„Svarbiausia ne rasti atsakymus, bet būti kelyje, nuolatiniame ieškojimų procese, – save ir impulsus kūrybai atskleidžia suomių tapytojas Ismo Olavi Hyvärinenas – vienas iš tarptautinio projekto “Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose" autorių.

Ryšių istorijos muziejuje eksponuojamuose suomių menininko paveiksluose dominuoja apmąstymų, tylaus susikaupimo nuotaika. Ismo Olavi Hyvärineno tapybos darbų paroda „Kita egzistencija“ tarsi atveria kitą, šviesos ir šešėlių pasaulį, kitokią tikrovę, egzistencines nuojautas.

„Man visada buvo ir yra labai svarbūs klausimai apie būtį, – sako suomių tapytojas, – bet aš visai nesistengiu rasti į juos atsakymus, man svarbiausia – nuolatinis ieškojimas, procesas, pojūtis, jog esu kelyje.“

– Minėjote, kad į meno pasaulį atėjote kaip fotografas.

– Taip, pradėjau nuo fotografijos, tačiau norėjau dirbti su intymesne medžiaga – ėmiausi tapybos studijų, ir mano tapyboje labiausiai akcentuojamos spalvos. Mano draugai neretai pastebi, kad iš esmės aš ir likau fotografu, turint omenyje, kaip aš naudoju šviesą, šešėlius, erdvės išraišką.

Tiems, kurie nori mane pažinti iš mano kūrybos, pamatys, kad aš gimiau labai mažame Suomijos miestelyje Outokumpu, esu miško žmogus, man labai artima gamta, tai mano kūrybos pagrindas. Bet mano vidinis pasaulis atsispindi paveiksluose, man labai svarbūs ir parodų pavadinimai, kiekviename jų užkoduota žinutė, kurią aš siunčiu, raktas į mano kūrybą. Šios parodos pavadinimas „Kita egzistencija“, o prieš tai buvo „Tiesa?“, paroda buvo eksponuota Tamperėje.

Beje, norėčiau būti poetu, man artimas kalbos, prasmių pasaulis, dažnai žaidžiu su žodžiais, jų skambesiu ir prasmėmis.

– „Kita egzistencija“ norite nors kiek praskleisti uždangą į kitą pasaulį?

– Man visada buvo ir yra labai svarbūs klausimai apie būtį, egzistenciją, dėl ko visa tai? Nors iš tiesų aš neieškau jokios tiesos, man tiesiog labai svarbu neapsnūsti, nenurimti savo ieškojimuose – nuolat būti kelyje, ieškojimų procese. Svarbu ne ką rasi, ar apskritai ką nors rasi, gal tai net neįmanoma, bet labai svarbu tiesiog ieškoti. Tikiuosi, kad niekada nerasiu to, kas sustabdytų mano ieškojimus.

Į tapybą taip pat žvelgiu filosofiškai – tai mano būdas ją išreikšti, prisiliesti prie poezijos pasaulio, išreikšti ieškojimo proceso nuoseklumą.

– Kuriame mažai klausimų ir beveik nė vieno atsakymo?

– Turbūt taip, jų neakcentuoju, svarbiausia būti kelyje ir užduoti klausimus, kad tas procesas nesustotų. Ir mano paroda yra tarsi praėjusios tęsinys, tam tikri stabtelėjimai, kelrodžiai, kurių ir ieškau. Beje, vienu metu dažnai tapau kelis paveikslus.

– Iš dominuojančios žemės spalvų gamos neatrodo, jog augote apsuptas miškų, miško žalumo jūsų paletėje tarsi nėra.

– Anksčiau buvo. Esu tapęs ir žmones, ir gyvūnus. Gamtą kadaise mėginau išreikšti ir žodžiais, bet vis dėlto tai ne man, mano kalba – tapyba, kalbu paveikslais.

– Bet tai – abstrakcijos.

– Nuostabiausia, kad abstrakcijos nėra vienareikšmės: jei į šiuos paveikslus žiūrėtų, tarkim, dešimt žmonių, greičiausiai būtų dešimt skirtingų atsakymų apie tai, ką jie mato. Mano kūrybiniame kelyje yra buvęs ir mėlynasis periodas, ir geltonasis, spalvas lemia pats gyvenimas, įvykiai jame – visa tai išreiškiu per spalvas, bet iš kur jos ateina, aš nė nežinau. Kartais nutinka ir taip: viena žiema Helsinkyje buvo labai tamsi, šlapia ir ilga, tuomet naudojau daug geltonos spalvos – taigi gali būti ir labai paprasta priežastis.

– Galbūt kūryba išreiškia ilgesį?

– Taip, galbūt. Tai gali būti tiesa, o gal (susimąsto) ir ne, gal dar kažkas. Dažnai man nerimą kelia klausimas, labai paprastas, gal net naivus, bet sukeliantis daugiausia pamąstymų: kodėl mes čia esame?

– Kokie dvasiniai išgyvenimai lydi jūsų kūrybą – draminiai, ribiniai ar atvirkščiai – ramybės, harmonijos?

– Naudoju kontrastingus elementus: tamsa–šviesa, gėris–blogis, garsas–tyla. Bet galutinis tikslas – prieštaringuose elementuose rasti harmoniją. Kai kurie kūriniai nutapyti labai storu dažų sluoksniu, kai kurie drobėje tiesiog persišviečia, tarsi akvarelė, ieškau savotiško in ir jan suderinimo, prieštaringų pradų dermės. Šviesai, kad ji įgautų šviesos, reikalinga tamsa, ir taip yra visais priešybių atvejais. Ir šios parodos paveiksluose taip pat ieškojau šio santykio.

Šiuo metu išgyvenu tokį periodą, kuriame ieškau rasti, išgyventi harmoniją.

Šįmet man sueis 50 metų, todėl nutariau surengti parodą savo gimtajame Outokumpu – itin mažame miestelyje, įsikūrusiame šalia vario kasyklos, jo labai ypatinga atmosfera, visi gyventojai susiję su šia kasykla, bet miestelį supa miškai. Jame savo kūrinių parodą surengsiu pirmą kartą.

Kaip ir daugelis žmonių aš myliu ir drauge nekenčiu savo gimtojo miestelio, nes paauglys buvau maištingas, ir nors dabar nesu nurimęs, bet savaime aišku jau kitaip. Negalėčiau atsakyti, ar tas dviprasmiškas požiūris į savo miestelį yra išlikęs iki šiol, tiesą sakant, jau nė nesigilinu, ten gyvena mano tėvai, o tie išgyvenimai nori nenori ataidi ir mano paveiksluose. Apskritai – įvairiausi išgyvenimai man svarbūs tarsi kokiam kolekcininkui, aš juos savotiškai renku ir savyje iškristalizuoju.

– O fotografija? Nutolo?

– Manau, kad išliko... paveiksluose. Šviesos, šešėlių žaismas, tas pojūtis man labai svarbus ir dominuoja mano kūryboje. Jei rimtai, tapyba mane atitraukė nuo fotografijos, bet, manau, prie jos dar sugrįšiu.

– Kur gyvenate dabar?

– 100 km į šiaurę nuo Helsinkio, labai mažame miestelyje Hameline, buvusiose kareivinėse, tokiame kaip Menų fabrike.

– Ar aplink yra miškų kaip gimtinėje?

– O taip, Suomijoje visur driekiasi miškai.

Kas: Ismo Olavi Hyvärineno tapybos darbų paroda.

Kur: Ryšių istorijos muziejuje.

Kada: veikia iki birželio 12 d.