– Kiekvienai televizijai turėti tokią žavią ir talentingą laidų vedėją – tikras džiaugsmas. Pernai drauge su aktoriumi Arnu Ašmonu smagiai atrodėte įsikūnijimų šou „Muzikinė kaukė“, o naująjį LNK sezoną pradedate išsyk net su dviem laidomis. Pamažu tampate tikru LNK televizijos veidu?

– Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad patekau į LNK šeimą. Dar anksčiau, kai dirbau kitoje televizijoje, LNK dažnai mane pasikviesdavo į savo laidas kaip pašnekovę. Puikiai ten jausdavausi, todėl nenuostabu, kad žingsnelis po žingsnelio atėjau ten, kur esu dabar. Pradžioje tapau „Kaukių“ dalyve, paskui – viena iš „Muzikinės kaukės“ vedėjų, dabar turėsiu net dvi laidas... Kortos krito krito ir sukrito – žodžiu, šį sezoną įsiliejau į LNK kolektyvą visiškai.

– „LNK Iššūkis“ – visiškai naujas televizijos projektas, kurio dalyviams bus pasiūlyta vis kitokia galimybė ko nors išmokti, ką nors įveikti ar sukurti, kam nors padėti. O jei paklausčiau, koks jūsų pačios iki šiol sau mestas didžiausias iššūkis?

– Mano nuomone, bet kas gali būti iššūkis. Tiesioginis eteris – iššūkis, abitūros egzaminai – irgi iššūkis. Ar iššūkis būtinai turi būti baisus? Tikrai ne. Juo gali tapti kažkoks gyvenimo pasikeitimas ar didelės drąsos reikalaujantis dalykas. Todėl sakyčiau, kad mano gyvenime pats smagiausias ir didžiausias iššūkis buvo... mūsų šeimos pagausėjimas. Jei nemalonus? Hmm... Manau, kad visi iššūkiai, kuriuos žmogui pavyksta įveikti, galiausiai tampa maloniais. Bent jau jo atsiminimuose.

Tiesą sakant, esu labai pozityvus žmogus, todėl visada stengiuosi galvoti optimistiškai – kad galiausiai vis tiek viskas bus gerai, o jei negerai – vadinasi, dar ne pabaiga (juokiasi).

Man baisiausi turbūt yra tie dalykai, kurie (kaip tuo metu atrodo) kažką lemia tavo gyvenime. Gerai pamenu, kaip baisu buvo per stojamuosius egzaminus į žurnalistiką. Jie vyko visą dieną, grįžau vakare pas tetą (mano namai Marijampolėje, o egzaminai vyko Vilniuje) ir vos tik ji švelniu balsu paklausė: „Na, Ugnyte, kaip tau sekėsi?“ – nebeišlakiau. Įtampa atslūgo, aš paplūdau ašaromis... Žodžiu, stojamųjų diena buvo kupina įtampos, bet galiausiai viskas susiklostė gerai: egzaminą išlaikiau puikiai ir tą dieną vėliau priskyriau prie maloniųjų, o ne atvirkščiai.

LNK, U. Siparės asmeninio archyvo nuotr.

– Pastaruoju metu jus persekioja muzika ir su ja susiję dalykai. Pernai buvote viena iš „Muzikinės kaukės“ vedėjų, kiek anksčiau tapote dainuojančia Ateive, o šiandien kviečiate žmones ryžtis „LNK Iššūkiui“ drauge su muzikos pasaulio dievaičiu – Vaidu Baumila. Muzika ir Ugnė – geros draugės?

– Nors dėl savo balso nesu tokia tikra, bet muzika man patinka. Manau, kad ko tau gyvenime labiausiai norisi, tai ir nutinka. Po daugybės metų, praleistų dirbant su žiniomis, man jau norėjosi lengvumo, pramogų, muzikos.

Kai laukiausi dukrelės, pasakiau sau, kad Lietuvoje labai geros motinystės sąlygos, todėl pusantrų metų, kol būsiu atostogose, nieko nedarysiu. Bet jei kas nors pasiūlys darbą, kuris atrodys labai smagus ir galėsiu suderinti jį su Umos priežiūra, imsiuosi jo. Iš tiesų viskas taip ir įvyko. Nepraėjo nė pusantrų metų, o man atsirado keletas smagių darbų.

Todėl, manau, kad jei žmogus ryžtasi pakeisti savo gyvenimą ir daryti tik tai, kas iš tiesų jam atrodo smagu – jam tiesiog negali nepasisekti.

Esu labai pozityvus žmogus, todėl visada stengiuosi galvoti optimistiškai – kad galiausiai vis tiek viskas bus gerai, o jei negerai – vadinasi, dar ne pabaiga.

– Esate net kelių LNK laidų vedėja, nuomonės formuotoja, žmona ir mama. Kuri iš šių pareigų reikalauja daugiausia laiko ir pastangų? Jei nupieštumėte diagramą kaip didelį gardų pyragą – kuriai iš šių veiklų tektų didžiausias jo gabalas?

– Ar vedu laidas, ar būnu mama, ar žmona, ar namų šeimininkė, ar iš viso nieko neveikiu – visa tai atsispindi mano socialiniuose tinkluose. Todėl, sakykime, kad tos mano pareigos labai susipina.

Aišku, žmonos ir mamos pareigos atima daugiausia laiko – apima visą tą pyragą, nes net ir būdama filmavimuose (tada su dukrele lieka vyras Marius) aš skambinu, klausiu, ką jie veikia, kaip jiems sekasi. Bet šis faktas man tikrai netrukdo realizuoti savęs mėgstamame darbe ir dalyvauti tokiuose šauniuose projektuose kaip „LNK Iššūkis“ ir „Kaukės“.

Na, gerai... Iki nėštumo aš tikrai visą save buvau atidavusi darbui. Bet gimus Umai viskas pasikeitė: mąstymas, požiūris, todėl dabar savo gyvenime stengiuosi siekti balanso.

LNK, U. Siparės asmeninio archyvo nuotr.

– „LNK Iššūkis“ – naujas LNK projektas. Intriguoja tai, kad į šį projektą patekusiems dalyviams iššūkis kaskart bus laikomas paslaptyje. Ar jums ta paslaptis jau yra žinoma?

– Nemeluosiu, tikrai žinau, kas jų laukia. Kiek galiu išduoti? Na... kad bus smagu ir dar... kad labai panašų iššūkį savo gyvenime jau esu išbandžiusi. Ar ryžčiausi jam dar kartą? Šimtu procentų taip. Nors man, sakyčiau, buvo paprasčiau: nefilmavo kameros. Turiu net nuotrauką atminimui. Šiaip jau nesu labai ekstremali, bet tikiu, kad žmogus tobulėja tik palikęs savo komforto zoną, todėl kai man kas nors ką nors pasiūlo, dažniausiai sutinku, o tik paskui galvoju, kaip viskas vyks iš tiesų.

Ar mudu su Vaidu turėsime pakartoti tą patį, ką darys žaidimo dalyviai? Tiesą sakant, nežinau. Mano sutartyje parašyta, kad turėsiu gerai vykdyti savo darbus, o ar į juos bus įtrauktas punktas išbandyti tuos iššūkius pačiai – pagyvensim ir pamatysim.

Beje, pastebėjau, kad darbai, kurių šiaip gyvenime tikrai nesiryžčiau imtis, visai kitaip klostosi, kai jie yra skirti TV laidai ar projektui. Tuomet mane apima visai kitokios mintys. Tada negalvoju, ką darau, bet galvoju, ar tai bus geras kadras, režisūrinis sprendimas ir pan. Žodžiu, mąstau apie filmavimą, bet ne apie pačią užduotį, ir natūralu, kad tuomet kur kas lengviau sekasi ją atlikti.

Taip buvo ir su „LNK Iššūkio“ anonso filmavimu. Mane apvilko suknele su ilgu šleifu. Šiaip jau nesu kokia ištižėlė – lankau sporto klubą, sportuoju su treneriu. Tačiau bėgimas su kliūtimis – tikrai ne mano sporto šaka, juolab kai bėgi su tokia suknele. Komanda erzino, kad jei nusibalnosiu kelius, nežinia, kaip reikės filmuoti kitą sceną. Bet čia man irgi padėjo galvojimas ne apie bėgimą, bet apie patį finalinį rezultatą – laidos anonsą. Mąsčiau, kaip viską kuo geriau atlikti ir kaip nesugadinti puikaus scenarijaus, kurį kažkas parašė. Žodžiu, viską, ką dariau tame anonse, dariau pirmą kartą turėdama kur kas aukštesnį tikslą – gerą televizinį rezultatą.

– Minėjote, kad iš visų kada nors patirtų iššūkių motinystė jums buvo pats džiugiausias. Betgi joje yra ir labai sudėtingų momentų – kas, sakykite, buvo, yra sunkiausia?

– Sunkiausia? Net nežinau… Fizinius sunkumus, bemieges naktis, gimus Umai, tikrai nurašyčiau į antrą planą. Jei tik tokie iššūkiai gyvenime, tuomet vieni juokai! Sunkiausia turbūt yra suvokimas, kokią atsakomybę, tapus mama, tu prisiimi. Juk kiekviena mama nori, kad tam mažam žmogučiui būtų kuo geriau, kad jis augtų kuo protingesnis, kuo sėkmingesnis, kuo sveikesnis ir visoks kitoks „-esnis“.

Tu augini žmogų. Todėl sunkiausia, manau, jį užauginti gerą, sveiką, laimingą, sėkmingą. Kažkur skaičiau, kad pirmi trys gyvenimo metai vaikui yra svarbiausi. Rodos, toks mažutis, o į jo pasąmonę jau įsirašo tai, kaip elgiasi tėvai, ir tada ima kirbėti klausimas, ar aš, mama, viską darau gerai. Pradeda kankinti atsakomybė, kad gal turėčiau prie jo, savo vaiko, daugiau skaityti ar taisyklingiau kalbėti? Klausytis intelektualesnės muzikos? Rečiau imti į rankas telefoną? Auginant Umą man viską norisi daryti kuo geriau, kad tik ji matytų kuo geresnį pavyzdį. Pradėjau dar daugiau visko iš savęs reikalauti, nors ir iki tol buvau sau reikli.

LNK, U. Siparės asmeninio archyvo nuotr.

– Kiekvienas iš mūsų turime kažkokių baimių. Štai V. Baumila išsidavė, kad ilgą laiką bijojo vorų, kol viena mergina jo nepaprotino: jei nebijo į rankas paimti šliužo, kodėl turėtų bijoti voro? Kokių baimių, Ugne, turite jūs?

– Nesakyčiau, kad aš paniškai bijau, tarkim, gyvačių... Čia normalu, kad nesinori šalia jų vaikščioti. Gal labiausiai išskirčiau aukštį. Man tikrai nejauku žvalgytis žemyn pro dangoraižio langą, bet jau esu įveikusi net keletą aukščio iššūkių: teko pasivaikščioti ant televizijos bokšto briaunos prisirišus diržais. Pati tikrai nebūčiau to dariusi, bet tada vyko laidos „Nuo... Iki“ filmavimas – reikėjo!

Tikiu, kad žmogus tobulėja tik palikęs savo komforto zoną, todėl kai man kas nors ką nors pasiūlo, dažniausiai sutinku, o tik paskui galvoju, kaip viskas vyks iš tiesų.

Arba dabar, per „LNK Iššūkis“ anonso filmavimą, turėjau su tuo šleifu laipiojimo sienele kabarotis į patį viršų. Sakiau komandai, kad labai bijau aukščio. O jie man tiesiog liepė nežiūrėti žemyn (juokiasi). Taigi, aukščio kaip ir bijau, bet suprantu, kad treniruodamasi galiu tą baimę ir nugalėti.

– V. Baumilos požiūriu, jaunas esi tol, kol turi pirmų kartų. Socialiniuose tinkluose rašėte, kaip jūsų mama neseniai darėsi pirmąją tatuiruotę. Pati, kaip suprantu, piešinių ant kūno turite ne vieną. Ar vis tik pirmoji tatuiruotė buvo iššūkis?

– Tikrai ne. Apie ją svajojau dar mokykloje, bet tėvai neleido. Todėl sau pasakiau, kad pirmas dalykas, kurį padarysiu atvažiavusi studijuoti į Vilnių – pasidarysiu tatuškę. Taip ir buvo – 2008 m. rugsėjo 1-ąją aš ją pasidariau. Puikiai pamenu, kaip, grįždamos po rugsėjo 1-osios namo, su drauge užsukome į tatuiruočių saloną. Galvojau, tik užsirašysiu kitam kartui, bet meistras pasiūlė darytis iškart, jei nedidelę. Taip ant mano rankos atsirado mažytė žvaigždutė.

Tų piešinių ant kūno aš nesureikšminu. Man jie atspindi tam tikrą gyvenimo etapą.

LNK, U. Siparės asmeninio archyvo nuotr.

– Pakalbėkime apie kitą jūsų amplua: juk nuo rudens tapsite viena iš „Kaukių“ detektyvių? Ar mėgstate detektyvinius filmus, knygas?

– Tikrai mėgstu, bet jei skaitydama detektyvą labai įsijaučiu, tai į „Kaukių“ projektą žiūriu kaip į smagų žaidimą ir mėgaujuosi pačiu procesu, kartais nusispėliodama į visiškas pievas... Čia man kur kas įdomesnis pats veiksmas. Be abejo, jei atpažįsti, kas slepiasi po kauke, – būna be galo džiugu. Bet jei ir ne – viską atperka gera atmosfera studijoje, draugiški kolegos, gražios kaukės. Šiame žaidime leidau sau vadovautis intuicija, nes pajutau, kad man kur kas smagiau, kai mes, komisija, nusigrybaujame, šaudome pro šalį, o ne išsyk atspėjame, kas yra kas.

– Muzikinis šou „Kaukės“ nuo rudens skaičiuos jau penktą sezoną, o jūs pati galite drąsiai girtis, kad beveik laimėjote ketvirtąjį, kai slėpėtės po Ateivės kauke…

– Man labai smagu visiems priminti, kad ketvirto „Kaukių“ sezono nugalėtoju tapo šiuo metu detektyvų gretose esantis aktorius Dainius Kazlauskas. Jis buvo su Juodvarnio kauke, o aš – su Ateivės…

Juokauju, kad pats likimas man padėjo tada mėtyti pėdas. Buvau ką tik pagimdžiusi dukrelę. Komisija nelabai žinojo ir kad jau nebesu LRT kanale. Negana to, nebuvo artimų draugų, kurie mane gerai pažinotų, todėl mano kandidatūra buvo svarstoma, bet nelabai stipriai.

Tikrai nesu nei gera dainininkė, nei puiki aktorė, bet pačios aplinkybės tada padėjo suvelti komisijai mintis (juokiasi).

Iš ko mane pažino? Iš judesių. Manau, kad vyras mane išsyk įtarė, bet nekamantinėjo. Užtai mano tėvai kiekvieną savaitgalį skambindavo ir primygtinai klausinėdavo: „Tai tu ufonautė ar ne tu? Nes iš judesių tai tikrai tu…“ O kai eilinį kartą išsigindavau, jie vėl sakydavo: „Bet jei ta Ateivė – kitas žmogus, jis labai gerai imituoja tavo judesius!“ (Kvatojasi.)

Manau, kad jei žmogus ryžtasi pakeisti savo gyvenimą ir daryti tik tai, kas iš tiesų jam atrodo smagu – jam tiesiog negali nepasisekti.

– „Aš esu pats prasčiausias detektyvas, tai jeigu pačiam reikėtų slėptis po kauke, neabejotinai būčiau Grybas“, – juokauja „Kaukių“ vedėjas Giedrius Savickas. O kokią kaukę, jei nesėdėtumėte detektyvų ložėje, rinktumėtės jūs?

– Kiekvieną sezoną kostiumų dailininkai sukuria vis naujas kaukes, kurios išties stebina savo grožiu. Todėl didelis šios laidos pliusas yra jau vien kaukių efektas! Su jomis judėti, matyti tikrai nelengva… Bent jau man visada užrasodavo ateivės akis, todėl tame kostiume jausdavausi it ežiukas rūke. Kitiems tos kostiumų akys nesutapdavo su jų pačių akimis – būdavo tai aukščiau, tai žemiau.

Kokią kaukę rinkčiausi? Sunku pasakyti, nes ta Ateivės kaukė, kurią, beje, parinko žaidimo prodiuseriai, man idealiai tiko. Nes toji kaukė – tai pirmoji užuomina apie žmogų, esantį po ja. Ką ateiviško jie manyje pamatė? Na, viena vertus, aš atėjau iš vieno TV kanalo į kitą. Antra, iš Marijampolės atvykau gyventi į Vilnių. Trečias žiauriai juokingas dalykas, kurio dar niekam nesu sakiusi, yra tas, kad vaikystėje savo šeimos rate turėjau Ateivės pravardę. Sesuo mane taip vadindavo. Kodėl? Net nežinau. Abi pasijuokdavome iš to ateiviuko, ir tiek. Tačiau koks sutapimas: būtent prieš „Kaukių“ projektą sesuo pasiūlė man pasidaryti vienodas tatuiruotes – po mažiuką ateiviuką. Aš sutikau, o praėjus maždaug savaitei sulaukiau skambučio iš „Kaukių“ laidos prodiuserio, kuris siūlė man dainuoti dėvint Ateivės kaukę… Neįtikėtina! Jei būtų reikėję pačiai kažką geresnio sugalvoti, tikrai nebūčiau. Kad ir kalbant apie Juodvarnį. Kai D. Kazlauskas nusiėmė tą kaukę, atrodė kad ji tarsi būtų jam kurta.

LNK, U. Siparės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar turite pergalės troškimo geną savyje, o gal jums svarbiau dalyvauti nei laimėti?

– Aišku, kad svarbiau dalyvauti… Net ir šiame „Kaukių“ projekte, sėdint komisijoje! Kas yra laimėjimas – ar kad atspėsi, kas po ta kauke, ar kad sėdėsi tarp detektyvų, įgysi labai smagių patirčių, pasisemsi daug gerų emocijų, patirties ir pan.? Man labiau imponuoja antrasis variantas. Dabar net nepasakysiu kažkokio konkurso ar projekto, kuriame būtų svarbiau laimėti, o ne dalyvauti. Net ir galvojant apie Paryžiaus olimpiadą. Jei gauni bronzą – blogai: galėjo būti sidabras, jei sidabrą – kad auksas. Bet kodėl mes nesidžiaugiam, kad, patekę į olimpiadą iš tokios mažytės Lietuvos, turime net keturis medalius?! Net ne medalius, o tokį gausų būrį pačių geriausių sportininkų – olimpiečių! Tai jau yra laimėjimas. Matyt, tokia žmogaus prigimtis, kad kai gerai – norisi dar geriau, bet aš tikrai nepergyvensiu neatspėjusi kaukės ir neįveikusi kažkokio iššūkio, nes, mano galva, dalyvavimas suteikia kur kas daugiau džiaugsmo nei laimėjimas.