– Jūsų namai – visai netoli Kauno, Butrimonyse, Alytaus rajone. Atstumas – apie 50–60 km, bet tai tik geografija. Kas Jums iš tiesų yra namai?
– Man namai – tai šiluma, poilsis ir šeima. Šiuo metu juose gyvename keturiese: aš, mano žmona Indrė, sūnus Emilis ir dukra Mėja. Emiliui – penkiolika, Mėjai – vienuolika metų.
– Ką Jūsų namuose kiekvienas veikia, be to, kad mokate kepti šakočius?
– Aš dirbu virtuvės šefu vienoje kavinėje, o žmona – Alytuje, „Kauno grūdų“ filiale. Emilis ir Mėja mokosi Butrimonių gimnazijoje. Be to, abu groja fortepijonu Alytaus rajono meno ir sporto mokykloje – jos skyrius veikia čia, Butrimonyse. Sūnus muzikos mokyklą jau baigė, o Mėjai dar liko pora metų. Abu vaikai šoka kolektyve „Gojelis“. Įvairius šokius: liaudiškus, šiuolaikinius, pramoginius. Su žmona labai džiaugiamės, kad visos užklasinės veiklos vyksta čia pat, todėl nereikia vaikų niekur vežioti.
– Įdomu, kokios užklasinės veiklos sieja judu su žmona?
– Mūsų užklasinė veikla – kepyklėlė, kurią įsirengėme tiesiog savo namų kieme.
– Ar tiesa, kad kepyklėlę įkūrėte norėdamas sukurti darbo vietą žmonai?
– Tiesa (juokiasi). Tuo metu ji kaip tik neturėjo darbo. Dar prieš susituokdami buvome laikinai išvykę į Airiją – norėjome užsidirbti vestuvių šventei, ir mums pavyko. Paskui vėl išvykome į užsienį, kad susitaupytume būstui. Airijoje gimė ir mūsų Emilis. Aš anksti rytais išvykdavau į darbą, o žmona likdavo namuose su sūneliu. Jai buvo labai sunku – manęs nuolat nebūdavo šalia. Pasitarę nusprendėme grįžti į Lietuvą, pas artimuosius, nes atrodė, kad čia gyvenimas bus paprastesnis ir lengvesnis.
– Kiek laiko po Emilio gimimo praleidote Airijoje ir kuo ten vertėtės?
– Dar ketverius penkerius metus. Nenorėjome grįžę tapti našta tėvams. Esu baigęs virėjo mokslus, todėl maisto gamyba nuo pat mokyklos baigimo tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Beje, būtent gamindamas maistą Indrės brolio vestuvėms susipažinau su savo būsima žmona.
– Skamba intriguojamai. Papasakokite išsamiau.
– Su Indre mokėmės toje pačioje mokykloje, tik aš – šešeriais metais vyresnis. Kai atlikau praktiką mokyklos valgykloje, ji ateidavo ten pietauti. Pastebėjau gražią panelę, bet dar nebuvau apsisprendęs, ar norėčiau, kad ji taptų mano (juokiasi). Viskas paaiškėjo per jos brolio vestuves. Tos keturios dienos, praleistos jų namuose, ruošiant maistą svečiams, buvo lemtingos. Supratęs, kad tai rimta, tyčia palikau savo peilius, kad būtų proga grįžti jų pasiimti. Taip ir pradėjome bendrauti, o paskui pamažu priėjome iki vestuvių. Į užsienį Indrė nelabai norėjo, bet kadangi abu jos broliai jau dirbo Airijoje, nusprendėme pabandyti ir mes.
Norime vaikams parodyti, iš kur atsiranda pinigai. Skiepijame mintį, kad sėkmė ateina sunkiai dirbant.
– Kokį įspūdį paliko Airija?
– Tiesą sakant, jos beveik nematėme – visą laiką dirbome. Kartą per metus grįždavome aplankyti tėvų. Dabar taip pat nekyla noro ten važiuoti, nors Airijoje gyvena mano brolis. Vaikai gal ir norėtų, bet jiems tai būtų labiau kelionė, o mums Airija su atostogomis nelabai asocijuojasi.
– Grįžę iš užsienio nenorėjote gyventi nei sostinėje, nei Alytuje, o grįžote į gimtuosius Butrimonis. Kodėl?
– Todėl, kad čia – mūsų namai. Per visą miestelį eina Ateities gatvė, kurioje gyvena tiek mano, tiek Indrės tėvai. Iš pradžių gyvenome pas žmonos tėvus, vėliau toje pačioje gatvėje nusipirkome namelį ir jį renovavome. Dabar visi gyvename maždaug 1 km atstumu vieni nuo kitų.
Kažkada bandžiau laimę Kaune – pažįstama pakvietė ieškoti darbo. Ištvėriau lygiai dvi dienas ir pabėgau. Nuo tada minčių apie miestą nebeliko. Matyt, esu tas žmogus, kuriam reikia terasos, kiemo, kaimo ramybės. Būna, vasaromis, grįžtu po darbo namo ir neskubu į vidų – dar porą valandų pasėdžiu lauke. Man kaimas yra kaimas. Vasarą pjauname žolę, prižiūrime gėlynus. Mėgstame su draugais pavakaroti, pamirkti kubile. Kartais išvažiuojame visi kur nors paturistauti ar pailsėti, tačiau dažniausiai mus rasite tiesiog namie, savo kieme.
Vaikams, tiesa, to kartais per mažai – jie nori veiksmo. Kai įkūrėme kepyklėlę, darbo buvo be galo daug – kartais šakočius kepdavome net naktimis. Dėl to vaikams dažnai tekdavo patiems pasigaminti valgyti ir prisigalvoti veiklų. Tačiau ši patirtis juos padarė labai savarankiškus.
– Kiek metų skaičiuoja Jūsų kepyklėlė?
– Penktus. Anksčiau čia buvo tvartas, kurį rekonstravome. Sudėję mudviejų su žmona vardus, pavadinome ją „Žygindra“. Žmones labai žavi pati vieta – privatus kiemas, kur verda savas gyvenimas. Sulaukiame svečių iš visos Lietuvos.
– Ar nevargina, kad po kiemą dažnai vaikšto svetimi žmonės? Netrūksta privatumo?
– Man patinka bendrauti. Esu labai svetingas. Geriau jau tegul žmonės atvažiuoja pas mane, nei aš kur nors važiuosiu (juokiasi). Turbūt esu namisėda. Būna, žmogus atvyksta pas mus nusipirkti mažo šakočio, o išvažiuoja tik po valandos: mes daug kalbamės, dalijamės naujienomis.
– Iš to bendravimo, matyt, gimė ir jūsų feisbuko iniciatyva – kvietimas dviem šeimoms atvykti vasarą į svečius. Cituoju: „Kviečiame šeimas į dieną, kuri išliks atmintyje ilgam.“ Tik kaip atsirinksite laiminguosius? Tikiu, kad norinčių bus daug…
– Iki vasaros dar yra laiko – šeimos gali rašyti, o mes su žmona išsirinksime dvi, kurias pakviesime ne tik į svečius, bet ir į šakočių kepimo edukaciją. Kodėl tai darome? Nes mums patinka bendrauti – ir būtent savo kieme. Gal net kokius folkloro muzikantus pasikviesime. Aš paruošiu gardžią vakarienę…
– Tačiau karštas šakotis, ką tik nuimtas nuo volo, mane labiau viliotų. Beje, kaip gimė mintis kepti būtent šakočius, o ne keksiukus ar kaneles?
– Buvo laikas, kai labai domėjausi visa šakočių kepimo technologija. Sužinojau, kad tai labai ilgai galiojantis produktas. Šakotį galime laikyti iki trijų mėnesių, o jis vis tiek išlieka minkštas ir skanus. Pirmą kartą kepėme šakotį dukros gimtadieniui. Kadangi viso nesuvalgėme, suvyniojome, padėjome ir… pamiršome. Po metų atsitiktinai jį radome, prasidarėme, paragavome – ir ką jūs manote? Atrodė, lyg vakar būtų keptas. Pasirodo, kad kuo ilgiau jis stovi, tuo labiau subręsta ir tampa dar skanesnis.
– Iš kur gavote įrangą?
– Pirkome. Prieš tai rašėme projektą, gavome valstybės finansavimą. Kartu su krosnimi gavome ir šakočių kepimo receptą, kurį vėliau ištobulinome. Dabar kepame tokius šakočius, kokius patys norėtume valgyti.
– Koks slaptas ingredientas juos padaro išskirtinai skanius? Ar išduosite tą paslaptį?
– Paslaptis – meilė ir nuoširdus darbas. Tie, kurie sukasi virtuvėje, žino, kad be noro, geros nuotaikos ir meilės gardaus maisto nepagaminsi.
– Kada spėjate sukti volą, kepti šakočius, jei abu dar turite ir pagrindinius darbus?
– Spėjame, spėjame. Aš dirbu ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį, o kartais ir sekmadienį. Kai aš darbe, šakočius kepa žmona. Arba kaičiame krosnį vakarais, po darbų. Vienas kepimas su tešlos užmaišymu trunka apie tris valandas. Kadangi dabar jau turime dvi krosnis, per vieną kartą galime iškepti net aštuonis mažus šakočius. Vaikai padeda sumušti kiaušinius – vienam kepimui keturiems šakočiams jų reikia net 70!
– Gal yra nutikę kokių juokingų istorijų kepant šakočius?
– Pirmus šakočius kepėme dar neturėdami kepyklėlės – buvo tik idėja, kurią bandėme įgyvendinti. Pamenu, tada dar gyvenome pas žmonos tėvus. Aš susidėjau plytas, susivirinau karkasą, kaimynas išdrožė medinį volą. Tada aš, sukdamas jį ranka virš laužo, bandžiau kepti savo pirmąjį šakotį. Greitai prisitryniau dideles pūsles, bet šakotį vis tiek iškepiau – tik spyglių ant jo praktiškai nebuvo (juokiasi). Kai kepiau šakotį antrą kartą, per vidurį kepimo jis man nupuolė tiesiai į laužą… Jau maniau, kad niekada daugiau jų nebekepsiu. Tačiau idėja nedavė ramybės, todėl bandžiau tol, kol pagaliau pavyko.
– Grįžkime prie Jūsų šeimos. Gyvenate sau darniai su žmona, turite gražius namus, vaikai dideli, „spygliuota“ svajonė jau irgi išsipildžiusi – atrodo, tik gulbės pieno trūksta. Kodėl Jums taip gerai sekasi?
– Matote, mes šeimoje esame trys Jaučiai. Tokie yra mano, žmonos ir sūnaus Zodiako ženklai. Žmona gimusi balandžio 26-ąją, sūnus – gegužės 7-ąją, o aš – gegužės 9-ąją, Pergalės dieną. Gal dėl to ir sekasi (juokiasi). Planavome, kad ir dukrelė po Jaučio ženklu gimtų, tačiau nepavyko, – ji Dvynukė, gimusi birželio 13-ąką, penktadienį, per pilnatį. Vadiname ją mūsų šeimos raganaite.
– O jei rimtai, koks tas sėkmės receptas?
– Gal toks, kad mes visi esame be galo darbštūs – savo vagą ariame, darbus dirbame. Dar pridurčiau, kad labai pozityvūs. Jei kas nors nepavyksta – plaukų nuo galvos nesirauname. Tikime, kad jei šiandien kas nors nepavyko, rytoj būtinai pavyks.
Tačiau jau negalvokite, kad mes visiškai nesibarame. Žinote tą posakį, kad nėra namų be dūmų? Dūmija ir mūsų kaminas. Kai su žmona susipykstame, aš duodu tylos įžadus – galiu tylėti ir dvi savaites. Šeimos reikalais, žinoma, kalbamės, bet apie asmeninius dalykus – nė žodžio. Paskui vis tiek galiausiai susitaikome. Aiškinamės tol, kol sakinio gale padedame tašką. Galbūt čia dar viena mūsų šeimos stiprybė – išsiaiškinti viską iki galo, nieko nelaikyti užantyje. Sėdame visi prie stalo – vaikai, tėvai – ir kalbamės, aiškinamės, sprendžiame problemas, jei jų yra.
– Kuris iš Jūsų griežtesnis vaikams?
– Tikrai aš. Vaikai mane supranta iš pusės žvilgsnio. Bausmės? Šiais laikais į kampą niekas nestato – tiesiog ribojame jų mėgstamus užsiėmimus. Kai Emilis buvo mažesnis, gavo bausmę – mėnesį negalėjo važinėtis dviračiu. Vėliau dar nusižengė, todėl bausmę teko pratęsti. Ar nebuvo gaila? Buvo. Tačiau žodžio turi laikytis. Ta pati taisyklė galioja ir darbe – jei žinau, kad esu teisus, bet nusileisiu kolegoms, nieko gero iš to nebus. Todėl privalau būti griežtas ir laikytis savo pozicijos.
– Kas Jums svarbiausia auklėjant vaikus?
– Kad tėvams niekada nebūtų gėda dėl savo vaikų. Manau, mūsų tėvai didžiuojasi tiek manimi, tiek Indre – kad dirbome, užsidirbome, viską pasiekėme savo jėgomis. Turime gražią šeimą, šaunius vaikus ir nuosavą verslą. Norėčiau, kad ir saviškiais galėtume didžiuotis.
– Tačiau, jei vienas kuris iš jų suklystų, ar dėl to jį mylėtumėte mažiau?
– Žinoma, kad ne. Visada sakau jiems: jei kas nors nutiks, turėsite prisiimti atsakomybę. Tėvai patars, padės, bet atsakyti už savo veiksmus teks patiems.
– Esate sėkmės lydimi verslininkai. Gal Jūsų vaikai viską gauna lengvai, tarsi ant auksinės lėkštelės?
– Oi ne! Norime vaikams parodyti, iš kur atsiranda pinigai. Skiepijame mintį, kad sėkmė ateina sunkiai dirbant. Emilis – labai verslus jaunuolis. Dažnai nubėga pas senelius – užsidirbti kišenpinigių.
Naujausi komentarai