Sakau jums labas rytas ir smalsauju, kas šįryt buvo lėkštės asistentės lėkštėje?
– Kadangi kalbamės 11 val., lėkštės asistentė jau ruošiasi priešpiečiams (juokiasi). Keliuosi anksti, apie 7 val., pusryčiauju 8 val. Šįryt valgiau neskrudintų grikių kruopas su pesto padažu ir saulėje džiovintais pomidorais.
Tiesa, vos pabudusi rytą pradėjau nuo stiklinės kūno temperatūros vandens, į jį įspaudžiau pusę citrinos sulčių ir įbėriau šiek tiek Kajeno paprikos. Ji aktyvina kraujotaką, vidaus organų veiklą. Citrinų sultys šarmina žarnyną. Vadinasi, iš pat ryto bandau pasidaryti tokį šarmų ir rūgščių balansą, nes dauguma produktų (tarkime, gyvūninės kilmės), kuriuos vartosiu dieną, bus rūgštiniai. Taip elgiuosi ne dėl to, kad kažkas pasakė ar kažkur paskaičiau, bet todėl, kad turiu profesinių žinių ir žinau, kodėl tai darau ir kaip tai mane veikia. Beje, vandenį su citrinų sultimis geriu per šiaudelį: reikia saugoti dantų emalę.
– Garsiai nuskambėjo jūsų istorija, kai būdama 35-erių svėrėte 130 kg, o jau po metų buvote atsikračiusi beveik pusės savo svorio. Ar dėl to patekote į televiziją ir tapote LRT mediatekoje startavusios laidos „Lėkštės asistentė“ vedėja?
– Iš pradžių gavau kvietimą dalyvauti vienoje LRT laidoje ir pasidalyti savo istorija. Matydama, kad žiūrovus tai motyvuoja, ėmiau dažniau lankytis įvairiose televizijos laidose ir ją kartoti.
Žiūrėkime ne į papildais nukrautas lentynas vaistinėse, bet į savo lėkštę ir tai, kas joje yra sveiko, maistingo, tinkamo konkrečiam paros laikui.
Po pirmojo etapo buvo antrasis, kai sumaniau baigti dietetikos mokslus. Tuomet ėmiau dalytis ne tik savo istorija, bet ir įgytomis profesinėmis žiniomis. Dietetika – tai medicinos mokslai. Jų krimtęs gali kalbėti apie ligas, jungti jas su netinkama mityba, medikamentais. Visuomenės raštingumo kėlimas sveikos mitybos tema man tapo vienu pagrindinių uždavinių.
Panašiu metu gavau užklausą iš vieno prodiuserio. Jis domėjosi, ar nenorėčiau mediatekoje vesti laidos „Lėkštės asistentė“. Man siūlė būti ne tik laidos vedėja, bet ir dietiste, kuri dalytųsi tais pačiais patarimais, kaip ir savo privačioje praktikoje, tik jau kalbėtų kur kas didesnei auditorijai. Aptarėme laidos formatą – tai galėtų būti pašnekovo istorija, jo problema ir čia pat mano siūlomas problemos sprendimas.
Kadangi tai buvo LRT, išsyk sutikau, nes šios televizijos propaguojamos vertybės man ir mano šeimai yra artimiausios.
– Spėju, kad lėkštės asistentė, kaip ir jos vedama laida, sulaukė didelio susidomėjimo, jei nuo liepos 6 d. iš interneto platformos išsikėlė į televiziją – LRT Plius kanalą – ir laukia žiūrovų kiekvieną šeštadienį nuo 10 val. ryto. Ar laidos koncepcija išliko ta pati?
– Taip. Laidų temos parenkamos pagal karščiausias aktualijas. Jas galiu nustatyti labai tiksliai, nes kasdien bendrauju su daugybe žmonių ir matau, su kokiomis problemomis jie dažniausiai susiduria.
Pagal laidos tematiką yra parenkamas ir svečias, kuris dalijasi savo istorija, o aš, kaip laidos vedėja, išsyk duodu patarimų, rekomendacijų – aiškinu, kaip žmogui su tokia sveikatos problema reikėtų pasielgti tam tikrose situacijose.
U. Radzevičienės asmeninio archyvo nuotr.
– Mano kartos tėvai, augindami vaikus, turėjo vienintelį norą – kad jie būtų valgūs. Šių dienų tėvai jau kelia didesnį tikslą ir nori, kad jų vaikai ne tik būtų valgūs, bet ir maitintųsi sveikai. Įdomu, kaip buvo jūsų vaikystėje, nuo kurios, sakote, viskas ir prasidėjo?
– Aš taip pat esu iš tų laikų, kai mamos ir močiutės turėjo viziją, kad jei vaikas sveikas ir drūtas, jei jo skruostai raudoni – vadinasi, gerai. Hiperbolizuoju, bet mano vaikystės laikais į vaiką žiūrėdavo kaip į gyvulį: jeigu tvirtas iš stuomens ir iš liemens, vadinasi, sveikas. Jokiu būdu. Pasikeitė laikmetis, pasikeitė maisto pramonė. Atsirado visokių maisto priedų, išsikraipė skoniai ir žmonių sveikata pradėjo čiuožti į apačią. Tai, kas dabar vyksta, mano nuomone, yra netinkamos mitybos padarinys.
Nutukimas – vienas iš valgymo sutrikimų. Iš esmės jis yra susijęs su emocijomis, t. y. kai mamų, močiučių meilės kalba pasireiškia būtent per maistą. Mano vaikystėje nebuvo psichologų, kalbų apie emocinę vaiko sveikatą. Nebuvo mados kalbėtis, kaip vaikas jaučiasi. Todėl jei tau liūdna – prašom, ledų ar saldainių. Aišku, kad jie pralinksmindavo, nes pavartojus greitų angliavandenių organizmas tuoj pat pagamindavo seratonino – laimės hormono. Žodžiu, dėl saldumynų būdavo ir avys sveikos, ir vilkas sotus.
– Iš tiesų tos avys nebūdavo sveikos ilgai?
– Nebūdavo. Tik negaliu kaltinti saviškių – tiesiog mano mamos ir močiutės meilės kalba buvo būtent per maistą. Kai aš liūdėdavau (o liūdesys, kaip žinom, viena iš normalių žmogaus būsenų), mane gelbėdavo maistu, apdovanodavo maistu, nubausdavo irgi maistu. Žodžiu, ta artimųjų meilės kalba man neišėjo į naudą. Tačiau keisčiausia, kad augindama savo vaikus (turiu jų tris), labai rūpinausi tinkama jų mityba, nors pati tuo metu dar valgiau chaotiškai, turėjau didelį antsvorį.
Dieta yra kančia. Tapusi dietiste kasdien matau, kokie suluošinti po įvairių dietų pas mane ateina žmonės.
Maniau, aš jau sugadinta, bet mano vaikai – kaip švarus ir baltas popieriaus lapas. Žinojau, kas pas mane yra blogai ir tikrai nenorėjau, kad su mano vaikais būtų tas pats. Todėl mano meilės kalba buvo ne apie maistą, bet apie tai, kad jie būtų sveiki. Virdavau pusryčiams grikių košę, bet pati jos nevalgydavau. Pagamindavau jiems vakarienę, bet pati vakarui kirsdavau braškes. Nesimaitinau bandelėmis, ne… Didžioji mano bėda, sakyčiau, buvo chaotiška mityba – be plano, be režimo, bet kaip ir bet kada.
– Kas gi nutiko, kad vieną dieną nusprendėte keisti savo mitybos įpročius iš esmės?
– Man suėjo 35-eri ir mes su šeima persikraustėme gyventi į Nyderlandus. Net ir turėdama antsvorio aš buvau labai aktyvi. Todėl vieną dieną su vaikais nuvykome į atrakcionų parką, įsėdome į tokias mašinėles, kuriose reikia užsidaryti užtvarą, o jis man tiesiog neužsispaudė. Tikrintojas mane iškrapštė lauk, nes nesaugu. Mačiau liūdnas vaikų akis dėl to, kad mama negali suptis drauge. Tuo metu lyg tyčia pro mano akis vaikai pravežė labai stambią moterį, sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje. Tas vaizdas mane nutrenkė tarsi perkūnas. Supratau, kad mano likimas gali būti lygiai toks pats. Vaikai tapo mano motyvacija.
U. Radzevičienės asmeninio archyvo nuotr.
– Supratote, kad jūsų laimė, tikslai, gyvenimas – viskas yra jūsų pačios rankose. Ar ėmėte laikytis dietos?
– Oi, ne. Lengva buvo mesti svorį ir dėl to, kad nesilaikiau jokios dietos. Dieta yra kančia. Tapusi dietiste kasdien matau, kokie suluošinti po įvairių dietų pas mane ateina žmonės.
Mano metodas kitoks. Suteikiu žmonėms informacijos ir žinių, kuriomis vadovaudamiesi jie lygiai taip pat, kaip kadaise aš, meta svorį. Lygiai taip pat pasiekia puikių rezultatų. Čia tas pats kaip vairuoti – sykį išmokote ir žinios, įgūdžiai liko visam gyvenimui.
Pradėjau ieškoti informacijos mokslo šaltiniuose ir ėmiau ją taikyti praktikoje. Pirmas žingsnis – ėmiau nagrinėti produktų etiketes, ar jose nepaminėtas pridėtinis cukrus. Paskui sužinojau, kad neturi būti ne tik cukraus, bet ir krakmolo. Supratau, kad gali būti produktų, kurių sudėtis gera ir netinkama. Antra, į savo mitybos racioną įtraukiau daugiau daržovių, žuvies. Tai nebuvo prabangos mityba, bet ją sudarė geros sudėties produktai, kurie buvo valgomi tinkamu paros metu.
Kai lėkštėje nebeliko isterijos, pajutau, kad mano svoris krinta. Nors gyvenau tą patį gyvenimą – mėgavausi maistu, liejau energiją per kraštus. Vieną dieną užsisegiau sijoną ir… jis nukrito! Štai tada ėmiau vesti dienoraštį, stebėti save. Mano pasikeitimą pastebėjo draugai, pažįstami, ėmė klausti patarimų.
– Tada nusprendėte keisti profesiją – iš teisininkės į dietistę?
– Norėjau tiksliai žinoti, kas, kaip ir kodėl vyksta žmogaus organizme. Įstojau į mediciną, baigiau dietetiką ir ėmiau verstis privačia praktika. Štai tada atsivėrė dar vienas kvėpavimas, nes pamačiau, kad visi mano pacientai irgi pasiekia puikių rezultatų.
Kas jau kas, bet aš tikrai žinau tą džiaugsmo skonį, nes viską perėjau pati. Ir kai lėktuve staliukas nepasikeldavo, o atsiremdavo skersai į pilvą, ir kai diržas neužsisegdavo… Sykį pro atidarytą staliuką iš vietos lėktuve kėliausi net penkis kartus. Ne dėl to, kad laksčiau į tualetą, bet iš džiaugsmo – vis tikrinau, ar iš tiesų pro jį taip lengvai pralendu!
Ar galite įsivaizduoti, koks jausmas, kai parduotuvėje atsidarai persirengimo kabinos duris ir šūkteli garsiai: „Ar mažesnį dydį turite?“ Iki tol visada teiraudavausi didesnio ir išgirsdavau: „Deja, didesnio nėra...“
– Daugelis, pradėjęs geresnės mitybos kelionę, pritrūksta valios ir grįžta į senąjį kelią. Gal žinote receptą, kaip neatkristi?
– Mano receptas, kurį išbandžiau pati, – nebadauti. Niekada nebuvau alkana, gal todėl ir neatkritau. Iki dabar labai mėgstu valgyti – mėgautis maistu ir saldžiai, ir aštriai, ir pikantiškai.
Kitas dalykas, kad, tapusi dietiste, labai aiškiai supratau, netinkamos sudėties produktai aktyvina mano vėžines ląsteles ir priveda prie įvairiausių lėtinių ligų. Onkologiniai pacientai – mano kasdienybė. Kai jų istorijos tave lydi kiekvieną dieną, supranti, kad taip bus visiems, kurie maitinsis netinkamai. Ar tuomet dar lieka bent mažiausia galimybė atkristi? Beje, aš irgi valgau mėsainius, saldumynus, bet jų sudėtis yra visiškai kitokia.
– Šiandien, kai maisto pramonė labiau rūpinasi savo pelnu, o ne žmonių sveikata, kaip randate geros sudėties produktų? Gal apsiperkate tik sveiko maisto parduotuvėse?
– Oi, ne. Patikėkite, ir ten ne viskas auksas, kas auksu žiba. Net ir prierašas „ekologiškas“ negarantuoja sveikatai palankios maisto sudėties. Tiesiog reikia ieškoti. Mūsų šeima mėgsta intensyviai keliauti, namus turime trijose valstybėse, tačiau, kad ir kur nuvykčiau, visur atidžiai skaitau produktų etiketes, nagrinėju jų sudėtį, o jei nesuprantu kalbos – verčiuosi per „google“.
U. Radzevičienės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar didžiausias baubas mūsų sveikatai – cukrus?
– Bent jau vienas iš baubų tai tikrai. Jį deda ir kaip saldiklį, ir kaip konservantą, ir kaip suteikiantį spalvą. Tarkime, parašyta „sūdyta lašiša“. Ar jums kiltų mintis, kad ją ruošiant gali būti įdėta pridėtinio cukraus? Tikrai ne. O jo yra, nes cukrus suteikia daug skaistesnę raudoną spalvą ir gerina prekinę išvaizdą. Arba rauginti kopūstai, kur cukraus deda ne dėl saldumo, bet dėl greitesnės fermentacijos. Tai vis maisto ruošimo technologijos, kurias eiliniam žmogui žinoti sunku. Reikia specialisto pagalbos. Vis dėlto galiu užtikrinti, kad dar nebuvo nė vieno produkto, kurio ieškojau, bet neradau geros sudėties eilinėje parduotuvėje. Radau, todėl sakau, kad gali rasti kiekvienas, kuris nepatingės paskaityti, kas parašyta ant etiketės.
– Pratęsiant cukraus temą... Dabar vasara – vaisių ir uogų metas. Ar galime jų valgyti pilnomis saujomis – kaupti vitaminų atsargas žiemai, ar vis dėlto su fruktoze reikia elgtis atsargiai?
– Fruktozė – natūralus cukrus, esantis angliavandeniuose. Juos vartoti reikėtų pirmoje dienos pusėje, nes angliavandeniuose esančius cukrus mūsų organizmas verčia į gliukozę, kurią naudoja žmogaus fiziniam aktyvumui dieną, jo protinei veiklai. Jei tokio kuro jam neduosime, vadinasi, bandysime vykti į kelionę be degalų, nors intensyviai spausime greičio pedalą.
Jeigu uogas ir vaisius didelėmis saujomis šveisime vakare, kai nėra nei fizinio aktyvumo, nei intensyvios protinės veiklos, neišskaidyta gliukozė virs į riebalus, kurie kaupsis jūsų organizme ant kraujagyslių sienelių, ir, be abejo, ant jūsų svarstyklių skaičių.
– Kaip žiūrite į protarpinį badavimą ir kai kurių dietistų pasiūlymą po 18 val. užrakinti virtuvę?
– Protarpinis badavimas – nesąmonė. Man visada rūpi logiškas, faktais grįstas paaiškinimas. Siūlau nerakinti nei šaldytuvo, nei virtuvės, o vadovautis žiniomis. Pats žodis „badavimas“ jau turi neigiamą atspalvį. Juk badavimas buvo vienas žiauriausių žmonių kankinimo būdų. Tai kuo, – dažnai klausiu savo klientų, – jūs taip nusikaltote, kad dabar imsite save bausti badavimu? Maistas yra medžiagos jūsų organams, kurie funkcionuoja visą parą. Tai kodėl po 18 val. jūs ruošiatės nutraukti jiems deguonį?
Paskutinis valgymas turėtų vykti ne vėliau, kaip likus dviem su puse valandos iki miego. Tačiau jei žmogus po darbo sportuoja arba dirba ilgiau nei iki 18 val., vadinasi, savo mitybą jis turi pritaikyti prie savo gyvenimo būdo, o ne atvirkščiai.
Mano kartos tėvai, augindami vaikus, turėjo vienintelį norą – kad jie būtų valgūs. Šių dienų tėvai nori, kad jų vaikai ne tik būtų valgūs, bet ir maitintųsi sveikai.
Ar teko kada bendrauti su žmogumi, kuris nevalgo po 18 val.? Pamėginkite. Man teko. Jis būna piktas, nenori niekur eiti, nes paprasčiausiai nebeturi resursų. Todėl dar kartą sakau: nežalokite savo psichikos, o verčiau rinkitės tinkamus produktus. Vakarienei turi būti ne ilgieji ar greitieji angliavandeniai, tinkantys pirmoje dienos pusėje (apie rafinuotus net nekalbu), o baltymų turintys produktai, kurių sąrašas gausus: kiaušiniai, žuvys, jūrų gėrybės, daržovės. Pagalvokite, koks iš to gerumas, jei jūs badausite, o užkandžiams kirsite tai, kas turi E priedų ar pridėtinio cukraus?!
– Jei dar aptartume širdies ir kraujagyslių ligas ir daugelio žmonių siaubą – padidėjusį cholesterolį? Patartumėte, kaip su juo draugauti?
– Dažnai žmonės man sako, kad labai sveikai maitinasi ir nesupranta, iš kur pas juos padidėjęs cholesterolis? Tačiau kai jie man surašo savo produktus, pusę jų aš išbraukau.
Cholesterolį organizmas gamina dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų – netinkama mityba. Ypač streso metu, o streso nesuvaldo tas žmogus, kurio smegenys yra netinkamai pamaitintos. Jei smegenis maitinsite tinkamai, vadinasi, ir stresą sugebėsite valdyti. Kitas reikalas – daug cholesterolio turintys produktai arba netinkamų produktų junginiai, kurie irgi gali turėti įtakos. Tarkime, braškės ryte – tinka, neriebu, bet jei braškės vakare – organizmas jų nebeišskaidys, pavers į riebalus, kurie kaupsis ant jūsų kraujagyslių sienelių. Jos storės ir, neduok Dieve, koks krešuliukas užstrigs…
U. Radzevičienės asmeninio archyvo nuotr.
– Šiais laikais valdiška medicina žmogui sunkiai prieinama, o privačių specialistų paslaugos brangios. Natūralu, kad vargšelis, ieškodamas pagalbos, iš nevilties kreipiasi į guglą arba į feisbuką…
– Mano galva, problema ta, kad žmonės per daug pasitiki savimi. Daug kam kreiptis į dietistą ar dietologą yra visiškas pinigų išmetimas į balą. Todėl iš pradžių reikia pakeisti mąstymą, nes, sykį sužinojęs taisyklingos mitybos principus, žmogus juos žinos visą gyvenimą. Esmė ne finansai, bet žmogaus sąmoningumas. Tas, kuris iš pradžių susitvarkys mitybą, tikrai nemins kelių pas gydytojus.
Man nuoširdžiai gaila tokių visažinių, užsiimančių savigyda. Bendrų taisyklių nėra. Kiekvieno žmogaus atvejis individualus. Šalia antsvorio, žiūrėk, dažnai keliauja ir visa puokštė kitų ligų, būdingų tik jam vienam – onkologinės, tulžies akmenys, sutrikusi skydliaukės veikla ir t. t. Todėl mano, kaip lėkštės asistentės, patarimas – žiūrėkime ne į papildais nukrautas lentynas vaistinėse, bet į savo lėkštę ir tai, kas joje yra sveiko, maistingo, tinkamo konkrečiam paros laikui yra. Investuokime į save, į savo sveikatą, nes juk geras maistas ir yra vaistas.
Naujausi komentarai