Ruošė pasaulio pabaigai

Nepaisant šiame kelyje ją lydėjusių sunkumų, Tara sėkmingai baigė Kembridžo universitetą, išleido memuarų knygą, o šiuo metu dirba mokslinį darbą Harvardo universitete.

"Kai pradėjau lankyti koledžą, pasijutau kaip šokėja scenoje, praleidusi visas repeticijas", – apibūdina savo jausmus naujo gyvenimo pradžioje T.Westover. Ji iki šiol prisimena Europos istorijos paskaitą, kurioje buvo kalbama apie holokaustą. Pakėlusi ranką paklausė, kas tai yra. Nei dėstytojas, nei bendramoksliai nepatikėjo, kad ji tikrai nežino. Manė, kad yra rasistė. Suvokusi, koks ribotas jos supratimas apie daugelį kitiems savaime suprantamų dalykų, ji puolė mokytis.

Krūvos bibliotekos knygų laukė savo eilės, miegui beveik nebelikdavo laiko. Bet merginai tai teikė didžiulį malonumą, ištroškusi žinių jas tiesiog gėrė.

Bendravimas taip pat tapo iššūkiu, mat augo supama vien šeimos narių, tėvų ir penkių brolių bei sesers. Su kaimynais beveik nesusitikdavo. Bandymas draugauti su netoliese gyvenančia bendraamže, kuri lankė mokyklą, baigėsi po to, kai ši ėmė tyčiotis iš Taros, mat ji nesuprato, kas tai yra trupmena. Skaityti ir skaičiuoti ją išmokė mama ir vyresni broliai. Valdžios institucijos net nežinojo apie jos egzistenciją, nes mergaitės gimimas ilgai nebuvo įregistruotas.

Namuose nebuvo nei radijo, nei televizoriaus, nei telefono. Labiau nei atžalų lavinimas tėvams rūpėjo juos tinkamai paruošti artėjančiai pasaulio pabaigai ir kovai su tariamais sąmokslininkais, norinčiais atitraukti žmoniją nuo Dievo. Todėl jie ne prie vadovėlių sėdėjo, o mokėsi šaudyti, mergaitės – taip pat. Kas vakarą eidami miegoti galvūgalyje kiekvienas turėdavo pasidėti kuprinę su išsigelbėjimo rinkiniu, ginklais ir maisto atsargomis.

Tėvai turėjo Bibliją ir keletą mormonų lyderių religinio turinio knygų, kurias skaitydavo vaikams.

Smurtas tapo kasdienybe

Iš ankstyvos vaikystės T.Westover turi ir gražių prisiminimų. Ūkis, kuriame gyveno, buvo nuostabioje vietoje greta kalnų. Kartu su mama, kuri buvo žolininkė ir pribuvėja, pati iš augalų gamindavo vaistus, eidavo į pievas ir mišką rinkti vaistažolių. Kartu su seserimi ir broliais prižiūrėjo paršelius, dirbo tėvo metalo laužyne.

Galiu sau leisti visą parą žiūrėti televizorių, nes tiesiog apėmė tingulys. Pagaliau išmokau negraužti savęs dėl to, kad veltui leidžiu laiką, ir tai leidžia man kvėpuoti laisvai.

Buvo sunku, bet jai patiko. Kai kurie darbai buvo gana pavojingi, pavyzdžiui, metalo pjaustymas, turint galvoje, kad tėvai nepripažino gydytojų ir gydymo įstaigų. Tara buvo ne kartą susižeidusi, bet ją žolelėmis išgydė mama.

Kartu su broliais dažnai išjodinėdavo arklius, tai taip pat buvo vienas mėgstamų užsiėmimų. Kartą nesuvaldė arklio ir šis, pasileidęs šuoliais, jos vos nenumetė, laimė, broliui nepritrūko drąsos ją išgelbėti rizikuojant savo gyvybe.

Tik vienas brolis, Taileris, domėjosi mokslu ir mėgo skaityti, kitiems tai nerūpėjo. Jis pirmasis pasipriešino tėvo valiai, ištrūko iš namų ir pradėjo mokytis koledže. Iš jo sesutė sužinojo apie nepažįstamą pasaulį už namų sienų. Vis dažniau, gramdydama varį nuo automobilių detalių, svajodavo, kad ir ji sėdi klasėje.

Sulaukusi penkiolikos, jaunėlė nusprendė išbandyti sesers kosmetiką – tai įsiutino vyriausią brolį Šoną, kuris buvo panašiausias į tėvą ir pritarė jo idėjoms. Jis ne tik išvadino ją prostitute, bet ir sumušė. Smurtas, grasinimai užmušti tapo kasdienybe: jis tampė Tarą už plaukų, nardino jos galvą į unitazą, supykęs ne kartą smaugė. Ji tėvams nesiskundė, nes bijojo brolio keršto, be to, įtarė, kad jie žino, kas vyksta, bet nieko nesiima. Pradėjo galvoti, kaip ir daugelis smurto aukų, kad pati yra dėl to kalta. Suprato, kad turi kaip nors gelbėtis, ir realiausia buvo bėgti.

Su tyliu mamos palaikymu

Taileris ragino kuo greičiau sekti jo pavyzdžiu, o mama tyliai palaikė dukrą. Pirmas žygis svajonės link buvo šešiolikmetės išvyka į artimiausią miestą nusipirkti algebros vadovėlio, kad galėtų pasiruošti testui, kurį reikėjo išlaikyti norint patekti į koledžą.

Tėvas, sužinojęs apie jos planus, kaltino Dievo išdavimu ir grasino, kad sulauks jo bausmės. Jis jau buvo suplanavęs Taros ateitį – sulaukusi septyniolikos ji turėjo ištekėti už kokio nors mormonų jaunuolio, pasistatyti namą tėvų ūkyje, gyventi ten ir gimdyti vaikus vieną po kito.

Šis scenarijus neišsipildė, nes T.Westover buvo atkakli, be to, turėjo sąjungininkų. Antrasis bandymas išlaikyti testą buvo sėkmingas, mergina buvo priimta į Jutoje esantį Brighamo Youngo universitetą. Tiesa, jai teko meluoti, kad lankė mokyklą.

Atsidūrus neįprastoje aplinkoje buvo nelengva prisitaikyti, pavyzdžiui, kai bendrabučio kambario draugė pasiūlė pasivaišinti kokakola, ji impulsyviai išlėkė iš kambario, nes tėvas buvo vaikams įkalęs į galvą, kad tai viena iš velnio vilionių, kurią Dievas draudžia, norėdamas, kad jie būtų sveiki.

Ji nebuvo girdėjusi nieko ne tik apie holokaustą, bet ir apie Martiną Lutherį Kingą ar islamą. Nepaisant to, sugebėjo pasivyti bendramokslius ir net laimėti stipendiją. Vasarą per atostogas jai nori nenori tekdavo grįžti į tėvų namus, nes neturėjo pinigų, kad galėtų veikti ką nors kito. Dirbdavo metalo laužyne, išmoko vairuoti krautuvą, valdyti kraną. Priešinosi vis dar smurtaujančiam broliui, pagaliau ryžosi apie tai pasikalbėti su tėvais, tačiau jie nenorėjo girdėti tiesos, kuri buvo akivaizdi. Tai buvo paskutinis lašas, privertęs Tarą visiškai atsiriboti nuo jų ir ūkyje likusių brolių.

Tėvas vis sakydavo, kad nori iš manęs išvaryti demonus. Tačiau iš tiesų jis norėjo sunaikinti mano savastį, asmenybę. Ir jam beveik buvo pavykę.

Slėgė nepasitikėjimas

Netrukus ji baigė universitetą ir įgijo humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį. Kadangi rezultatai buvo puikūs, T.Westover paskirta B.Gateso stipendija Kembridžo universitete. Ji išvyko į Didžiąją Britaniją studijuoti filosofijos ir ten gavo filosofijos magistro laipsnį.

Iš pradžių jautėsi kaip sapne, o džiaugsmą temdė nepasitikėjimas savimi, menka savivertė, abejonės, ar ji iš viso kažką sugeba. Kai istorijos dėstytojas, perskaitęs jos esė, pakomentavo, kad tai geriausias studento darbas per tris dešimtmečius, amerikietė dar labiau sutriko.

Būtent svečioje šalyje ypač ryškiai atmintyje iškilo vaikystės išgyvenimai, čia būdama, ji pirmą kartą suvokė patirtos emocinės ir fizinės skriaudos mastą, tai, kokį iškreiptą pasaulio ir istorijos vaizdą susidarė užaugusi tokioje aplinkoje. Prireikė ir psichoterapuetų, kitų specialistų pagalbos.

Nepaisant to, toliau judėjo tikslo link, po metų tapo Harvardo universiteto vizituojančia stipendininke. Grįžus į JAV laukė nemalonus susidūrimas su tėvais. Šie atvyko pas dukterį neva gelbėti jos nuo pasaulio pabaigos, ir vizitas po savaitės baigėsi Taros psichiniu išsekimu.

Atsigavusi ji ryžosi visiškai nutraukti santykius su ta šeimos dalimi, kuri liko gyventi vaikystės namuose. Bendrauja tik su dviem broliais, kurie ištrūko iš tos slegiančios aplinkos. Galbūt bėgdama nuo skausmingos praeities po kurio laiko vėl išvyko į Kembridžą, Švč.Trejybės koledžą, kur gilinosi į istoriją ir politiką. 2014 m. jai buvo suteiktas dar vienas mokslinis laipsnis, šįsyk istorijos mokslų daktaro.

Gyvendama Anglijoje pagaliau ėmė jaustis geriau, susirado daug draugų, kurie jai atstojo šeimą, išmoko mėgautis gyvenimu nejausdama kaltės.

Sužavėjo net prezidentą

O tada pradėjo rašyti memuarus. Iš pradžių nesisekė, viskas, ką parašydavo, atrodė nieko verta. Kuriam laikui liovėsi ir ėmė skaityti kitų žinomų žmonių autobiografines knygas, straipsnius, klausytis laidų, kuriose kalbinami garsūs rašytojai. Pamažu suprato, ką darė ne taip.

Labiausiai padėjo tai, kad rašyti stengėsi taip, tarsi pasakotų istoriją pačiai sau. Taip pat atvirumas, kurio nevengė. Nejučia atsiskleidė Taros rašytojos talentas, apie kurį nė pati nežinojo. Vis dėlto abejojo, ar kažkam kitam, kas niekada nepatyrė to, ką ji, tai bus įdomu.

Šios baimės išsisklaidė kone akimirksniu, knygai "Apšviestoji" pasirodžius. Jos autorei tuomet buvo 32-eji. Moteris sulaukė daugybės apdovanojimų, įvertinimų, premijų, žinomų pasaulio žmonių dėmesio. JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė, kad tai, jo nuomone, geriausia 2018 m. knyga, jo žmona Michele Obama tikino ją skaitydama verkusi.

Iki tol mažai kam žinomą mokslininkę užgriuvo žurnalistai, ji buvo kviečiama į televizijos laidas, tarp jų ir į Oprah Winfrey, kuri taip pat perskaitė knygą ir tikino, kad ji ją labai sujaudino.

Pernai T.Westover dar sykį sugrįžo į gimtąją šalį ir apsigyveno Niujorke. Kartu su savo augintiniu baltu neveisliniu šunimi įsikūrė bute, pro kurio langus matyti Hudzono upė – tai kompensuoja gamtos trūkumą, kurį jaučia gyvendama didmiestyje. Tara sako, kad širdyje ji visuomet liks gamtos žmogumi. Nors ir tapo garsenybe, liko tokia pat tyli, kukli, neturi jokių ekscentriškų laisvalaikio užsiėmimų. Mėgsta skaityti, vaikštinėti su šuniuku, pietauti ir iškylauti su draugais, žiūrėti televizorių – kaip ir daugelis paprastų žmonių.

Nelengvas išsilaisvinimas

Jų teigimu, "Apšviestoji" – daug daugiau nei vien tik autobiografinis pasakojimas. Joje atskleidžiama pati išsimokslinimo esmė, kalbama apie tai, kas jis yra ir ką suteikia žmogui, kokį vaidmenį vaidina formuojantis jo asmenybei.

Pasakojimas vertinamas kaip itin brandus ir universalus, be to, jame pateikiama daug taiklių įžvalgų. Į jį organiškai įsipina ir sukrečianti šeimos istorija, atskleidžiama blaškymosi tarp ištikimybės jai ir noro visiškai nutraukti ryšius su artimaisiais tragedija, ir šį nelengvą pasirinkimą lydinti širdgėla.

Tara planuoja ir toliau rašyti, ji juokauja, kad po to, kai įdėjo tiek daug pastangų, kad išmoktų tai daryti tinkamai, būtų gaila viską mesti. Ji neslepia, kad kasdien prisimena savo tėvus ir brolius bei seserį ir jų labai ilgisi. Vis dėlto sprendimo juos išbraukti iš dabartinio savo gyvenimo nė trupučio nesigaili.

Išsivaduokite iš dvasinės vergystės. Niekas kitas, išskyrus mus pačius, negali išlaisvinti mūsų proto.

Beje, artimieji, perskaitę jos knygą, pareiškė, kad joje pilna išsigalvojimų ir melo, nepagrįstų kaltinimų. Pavyzdžiui, tėvą papiktino dukters spėjimas, kad jis gali sirgti bipoliniu sutrikimu, psichikos liga, kad ją gali būti paveldėjęs ir jos smurtaujantis brolis.

Paskutinio susitikimo metu tėvas paklausė, ar galįs ją palaiminti, neva taip nori simboliškai atsiprašyti, tačiau ji kategoriškai atsisakė. Nes tai būtų tarsi nubraukę visus tuos metus, kai ji bandė tuščioje vietoje sukurti savo identitetą, pagaliau išsilaisvinusi iš beprotybės užvaldytos aplinkos.

"Tėvas vis sakydavo, kad nori iš manęs išvaryti demonus. Tačiau iš tiesų jis norėjo sunaikinti mano savastį, asmenybę. Ir jam beveik buvo pavykę", – kalba T.Westover, nenorėjusi sudaryti precedento savo gimdytojui lengvai atsikratyti sąžinės priekaištų ir kaltės jausmo.

Tara Westover apie...

... gyvenimo scenarijų. Jį už mane sukūrė kiti. Jų balsai buvo nepermaldaujami. Tada man neatėjo į galvą, kad mano pačios balsas gali būti toks pats stiprus kaip ir jų.

... pasirinkimo laisvę. Galiu sau leisti visą parą žiūrėti televizorių, nes tiesiog apėmė tingulys. Pagaliau išmokau negraužti savęs dėl to, kad veltui leidžiu laiką, ir tai leidžia man kvėpuoti laisvai.

... asmenybės transformaciją. Naujoji aš priima sprendimus, kurių niekada nebūtų išdrįsusi ankstesnioji. Galima tai vadinti transformacija, metamorfoze, išdavyste. Bet aš tai vadinu išsilavinimu.

... išsilavinimo esmę. Išsilavinimas – tai ne mokykla, ne universitetas. Tai virsmo procesas, už kurį atsakingas pats žmogus, tai procesas, kuriame jis gali dalyvauti pasyviai, tačiau gali būti ir labai aktyvus.

... emancipaciją ir vergystę. Išsivaduokite iš dvasinės vergystės. Niekas kitas, išskyrus mus pačius, negali išlaisvinti mūsų proto.

... vidines ir išorines kliūtis. Tai, kas mums trukdo siekti tikslo ar svajonės, ne visuomet susiję su išorinėmis kliūtimis. Dažnai jos slypi mūsų viduje – tai gali būti mūsų įsitikinimai ar baimės, juos pakeisti, jų atsikratyti sunku, bet tai įmanoma ir verta.