darome pirmą kartą. Viską paaiškina ir jei per nuovargį prasimuša susierzinimo gaidelė, tai atsiprašo „patys suprantat, to darbo tiek...“ Mes suprantam, todėl ir esam ten. Pirmas dienas personalas pats nesitikėjo tos pagalbos, kai kada nežinodavo, kad ji šalia, o mes nežinodavome, kam pasiūlyti savo pagalbą. Bet viskas susidėliojo ir kuo toliau, tuo darniau viskas vyksta. Darbus dirbame visus galimus atlikti padėjėjui. Dirbame liftininkais. Kam tas liftininkas paklausite? Ogi liftai ligoninėje – sovietiniai, valdoni tik iš vidaus, specialiai tam skirto žmogaus. Liftai tai arterijos nes judėjimas vyksta tik jais. Yra skambutis kiekvienam aukšte arba mobiliu telefonu susisiekiama su liftininku“, – feisbuke rašė Svaras.

„Vežame žmones iš priėmimo į skyrius, palydime išėjusius. Vežiojame personalą po aukštus, turimus į laboratoriją, išvežame šiukšles iš skyrių, iš priėmimo surenkame ir išnešiojame po skyrius siuntinius. Be to, padedame dalinti maistą ligoniams, matuoti spaudimus, temperatūrą ir deguonį, plauname grindis. Dar esame vyriška jėga kur jos reikia sunkesniam fiziniam darbui. Vakar pirmąkart sudalyvavau gaivinime realiai. Ne eiliniuose kursuose, o realiai gydytojams kovojant už gyvybę. Tą valandą pavyko, nuvežėme į reanimaciją, bet deja“, – apie liūdnas emocijas, išgyvenamas ligoninėje, rašė dainininkas.

Gal kiek ciniška, bet realybė yra kokia yra. Emociškai esu pasiruošęs, fiziškai irgi.

Nors Svaras gydymo įstaigoje savanoriauja dar tik kelias dienas, tačiau jau spėjo susidurti ir su netekties skausmu. „Nors šiandien bus tik ketvirtoji budėjimo diena, jau mačiau, kaip akyse numiršta. Nešiau siuntinius, kurių nebebuvo kam pasiimti. Mano budėjimų metu dar neteko sutikti paleidžiamų namo, pasveikusių, bet kolegos dalinosi tokiomis džiugiomis žiniomis. Tikiuosi jų bus daugiau. Mes įpratome vieni kitiems pamainas apibūdinti „pliusais-minusais“ (kiek atvežė – kiek „išėjo“). Gal kiek ciniška, bet realybė yra kokia yra. Emociškai esu pasiruošęs, fiziškai irgi. Mes gintį Tėvynę ginklu eisime jei reiks, tai su šiais aspektais senai susitvarkę“, – teigė Svaras.

„Tačiau... Jau pasakojau, bet pasikartosiu. Mirus žmogui, jo daiktai sudedami į juodą celofaninį maišą ir padedami kambariuke, priimamajame. Paskui atiduodami artimiems. Ir kartais tuose maišuose skamba mobilūs telefonai. To nepamirši. Linkiu Jums niekada neturėti tokių telefonų. Nei Jums, nei Jūsų artimiems. Prašau, padarykite dėl to viską, ką galit. Jei ne savanoriauti, tai bent nedidinti rizikos ir neplatinti viruso ir mirčių bereikalingais pasivaikščiojimais prekybcentriuose. Ir neapgaudinėkite blokpostų, nes didelė tikimybė, kad nuvešite „dovaną“, už kurią kaip padėką gausite artimųjų urną. Stiprybės ir sveikatos mums visiems. Kaip bebūtų, mes visi kartu laimėsime šį karą“, – apie optimistišką ateitį rašė Svaras.