Būti 18-ąja pasaulyje – įspūdinga. Nežinoti, kur yra trečioji sesuo, gimusi kartu, tą pačią dieną prieš 42 metus, yra labai skaudu. Akivaizdu, kad gyvenimas yra neprognozuojamas. Netgi trynukių, nes jų likimai tokie skirtingi.

Aštuoniolikta vieta pasaulyje

„Legas! Varžybas laimėjo Erika Bagdonavičienė!” – salėje aidint plojimams, sušunka smiginio varžybų teisėjas.

Ant scenos pasveikinti Erikos užlipa... dar viena Erika Bagdonavičienė. Irgi su strėlytėmis rankose.

„Šaunuolė, sese!“ – apsikabina moterys.

Viskas aišku: dvynukės? Deja, ne – jos turi dar vieną sesę, gimusią kartu su jomis, trynukėmis, tik apie trečiąją, vardu Andžela, Erika su Renata žino labai nedaug. Tik tiek, kad ji gyvena Ispanijoje.

„Pasiilgstame jos. Smagu būdavo švęsti trise gimtadienį ir kartu dainuoti mūsų mėgstamas dainas“, – užsisvajojo Erika.

Ji ir Renata neįsivaizduoja geros šventės be karaokės, gero ryto – be kroso. Šiems savo pomėgiams kuo toliau, tuo mažiau skiria dėmesio. Vis didesnę laisvalaikio dalį užvaldo smiginis. Šiemet abi sesės atstovaus Lietuvai Europos smiginio taurės turnyre, nes šalies reitinge moterų grupėje užima pirmąsias vietas.

Neseniai lengvosios atletikos trenerės darbą Jonavos sporto centre palikusi E.Bagdonavičienė pasaulio smiginio reitinge šiuo metu užima 18 vietą iš beveik 700 reitinguotų žaidėjų. R.Vaikutienė yra 107 vietoje.

Viena kitos negaili

Būtent Erika Renatą, besirūpinančią šeimos verslu, prieš pusantrų metų sudomino smiginiu.

„Sesė jau seniai kvietė treniruotis ir dalyvauti varžybose, bet tam neturėjau laiko. Ir dabar neturiu, bet dėl smiginio jo visuomet randu. Varžybose pagauna azartas, ten nori nenori turi mokytis susivaldyti, susikaupti, pamiršti nesėkmes, o dar ir skaičiuoti reikia“, – aiškino Renata, jau pelniusi Lietuvos smiginio čempionės titulą.

Erika su Renata, susitikusios prie smiginio lentos, viena kitos negaili nei per treniruotes, nei per varžybas.

„Sese, aš tave labai myliu, bet varžybos yra varžybos“, – viena kitai yra pažadėjusios moterys.

Penkios sesės ir brolis

Trynukės šeimoje augo ne vienintelės. Jos – vidurinės, turi vyresnę ir jaunesnę seseris bei brolį.

Dar vaikystėje paaiškėjo, kad Renata su Erika – ne tik viena kitos atspindys veidrodyje, bet ir jų pomėgiai bei charakteriai panašūs.

„Mus domino sportas, o Andžela – labiau linkusi prie meno, nesportiška. Daugiau laiko leido su draugais nei su mumis. Pati pirmoji išmoko groti gitara. Mes jai labai pavydėjome, vis prašydavome, kad ir mus išmokytų“, – prisimena Renata.

„Andžela – linksmuolė. Su ja tikrai nebuvo liūdna. Ji į viską žiūrėjo paprasčiau. Mes su Renata – tvarkinguolės, o ji dėl tvarkos per daug nesukdavo galvos. Ai, kitą kartą susitvarkys“, – šypsojosi Erika.

Visos trys nuo vaikystės turėjo vieną bendrą pomėgį – dainuoti. Ir tai joms neblogai sekėsi. Dalyvaudavo „Dainų dainelės“, kituose konkursuose.

Draugams pinigų negailėjo

Dar pradinėse klasėse Erika su Renata pradėjo lankyti lengvosios atletikos treniruotes. Andžela nė už ką nenorėjo. Ji pasirinko žemės ūkio mokyklą, brangiakailių žvėrelių auginimą, o sporto gerbėjos mokėsi Panevėžio sporto mokykloje-internate.

Visos trys retai tesusitikdavo. Į Jonavą Erika grįžo su buvusio Vilniaus pedagoginio universiteto kūno kultūros studijų diplomu. Gimtajame mieste, baigusi vadybos mokslus Vilniaus kolegijoje, bandė kurtis ir Renata. Ji pradėjo dirbti maisto produktų parduotuvėje, Erika – mokytoja mažoje gyvenvietės mokykloje.

Iš pradžių sekėsi ne taip gerai, kaip norėjosi, išskyrus Andželą. Užtat Andžela, kaime augindama brangiakailius žvėrelius, jau iš pat pradžių džiaugėsi didžiuliais pinigais. Atsirado ir draugų, kurie padėjo pinigus leisti vėjais.

„Andžela – geros širdies, jai nebuvo gaila padėti draugams“, – apgailestavo Erika.

Netrukus Andžela ištekėjo už kaimo ūkininko. Po trejų metų, tik mėnesio skirtumu, vestuves atšoko ir Renata, ir Erika. Beveik kartu – po metų, abi susilaukė sūnų.

Sudegė mažametis sūnus

Dvi seserys augino vaikus, o trečioji toliau rūpinosi dideliu brangiakailių žvėrelių ūkiu. Jis klestėjo apie 3–4 metus, kol sutuoktiniai nepradėjo vis dažniau kilnoti svaigalų taurelės. Kai Erikos ir Renatos berniukams buvo dveji metukai, Andželai gimė dukrytė. Atrodė, kad motinystės jausmas nugalės silpnybes. Deja, tai truko trumpai

Tik Renatai, vienintelei iš visų seserų, gyvenimas buvo gražus – gimė dukra Gabija. Erikai teko išgyventi skaudžias skyrybas, o Andželos namuose įvyko sunkiai įsivaizduojama tragedija. Kilus gaisrui žuvo vos dvejų metų jos sūnus, o penkerių metų dukra, bandydama gelbėti brolį, labai stipriai apdegė.

Ši siaubinga nelaimė Andželą privertė atsipeikėti. Padedama artimųjų, ji susiėmė, bet išliko uždara.

„Labai sunku buvo su ja bendrauti. Dingdavo iš namų, keisdavo telefono numerius", – apgailestavo dėl tokio sesers būdo Erika.

Galiausiai Andžela išvyko dirbti į Ispaniją. Jos dukra, kuriai šiuo metu jau šešiolika, gyvena su tėvu.

Paliko prieš gimdymą

Seserų gyvenimas aprimo vos keleriems metams. Dirbdama, besidžiaugdama augančiu sūnumi ir pergalėmis prie taikinio, Erika sulaukė itin malonaus gerbėjo dėmesio. Jis savo svajonių damą nešiojo ant rankų, meilė ir pasitikėjimas buvo abipusis. Kaip pasakoje.

Draugas ėmė svajoti apie kūdikį. Erika dvejojo tik dėl savo amžiaus – tuomet jai buvo 35, bet meilė nugalėjo ir netrukus moteris ėmė lauktis. Sūnaus. Kai iki gimdymo buvo likę du mėnesiai, vieną dieną būsimasis tėvas pareiškė, kad jo meilė baigėsi. Susikrovė daiktus ir išėjo.

„Negaliu atsistebėti, kokia ji stipri: nepaisydama nieko, eina į priekį. Būdama vieniša mama su dviem vaikais sugeba ir buitį susitvarkyti, ir vaikams skirti daug dėmesio, ir varžyboms pasirengti, ir jas laimėti. Kiti galėtų iš jos pavyzdį imti“, – žavėjosi seserimi Renata.