„Direktorius.“ Taip užrašyta ant Kauno tardymo izoliatoriaus vadovės Živilės Mikėnaitės kabineto durų. Ji – pirmoji per Lietuvos bausmių istoriją moteris, vadovaujanti tokiai įstaigai. Kai kurių darbuotojų geležine jau pavadinta moteris į vyriškos giminės žodį reaguoja tolerantiškai.

Sunkmečiu reikia moterų

– „Direktorius“ – tai žodis vartojamas bendrinėje kalboje. Nesu feministė, tad koks skirtumas? – tikino Kauno tardymo izoliatoriaus direktorė Ž.Mikėnaitė.

– Dirbate vyriškoje įstaigoje, kur moteris, juolab vadovė, – labai neįprastas reiškinys.

– Kodėl vyriškoje? Visiškai nesutinku. Man įdomu. Išbandymas, ar sugebėsiu.

– Tokia moteris turi būti „uch“. Kaip rusai sako „baba...“

– ... s jaicami? (Kvatojasi.) Nemanau. Juk ir vyrų yra, kuriuos galime pavadinti lebedomis, kitaip tariant – skystakiaušiais. O moterys gali viską tvarkingai suskirstyti. Tai priklauso nuo asmeninių savybių.

Kai yra pinigų, lengva būti vyru, o kai nėra, atsiranda sunkumų. Viskas gula ant moters pečių. Ne tik maisto gamyba. Gal sunkmečiu ir reikia tokių moterų?

– Moterys grobia valdžią?

– Man nepatinka žodis „grobti“. Aš dalyvavau konkurse su trimis vyrais. Buvo vertinama daug kas: užsienio kalbos mokėjimas, atlikome įvairius testus, teko bėgti kilometrą ir 100 metrų tvoskiant 30 laipsnių karščiui.

– Moterys perima valdžią apgaule?

– Moterys stiprios, profesionalios. Ne tik Lietuvoje. Istorija mena įvairių moterų. Juk narpliojant vyriškus reikalus neretai sakoma: „Ieškok moters.“

– Jūs – už augančią feminizmo bangą? Suomijos ar Danijos modelis Lietuvoje patiktų?

– Ne! Man patinka moteriai rodoma pagarba, dėmesys, kai jai užleidžia sėdimą vietą, praleidžia pro duris.

Nemėgsta intrigų

– Džiazas – jūsų silpnybė?

– Ne. Tik vienas iš pomėgių. Taip pat kelionės, filmai, knygos. Tiesa, jas skaitau, kai būna laiko. Dažniausiai grįžtu kaip išsunkta citrina. Daugiausia skaitau per atostogas. Viena paskutinių, kurią skaičiau, – apie streso valdymą.

– Pritaikote kolegoms?

– Visų pirma pritaikau sau. Ten surašytos žinomos tiesos, bet jas reikia pasikartoti. Kai moki suvaldyti save, geriau bendrauti ir su kolegomis.

– Kuriems labai nelengva, kai vadovė – moteris?

– Tikram vyrui tai neturės įtakos. Nevyriška už nugaros kalbėti, svarstyti. Nemėgstu intrigų. Visada sakau: sėdame ir atvirai pasikalbame.

– Ar, Tardymo izoliatoriaus direktorės nuomone, Lietuvoje yra daug tikrų vyrų?

– Yra labai daug rimtų, atsakingų, vaikus auginančių vyrų. Su draugėmis kartais pasikalbame: „Oi, mes, moterys...“ Bet juk neretai vyrų neįvertiname. Kas mes, moterys, be jų? Kaip pasijusiu moterimi, jei jų nebus?

Be to, auginkime vyrus tokius, kokius norime juos matyti. O kas daugiausia jiems duoda? Mama, darželio auklėtoja, mokytoja – dažniausiai moterys.

Reikli

– Bendraujate lengvai, šypsotės, bet žinau, kad darbe esate griežta ir sukeliate daug vėjo.

– Iš kur žinote? Nesu laba griežta. Reikalauju, kad viskas būtų pagal teisės aktus. Iš pradžių ginčijausi su kai kuriais darbuotojais. Kad ir dėl į prokuratūrą, teismus siunčiamų raštų su klaidomis. Tai nėra smulkmena, tai – mūsų veidas. Dabar tai išgyvendinta.

– Ir padaugėjo biurokratijos?

– Kiekvienas žmogus turi prisiimti atsakomybę. Kiekvienas bet kokios srities vadovas ateina su naujais reikalavimais. Bet aš labai myliu žmones, jaučiu atsakomybę už tuos, kurie yra už manęs.

– O už jūsų yra daug priešų?

– Nemanau. Taip, ne visi pritaria. Nori išeiti? Jų problema, jie turi galimybę pasirinkti. Arba prisideriname ir dirbame, arba ne. Tačiau kitam vadovui galbūt jis bus tinkamas? Nėra daug blogų žmonių, yra tik blogi poelgiai. Ir karų niekas nelaimi. Net ir manantys, kad laimėjo.

– Sena indėnų legenda sako, kad kiekvienas žmogus turi savyje du vilkus – juodą ir baltą. Kokį mes auginame, toks ir auga?

– Būtent! Kaip ir su pianino klavišais. Jei grosi baltais, diena bus šviesi, jei juodais – tamsi.

Iš nuteistojo rožių nepriėmė

– Jūs lengvai ištardytumėte žmogų?

– Nežinau. (Šypsosi.)

– Taip gudriai šypsotės, tarsi galvotumėte, na, papultum man į rankas!

– Viena – fiziškai, kita – psichologiškai. (Juokiasi.) Yra įvairių technikų. Pavyzdžiui, kūno kalba – rankų gestai, kojų judesiai. Bet juos reikia kartoti, nes primirštu. Esu gana atviras žmogus. Dukra kartais sako: „Mama, mažiau gestikuliuok.“

– Bet jus ištardyti nelengva?

– Jūs mane jau tardote.

– Leidžiate sau flirtuoti darbe?

– Geriau to nebūtų, ypač prie nuteistųjų. Dėl operacijos vieną jų išleidome atostogų. Kovo 8-osios proga jo sūnus atnešė rožių. Labai padėkojau, bet nepriėmiau.

– Po to būtų įvairių interpretacijų? Juolab kad moterys neretai įsimyli kalinius.

– Visko būna. Kartais įsimyli net geriausios psichologės.

– Beje, prieš pusmetį žadėjote, kad jūsų darbe bus daugiau gėlių.

– Taip ir yra. Pavasarį dar daugiau bus. Fontanėlį kieme įrengiame. Sutvarkėme rūkomąjį, kur buvo tik dvi kėdės ir paprastas kibiras. Televizorių, kurį labai retai žiūrėjo pavaduotojas, perkėlėme į prižiūrėtojų poilsio kambarį. Pakabinome paveikslą.

Didžiausia bausmė – mamos mirtis

– Kokia moterimi save įvardytumėte?

– Moterimi. Tai daug. Apie moteris daug rašyta, tapyta, bet niekas tiksliai neįvardijo, kas yra moteris. (Šypsosi.) Ir puiku, kad moterį matome skirtingai.

– Taip. Tačiau kokią matote save?

– Bendraujančią, linksmą, nuoširdžią, suprantančią, besigilinančią, daugiau imančią nei duodančią, linksmą, įdomią.

– Oho! Iš kuklumo nemirsite.

– O jūs apie save labai blogai galvojate? (Juokiasi.) Galiu paminėti ir blogų savybių. Kad ir reiklumą. Bet kam to reikia?

– Kokią didžiausią bausmę patyrėte gyvenime?

– Kai nuo vėžio mirė mano mama.

– Daug laiko reikėjo save vėl sudėlioti iš dalių?

– Trejų metų... Su mama buvome itin artimos. Žinodavau: nuvažiuosiu pas ją, ir viskas bus gerai. Iš pradžių buvo labai sunku. Teko išmokti gyventi vienai. Mirę abu mano tėvai, seneliai.

Namai – uždara tvirtovė

– Živile, namie jūs turbūt mielai pasiduodate, kad jums vadovautų?

– O, taip! (Šypsosi.) Atiduodu atsakomybę, ir man ramu.

– Kas jus valdo?

– Apie namus nekalbu. Asmeninis gyvenimas – griežtai ne. Tokie principai.

– Jūs ten nelegalų ginklų fabrikėlį turite ar kokainu prekiaujate?

– Ne, ne! (Juokiasi.) Asmeninis gyvenimas yra tik mano.

– O pasisėdėjimai su draugėmis, vynas, džiazas?

– Tai nėra taip asmeniška.

– Po vakarėlio su draugėmis pratęsimo jūsų namuose nebūna?

– Ne. Mano namai – mano tvirtovė. Man tai labai svarbu.

– Kokių dar turite principų?

– Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Draugystė, santykiai taip pat reikalauja investicijų. Draugė prieš aštuonerius metus teisingai pasakė: draugystei reikia skirti laiko, dėmesio, atidumo. Mes, nieko nedavę, norime gauti atgal.

Į džiazą su dukra

– Tai, jog buvote mokytoja, dabar – vadovė, leidžia spėti, kad valdingumas, troškimas dėmesio, oratorystė jums būdinga?

– Hm... Galima diskutuoti: lyderiais tampama ar gimstama? Nuo darželio, mokyklos būdavau lyderė. Tiesa, manau, kad lyderius galima ir išugdyti.

– Lyderė galėtų išgyventi negyvenamoje saloje?

– Taip. Nors vienatvė šiais laikais yra prabanga.

– Dievas sukūrė laiko pakankamai, o mes renkamės...

– ...prioritetus. Taip. Aš nuolat esu tarp žmonių. Man visko reikia. Noriu tobulėti: mokytis, apsilankyti parodose, kine, koncerte, patirti ką nors naujo.

– Tai pagal šią logiką atsiskyrėlis vienuolis netobulėja?

– Tai – tobulėjimas aukščiausiu lygiu. Savęs atradimas. Bet tam reikia pribręsti ir tai – stipru. Žmonėms užtektų gamtos. Visa kita sugalvota dirbtinai. Norėčiau pabūti bent tris mėnesius atsiskyrėlė, bet yra dukra.

– Kiek dukrai metų?

– Greit bus šešiolika.

– Maištavimas, draugai, naktinis gyvenimas, konfliktai su suaugusiaisiais?

– Ne. Bet nepasakosiu. Tarp mūsų nėra atotrūkio, todėl ir į „Kaunas Jazz“ važiuosime kartu.

Sukurta meilei

– Kodėl šiaulietė gyvena Vilniuje ir važinėja į darbą Kaune?

– Vilniuje – jau 10 metų, ten nori gyventi šeima. Jei labai ilgai dirbu, lieku Kaune pas draugus. Kaunas – labai gražus ir jaukus. Tik, gaila, apleistas. Matau kokį unikalų namą, o jis jau aptrupėjęs. Gražu pasivaikščioti gatvelėmis, pasigėrėti praeiviais, ypač – smetoniškomis močiutėmis.

– Ar jūs čia trumpam?

– Gal... Prisirišti nereikia. Man čia įdomu, yra naujų galimybių. Stengiuosi neprisirišti prie daiktų. Būtų puiku neprisirišti ir prie žmonių.

– Dvelkia budizmu...

– Taip... Skaitau įvairias knygas. Pradėjau nuo „Vienuolis, kuris pardavė “Ferrarį"... Nors prie žmonių prisirišu. Išeidama iš departamento rašiau atsisveikinimo laišką ir verkiau.

– Jūs gimėte vasario 14-ąją...

– (Juokiasi.) Aha, aš sukurta meilei.

– Ką labiausiai mylite? Dukrą?

– Dukrą. Po to – visus kitus žmones.

Yra už mirties bausmę

– Ar Tardymo izoliatoriaus direktorė yra prieš mirties bausmę? Prašome atsakyti nuoširdžiai, o ne pagal ES reikalavimus.

– Tos diskusijos manyje vyksta. Niekas neturi teisės atimti gyvybės. Kartais galvoju, kad už beprotiškai baisius nusikaltimus turėtum atsakyti. Žinau, kad yra vietų, kur užmėto akmenimis, Kinijoje į kaimą atvažiuoja autobusiukas ir greitai pritaiko mirties bausmę. Bet aš vis dėlto balsuočiau prieš mirties bausmę. Dievas davė, tegul jis ir atima.

– Jūs tikite Dievą?

– Tikiu. Kiekvieną rytą sukalbu maldas „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija...“ O vakare – vėl malda ir aptarimas, ką padariau, ką galėjau padaryti geriau.

– Kaip pabėgti iš Kauno tardymo izoliatoriaus?

– (Juokiasi.) Pabėgti neįmanoma.

– Bet taip yra buvę.

– Dabar tas kelias užkirstas.

– Uždarai vieną kelią, atsiveria kitas.

– Pasaulyje pabėga ir iš labiausiai saugomų kalėjimų. Bet lengvų kelių nėra. Kaip ir gyvenime.