„Jei atidžiau pažiūrėtume vienas į kitą, galbūt ir pasaulį pradėtume matyti visai kitaip?“ – svarsto naujausio savo spektaklio „Rečiausia meilės istorija“ režisierius Viktoras Valašinas.

Mylimasis, kurio nėra

Pagal Peterio Chirčo pjesę „Rečiausia meilės istorija“ pastatytame spektaklyje vaidina du personažai – vyras ir moteris. Vyras – vyresnis, turintis daugiau gyvenimiškos patirties. Moteris šį vyrą mato kaip trokštamą idealą, žmogų, kuris jai gali padėti suvokti, ko ji iš tiesų nuolat ieško ir viliasi.

Vyras, neprisiimdamas žinovo vaidmens, moterį tarsi veda už rankos, žiūri iš šalies, padeda susivokti, tačiau kartu reflektuoja ir savo mintis bei vertinimus.

„Iš tiesų tai nėra realus žmogus, jie nesusiliečia rankomis, – kiek praskleidžia spektaklio uždangą V.Valašinas, –- tai vyro idealas, kurį savyje nešiojasi turbūt kiekviena moteris, pagaliau – kiekvienas žmogus, net šalia ir turėdamas, gyvendamas su mylimuoju, savotiškai nenutraukia saitų ir su savo idealu, lygina, svarsto, viliasi.“

Pjesės pabaigoje atsiranda galimybė susitikti su svajone, savuoju idealu, kurį spektaklyje lydi lūpinės armonikėlės muzika. Moteris, kuri po savo vestuvių skrenda lėktuvu, pasirenka. Ką? Tai su ja galima išgyventi „Rečiausioje meilės istorijoje“.

Išsipildymas – greta?

Kiekvienas spektaklis turi savo žanrą. Kūrėjai svarstė kaip galėtų vadintis šis spektaklis: drama, tragedija, komedija ar kt. Peterio Chirčo pjesėje „Rečiausia meilės istorija“ yra labai stipri muzikinė linija, todėl kompozitorius Vidmantas Bartulis pasiūlė sarsuelą.

Sarsuelai, kurios žanro ištakos glūdi ispanų teatro istorinėje praeityje, būdinga lyrinio pobūdžio pjesė, dialogai, besikeičiantys su šokiais, dainomis, ar muzikiniais numeriais. „Rečiausia meilės istorija“ nėra klasikinė sarsuela, bet ji turi pagrindinius, jai būdingus elementus.

Pagrindinė sarsuelos „Rečiausia meilės istorija“ idėja – siekimas nepasiekiamo, išsipildymo troškimas. Kartu užduodamas esminis klausimas – galbūt idealo reikia ieškoti ne kažkur padebesiuose, bet greta esančiuose?

Per ne buitinės meilės istoriją pjesė įprasmina nepasiekiamos iliuzinės meilės idėją ir išauga į platesnius egzistencinius filosofinius amžino ieškojimo apmąstymus. „Šiandien jaučiame dvasingumo stoką, dažną pasiklydimą jausmuose, mintyse, noruose, troškimuose, tačiau jei atidžiau pažiūrėtume vienas į kitą, galbūt ir pasaulį pradėtume matyti visai kitaip?“ – svarsto režisierius.

Kvietimas tyliai išgyventi

Pjesės personažų, moters ir vyro, dialogai nėra buitiniai, jie labiau panašūs į apmąstymus. Apmąstymai juntami ir kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muzikoje, bei dailininko Gintauto Velykio sukurtoje vaizdo projekcijoje, kurios tarsi atliepia, apie ką kalbama, kas nagrinėjama.

Sukuriamas nematomas ryšys tarp muzikos, žodžių ir vaizdo, šis ryšys panardina, skatindamas žiūrovą susijungti su sceniniu vyksmu. Pjesė yra lyrinio-epinio pobūdžio, be triukšmų ir daugybės išorinių įvykių, kurioje veiksmas sutelktas į dvasinį pasaulį: klausiama, ieškoma atsakymų, o veikėjų pasauliai susipindami ir prasilenkdami susikerta.

„Rečiausios meilės istorijos“ scenografiją kūrė aktorė Audronė Paškonytė, kuri, kaip scenografė, yra dirbusi įvairiuose teatruose. A.Paškonytės scenos estetika padėjo vizualiai pakeisti Kauno menininkų namų koncertinės scenos erdvę, kuri turėtų nuteikti ramiam pamąstymui.

„Kviesčiau atėjus nurimti, atsikratyti visų blogų ar gerų minčių, visų buitinių šeimos, asmeninių ar šalies reikalų. Tiesiog atsipalaiduoti ir kartu pamąstyti bei priimti visa, ką šita kūrybinė grupė nori perduoti“, – sako V.Valašinas

Kas? Sarsuela „Rečiausios meilės istorija“.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Kovo 15, 16, 19, 20 ir 28 d. 18 val.