Lietuvos archeologai Afganistano dykumose ir uolose aptiko dar nežinomų lobių

Nežinomos ir neatrastos žemės misionieriai. Tokį jausmą patyrė garsūs šalies archeologai Daiva ir Aleksejus Luchtanai Afganistane, Goro provincijoje.

Pusantro mėnesio trukusioje archeologijos ekspedicijoje sutuoktinių pora kalnų ir dykumų teritorijos istorijoje įrašė savo vardus. Vėjų, karščio ir karo veiksmų nualintas kraštas lietuviams pelnė atradėjų šlovę.
Kasdien lydimi Goro provincijos atkūrimo grupės Čagčarane karių archeologai visureigiais išraižė atkampiausius, Mėnulio peizažą primenančius šio krašto kampelius. Varginančios kelionės vos išvažiuojamais keliais ir senųjų kultūrų pėdsakų ieškojimai pranoko lūkesčius. Archeologai aptiko lig šiol visiškai nežinomus devynis archeologijos ir istorijos objektus.
Kultūros paveldo čia gausu, tačiau vietiniai gyventojai net neįtaria, kad po jų kojomis – tūkstantmečius menantys archeologijos radiniai.

Talkino vietos gyventojai

Ypač įspūdingi lietuvių atradimai – kelių tūkstantmečių senumo Pumbakaro gyvenvietė, kuriai būdingos kalvos, vadinamos tapa, bei Hari Rudo upės šlaite aptiktas senasis budistų vienuolynas.
Ekspedicijoje buvo išmatuota, įregistruota dvidešimt archeologijos objektų. Tik apie kai kuriuos iš jų vos kažką žinojo ar girdėjo vietos valdžia ir kultūros paveldo specialistai.
„Nesijaučiame ypatingai svarbūs. Tiesiog dirbome savo darbą ir apie nieką daugiau negalvojome. Tai pagalba karų nualintai šaliai“, – neseniai grįžusi iš Afganistano erdviame bute Vilniaus senamiestyje kalbėjo ekspedicijos vadovė D.Luchtanienė.
„Gore lietuviai padeda atkurti normalų gyvenimą. Tiek ekonominį, tiek kultūrinį. Ekspedicija buvo viena iš specialiosios misijos, vykdomos šiame krašte, dalių. Nuolat jautėme šiltą vietinių žmonių palaikymą. Be draugiškų, gerų santykių su Goro provincijos gyventojais atradimų nebūtų buvę“, – tęsė žmonos ir kolegės mintį profesorius A.Luchtanas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjas.

Lydėjo griežta apsauga

Lietuvių archeologų ekspedicija Goro provincijoje, kur trejus metus veikia Lietuvos karių šio krašto atkūrimo misija PAG-6, buvo jau antroji. Su patyrusiais archeologais joje dalyvavo ir Vilniaus universiteto archeologijos doktorantai Ramunė Butrimaitė bei Rokas Vengalis.
Tragiška žinia, kad Čagčarane žuvo lietuvių misijos karys, archeologus pasiekė jau pasibaigus ekspedicijai, pakeliui į Lietuvą. Grįžę namo jie su dideliu nerimu seka žinias iš tolimo, bet tapusio savo, Afganistano.
Paklausti, ar jautė nuolat gresiantį pavojų neramumų purtomame krašte, Daiva ir Aleksas papurtė galvas.
„Kasdien lydėjęs karinis eskortas buvo nešvengiama būtinybė. Kariškiai važiuodavo priekyje, mūsų du visureigiai per vidurį ir gale – kita kariškių mašina. Tai buvo įprasta kasdienybė“ , – ekstremalių sąlygų nesureikšmino Daiva.

Pradžia priminė avantiūrą

Kvapą gniaužiantys sensacingi atradimai Goro provincijoje iš dangaus nenukrito. Labai svarbi buvo pirmoji – pernai rudenį vykusi ekspedicija. Tačiau kaip ji apskritai įvyko?
„Prieš dvejus metus, po pokalbio su pulkininku Jonu Geču. Jis pasakojo, koks įdomus, turtingos istorijos Afganistanas. Tada aš užsiminiau, ar ne laikas čia surengti ir archeologijos misiją. Pulkininkas mano idėjai pritarė. Svaiginanti mintis tapo realybe, kai ją parėmė Lietuvos užsienio reikalų ministerija“, – pasakojo ekspedicijos vadovė.
Pirmoji ekspedicija į Goro provinciją buvo tikras nervų karas. Tai pats atkampiausias, labiausiai atsilikęs Afganistano kraštas, savo dydžiu prilygstantis pusei Lietuvos, jame gyvena apie 600 tūkstančius gyventojų. Provincijos centre Čagčarane tėra apie 30 tūkst. žmonių.
„Apie archeologijos paminklus čia nebuvo žinoma beveik nieko. Išskyrus Džamo minaretą, kuris yra UNESCO pasaulio kultūros paveldo pavojaus sąraše. Reikėjo archeologijos objektus pirmiausia surasti ir sudaryti registrą. Bet ar to reikėjo pačiam Afganistanui? Ar esame pajėgūs atpažinti Centrinės Azijos paveldą? Kariškiai pasakytų, kad ši ekspedicija buvo tikra žvalgyba mūšiui“, – Daiva prisiminė savotiškos avantiūros pradžią.

Tapo viena komanda

Lietuviams Goro provincijos platybės atsivėrė lyg archeologijos Klondaikas. Čia gali pasijusti net legendiniu archeologu Indiana Džonsu. Tačiau kino nuotykių ir realus pasaulis gerokai skiriasi. Gyvenime romantikos kur kas mažiau.
Lietuvių archeologų tyrimai pribloškė Afganistano kultūros ir informacijos ministeriją, kitas institucijas bei UNESCO atstovybę šalies sostinėje Kabule. Avantiūriška misija tapo įmanoma.
„Antroji ekspedicija ėjo pirmosios pramintais keliais. Kabule mums paskyrė du pagalbininkus, PAG-6 vadovybė – vertėją. Čagčarane prisijungė nepamainomas talkininkas 72 metų Chodža Mohamadas. Jis garsus kaligrafas, moka gausybę padavimų, moka skaityti senuosius rankraščius.
Jis pirmas eidavo pas vietinės valdžios atstovus, tardavosi, ir tuomet gyventojai mus priimdavo kaip savus. Net per ramadaną mums siūlydavo arbatos ir vaišių. Vos pasibaigė šis visuotinio susilaikymo ir rimties laikas, pasipylė kvietimai svečiuotis. Iš pradžių baiminomės, paskui išdrąsėjome“, – pasakojo ekspedicijos vadovė.

Patirtis rodė kelią

Kabule, Paminklų apsaugos ir restauravimo departamente, išgirdę lietuvių archeologų ketinimus ieškoti senųjų gyvenviečių liekanų prie Džamo minareto ir kitur, nustebo. Neva ten buvusi italų archeologų ekspedicija nieko nerado. Toks atsakymas nė kiek neatšaldė lietuvių entuziazmo. Ypač lietuviškosios Trojos Kernavėje – medinio viduramžių miesto atradėjo A.Luchtano.
„Kruopščiai analizavome pirmosios ekspedicijos tyrimus, palydovines nuotraukas. Klausinėjome vietinių gyventojų. Žemėlapyje išvydęs du šulinius nusprendžiau – gyvenvietė turi būti čia. Juk žmonės gyvena ten, kur yra vanduo. Kai atvažiavęs į vietą po kojomis pamačiau daugybę šukių, neabejojau, kad aptikome archeologijos paminklą“, – vieno iš sensacingų atradimų – Pumbakaro istoriją pasakojo Aleksas.
Daiva pridūrė, kad archeologas turi turėti ir vadinamąjį šeštąjį jausmą. Bet jis neatsiranda be ilgametės patirties.
Jos vedami archeologai surado ir budistų vienuolyno liekanas. Išlikę uolose urvai liudijo tūkstančių metų istoriją. Manoma, kad šis vienuolynas klestėjo pirmaisiais mūsų eros amžiais. Afganistane budizmą vėlesniais amžiais išstūmė islamas.

Kiek riksmų Gore?

„Gore nesurasi nė vieno asfaltuoto kelio. Ir paprastų kelių beveik nėra, tik provėžos. Atstumo pojūtis čia labai savitas. Afganistaniečiai tik mokosi suvokti kilometrus. Jie paprasčiau matuoja – sako, kad reikės važiuoti pusę ar visą dieną. Panašiai kaip viduramžių Lietuvoje atstumas buvo matuojamas per vieną ar du žmogaus riksmus. Todėl, kiek reikia nuvažiuoti kilometrų, Gore niekas nepasakys“, – ekspedicijos ypatumais dalijosi Aleksas.
Daiva prisipažino pasimetusi, kai afganistaniečių kalba registrui reikėjo pildyti archeologijos paminklų pasus. Jų kalboje nėra kultūros paveldo sąvokas nusakančių žodžių. O archeologų pagalbininkai nemokėjo naudotis net matavimų rulete.
Čagčarane tėra vienas stacionarus tiltas. Lietuviai ant jo matė stulbinamą vaizdą. Susidarė milžiniška spūstis, kai klajokliai kučiai į Kabulą traukė su didžiulėmis avių, ožkų, karvių bandomis ir kupranugariais. Tokia kelionė iš žiemojimo vietų iki Kabulo trunka du mėnesius.

Neaplenkė vietos žurnalistai

Čagčarane Aleksas kaip su senu bičiuliu sveikinosi su vietiniu žurnalistu. Tiesa, jis rašo ranka į sienlaikraštį, nes visoje Goro provincijoje nėra spausdintų laikraščių. Tačiau kelias valandas per savaitę per Čagčarano televiziją rodomos laidos. Lietuviams archeologams teko proga vienoje laidoje nusifilmuoti.
„Operatorius rankos pirštu pavalė kameros objektyvą, nutrynė vaizdo langelį, energingai nuspyrė po kojomis besipainiojantį triukšmingą kalakutą ir ėmė filmuoti“, – su šypsena prisiminė interviu Čagčarano televizijai A.Luchtanas.

Gubernatoriaus dovanos

„Afganistano žmonės – neagresyvūs, šilti, turintys humoro jausmą, ypač kai su jais bendrauji nedidelėje kompanijoje. Jiems buvo labai įdomu, kaip mes gyvename Lietuvoje“, – kalbėjo A.Luchtanas.
Luchtanai buvo labai nustebinti ypatingo palankumo ženklo – Goro provincijos gubernatorius jiems padovanojo du rankų darbo kilimus.
„Jie labai apsunkino mūsų bagažą grįžtant namo, bet tai nepaprasta dovana. Ji reiškia didelį pripažinimą“, – išskleidusi kilimus svetainėje pasakojo Daiva.