Nors kylančiam operos solistui Tomui Pavilioniui režisieriai patiki vis sudėtingesnius vaidmenis, net ir pristatant „rimtojo“ žanro darbus, jį nuolat lydi grupės „El Fuego“ šleifas. Charizmatiškas atlikėjas neneigia – jis nesibodi įvairios kūrybinės veiklos. Tad palyginti neilgoje jo biografijoje nestinga ir pikantiškų detalių, kurias solistas taip viešai atskleidžia bene pirmą kartą.

Svajonė – Metropolitenas

Pastaraisiais metais Tomas Klaipėdoje yra veikiau ne dažnas svečias, o jau „šiek tiek“ klaipėdietis.

Maždaug prieš ketverius metus Buratino vaidmeniu karjerą uostamiesčio Muzikiniame teatre pradėjęs tenoras šiandien yra visateisis komandos narys, tačiau darbai, gastrolės solistą dažnai veja ir į sostinę bei kitus šalies miestus.

Paklaustas, kurį jų šiandien galėtų laikyti savo namais, pašnekovas prisipažįsta, jog atsakyti vienareikšmiškai nelengva. Tomas šypteli, kad neretai jaučiasi tarsi gyventų tiesiog tarp dviejų Lietuvos kraštų – Klaipėdos ir Vilniaus.

– Viename interviu prisipažinote, jog kada nors svajojate užkariauti ir legendinę Metropoliteno operos teatro Niujorke sceną.

– Manau, kiekvienas dainininkas turi turėti tokių svajonių. Nežinau, ar įmanoma tobulėti, jei nesieksi aukščiausio lygio. O kiek pasieksi, čia jau kaip Dievas duos.

– Tad Klaipėda jums yra tik tarpinė stotelė?

– Negaliu taip pasakyti. Turiu daug darbų, ir ne tik Klaipėdoje. Vilniuje šiuo metu dainuoju trijuose skirtinguose spektakliuose, neseniai sulaukiau dar vieno įdomaus pasiūlymo. Tiesiog turiu tam tikrų tikslų ir negaliu apsiriboti, kad mano gyvenime bus tik Klaipėdos ar Vilniaus teatras.

Baritonas, tapęs tenoru

– Ar uostamiesčio gatvėse jaučiatės atpažįstamas?

– Žinoma, kai kurie žmonės atpažįsta. Ypač vyresni. Nėra ko slėpti – tiek grupės „El Fuego“ auditorijos, tiek Muzikinio teatro publikos amžius prasideda maždaug nuo 30 metų.

– Tai, kas susiję su „El Fuego“ veikla, yra duonai, o darbas teatre – sielai?

– Tame yra teisybės, bet tik dalis. Prisipažinsiu, man patinka atlikti ir popklasikos dainas, kita vertus, mes vis tiek nedainuojame kaip, pavyzdžiui, grupė „Pikaso“. Kartais visai naudinga imtis kažko kita, tai sritis, kurioje gali labiau atsipalaiduoti. Tačiau visa mano siela, be abejo, yra klasikoje.

– Kaip reagavo jūsų dėstytojai, kai su bendražygiais pasišovėte įkurti „El Fuego“?

– Iš karto pasakiau savo profesoriui, kad ketinu dainuoti tokioje grupėje. Jis tam neprieštaravo, tik įspėjo – dainuok protingai.

– Ką reiškia būti Vytauto Juozapaičio mokiniu?

– Reiškia būti tvirtu žmogumi. Jis griežtas, labai reiklus dėstytojas. Bet savo pasiekia. Kaip sako pats profesorius, tai ne vien dainavimo, bet ir gyvenimo mokykla. Kadangi dainininko kelias yra labai sunkus, manau, tokia mokykla tik užgrūdina. O jei studijuoji šiltnamio sąlygomis, išėjus į platesnius vandenis bus labai sunku.

Apskritai mano kelias į operinį dainavimą buvo vingiuotas. Daug metų vokalo mokiausi kaip baritonas. Ir kai įstojau į akademiją, daug kas man pranašavo puikią baritono karjerą. Tačiau V.Juozapaitis iš pat pradžių suabejojo, ar aš tikrai einu teisingu keliu. Ir vieną dieną pasakė, kad rengsime tenoro programą. Iš pradžių viskas lyg ir neprastai sekėsi, o paskui – baisi duobė. Juk tai visiškai kita technika, kitas pasaulis. Jaučiausi tarsi pradėjęs nuo nulio ir net blogiau, nes kiti bendramoksliai jau buvo pasiekę visai kitą lygį. Tada kankino sunkios dvejonės – gal man iš viso nebedainuoti, o gal grįžti prie baritono? Bet kažkaip atradau savyje stiprybės, sulaukiau palaikymo, labai daug dirbau, mokiausi. Ir šiandien vargu ar kas suabejotų, jog esu tenoras.

Košmarai realybėje

– Ar kritika jus žeidžia?

– Kritika būna protinga ir neprotinga. Turiu kelis žmones, kuriais pasitikiu ir man jų nuomonė svarbi – tai mano dėstytojas, kolegos, bičiuliai iš „El Fuego“. Operos solistų duona labai nelengva, be to, nestinga ir intrigų, apkalbų. Tačiau minutė ar dvi plojimų atperka kelių mėnesių ar net metų darbą. Tai tarsi koks narkotikas.

– Koks būtų didžiausias jūsų košmaras?

– Tą košmarą esu išgyvenęs realiai. Gal net du kartus. Tada turėjau dainuoti taip užkimęs, kad net neprašnekėjau. Kartą tai buvo per operos „Didonė ir Enėjas“ premjerą Klaipėdoje, o pasirodyti vis tiek reikėjo, kitos išeities nebuvo.

– Kai neprašneki, ar įmanoma dainuoti?

– Yra tam tikrų gudrybių. Tada prisileidi, prisigeri visokių vaistų – kalcio gliukonatas, priešalerginiai preparatai, kurie atleidžia užtinimus, priemonės kraujotakai pagerinti. Tik po viso to tris savaites išvis nebegali padainuoti, o liekamuosius reiškinius jauti beveik pusmetį. Dainininkui tai didžiausia katastrofa. Tai daug baisiau, nei užmiršti tekstą. Niekam nepatarčiau dainuoti, jei esi nesveikas. Geriau tuo metu prarasti tūkstantį dėl milijono ateityje.

Netikėti „verslai“ – praeityje

– Ar įsivaizduojate, kokia veikla galėtumėte užpildyti savo gyvenimą, jei netektumėte galimybės dainuoti?

– Nelabai ta tema ir galvoju. Bet niekada nesakyk niekada. Kažkaip mokykloje mane labai traukė gamtos mokslai, biologija. Dar būdamas moksleivis profesionaliai veisdavau akvariumo žuvytes. Ir net jas pardavinėdavau turguje. Beje, vaikystėje turėjau ir dar vieną amatą – iš vytelių pindavau krepšius. Ir visai neblogai sekėsi. Taigi šeštadieniais turguje pardavinėdavau krepšius, o sekmadieniais – žuvytes. Galbūt turiu savyje tokį nedidelį verslumo krislą? Kažkaip nesinorėdavo iš tėvų prašyti pinigų, todėl jų savo reikmėms turėdavau jau nuo kokių 16 metų.

O kai išvažiavau studijuoti į Vilnių, pasibaigė visos mano žuvys ir krepšiai, teko gyventi metus išlaikomam tėvų. Kartą užkliuvo skelbimas, kad ieškomas žmogus, kuris turėtų sintezatorių, neblogą balsą ir galėtų giedoti laidotuvėse. Pamaniau – man visai tinka. Ką gi, pabandžiau. Ir tais laikais turbūt ne ką mažiau uždirbdavau nei dabar. Buvau vienas populiariausių ir geriausiai apmokamų giedotojų. Studentui tai buvo neįtikėtinai geri pinigai. Žinoma, balsas labai kentėjo. Lauke spaudžia –20, o tu turi dainuoti prie kapo. Tuomet antrame parengiamajame kurse mokiausi vokalo ir, žinoma, šį savo užsiėmimą slėpiau nuo dėstytojų. Jie manęs tikrai nebūtų pagyrę už tai, kad taip netausoju balso. Tačiau, kita vertus, tais metais labiausiai jį ir užgrūdinau.

Laidotuvėse turbūt dirbau iki pat bakalauro ketvirto kurso. Paskui atsirado „El Fuego“, ėmė kirstis grafikai. Be to, ilgainiui pajutau, kad atsirado kažkokia depresija, nemalonūs sapnai, pradėjo lįsti įkyrios mintys apie gyvenimo prasmę. Supratau, kad kažką reikia keisti. Juo labiau kad tam atsirado gera proga.

Pravirksta scenoje

– Šiandien visa galva esate paniręs į operinį dainavimą. Neseniai į savo biografiją įrašėte reikšmingą vaidmenį operoje „Faustas“, kuris, kaip pats teigiate, profesinio tobulėjimo, patirties požiūriu jums davė be galo daug. O kaip galėtumėte įvertinti savo darbą Klaipėdos muzikiniame teatre neseniai pastatytame miuzikle „Adata“?

– Taip, „Faustas“ – didžiulis ir sudėtingas darbas. Kalbant apie „Adatą“ – galbūt techniniu požiūriu kaip operos solistui šis vaidmuo man nedavė kažko ypatinga, tačiau bet kokiu atveju pasisėmiau patirties kitose srityse, čia ir daugiau vaidybos, emocijos. Turbūt tai yra vienintelis spektaklis, kuriame dainuodamas aš pravirkstu scenoje. Manau, šis kūrinys sukrečia ir artistus, ir žiūrovus, vis dėlto tai išskirtinis spektaklis.

– Pastaruoju metu labai populiarūs televizijos projektai, kuriuose ir dainuojama, ir šokama. Ar jus sugundytų pasiūlymas kokiame nors jų dalyvauti?

– Savo televizinę karjerą ir pradėjau nuo vieno tokių projektų, dainavau duete. Dėl šokių – nežinau. Galbūt ne dabar, kai turiu tiek daug veiklos. Manau, kad geras pusmetis trenažo šokių projekte išeitų tik į naudą, atmetus populiarumą, nes jis gali būti labai trumpas ir laikinas.

– Tačiau nepaneigsite, kad populiarumas scenos žmogui labai svarbu.

– Ne paslaptis, kad televizija apie tave primena, populiarumas atneša daugiau koncertų, pasiūlymų. Bet nesureikšminu tokių dalykų, ar tave kas atpažįsta gatvėje, ar ne.