– Sakote, kad jums priklauso lietuviškoje televizijoje dar nematyto kulinarinio šou formato idėja, kuriame maistą derinate prie vakaro filmo?
– Nors idėja mano, vis dėlto didžiausia padėka tenka TV3 televizijai, kuri kaskart, artėjant naujam TV sezonui, savo žiūrovams siekia pasiūlyti ką nors naujo, netikėto, originalaus. Taigi, gavusi iš televizijos atstovų švelnų spyrį į vieną vietą (juokiasi), ėmiau mąstyti. Kai užduodi savo smegenims ir vidinėms kūrybinėms galioms konkrečią užduotį, rezultato ilgai laukti netenka. Būtent taip mano galvoje gimė „Gero savaitgalio receptas“.
Kodėl kulinarinis ir dar kino šou? Todėl, kad pati savo intensyviame gyvenime be galo vertinu ramų laiką, praleistą namuose, su šeima, su naminiais ritualais, kuriuos sudaro maisto ruoša ir geri filmai. Tai mane puikiai subalansuoja ir paruošia naujai darbo savaitei.
Kulinarija ir kinas – dvi asmeninės mano aistros, prie kurių, tikiu, šeštadieniais prisijungs ir daugiau Lietuvos žmonių. Mintis sujungti maistą ir filmus gimė būtent iš lojalumo TV3 šeštadienio gero kino vakarams, kurių gerbėja esu jau seniai.
– Kaip pati mėgstate žiūrėti filmus, turiu omenyje, kino teatre ar per televizorių, o gal kompiuterį – susirasti tokį, kokio pati tą akimirką labiausiai norite?
– Norėdamas nueiti į kino teatrą, turi susiruošti, apsirengti, nuvažiuoti ir pan. Tai užima laiko, todėl kinas man – labiau šventinis-proginis dalykas. Šaltuoju metų laiku man labiau norisi būti namuose ir kurti jaukų pasisėdėjimą prie žvakių, židinio ir didžiulio televizoriaus. Šiais laikais televizija turi daug visokių prieigų ne tik prie realiu laiku rodomų filmų, tad man labiausiai patinka susikurti kino vakarą, kaip savotišką ritualą, namuose. Apie tą patį kalba ir mano laida „Gero savaitgalio receptas“, kurioje siūlau žiūrovams susikurti du viename – ir kiną, ir restoraną – neiškeliant kojos iš namų, nes namai man yra ta vieta, kurioje galiu geriausiai pailsėti, čia dingsta visos pašalinės mintys.
E. Rudžio nuotr.
– Kokio žanro filmus dažiausiai rodo jūsų didysis televizorius?
– Šiuo klausimu esu labai įvairiapusė. Daug kas priklauso nuo emocinės būsenos. Ne paskutinėje vietoje yra ir režisierius, filme vaidinantys aktoriai, gauti apdovanojimai, žmonių įvertinimai. Labiau pasikliauju peržiūrėtu filmo anonsu, siužeto aprašymu, režisieriaus pavarde. Pavyzdžiui, žinau, ko laukti iš britų kino režisieriaus Guy’aus Ritchie, o ko – iš amerikiečio Martino Scorsese’ės. Kartais man norisi pamokančios, gyvenimiškos dramos, kitą sykį – filmo apie karą. Ypač man įdomi Antrojo pasaulinio karo tematika. Patinka ir veiksmo trileriai, retkarčiais norisi pažiūrėti tiesiog lengvą komediją arba filmą iš mokslinės fantastikos serijos. Šiuo metu nemėgstu tik siaubo filmų, kuriais, beje, labai žavėjausi paauglystėje.
Prisipažinsiu, man labai patinka TV3 šeštadienio gero kino tradicija, nes čia rodomi įvairūs filmai. Nuo „Oskarų“ laureatų iki pelningiausių lietuviškų komedijų, ką tik rodytų Lietuvos kino teatruose.
Kartais tikrai gerai, kai nereikia sukti galvos, ką žiūrėti, o mūsų laida dar ir pataria, ką prie to žiūrėjimo gardaus pasigaminti.
Šiais laikais televizija turi daug visokių prieigų ne tik prie realiu laiku rodomų filmų, tad man labiausiai patinka susikurti kino vakarą kaip savotišką ritualą namuose.
– Kai jaukiai sėdite savo namų kine, ko labiausiai norisi jūsų skonio receptoriams?
– Turiu neblogą įprotį saldumynus valgyti pirmoje dienos pusėje. Todėl dažniausiai mano pusryčiai būna saldūs, o vakare, prie filmo, man jau norisi maisto ritualo, kur būtų ir užkandis, ir pirmas, antras patiekalai. Galbūt tai Italijos, kurioje praleidžiu daug laiko, įtaka, bet šeštadienio vakarais man nesinori niekur skubėti ir valgyti bet kaip ir bet ką.
Savaitgaliais šį valgymo malonumą stengiuosi ištęsti kuo ilgiau, todėl puikiai tinka ir TV3 šeštadienio filmas, į kurį drauge su kolega Laurynu Suodaičiu siūlome pasinerti ir per skonius. Jei kuriame laidą apie amerikiečių karo misiją Afganistane, ieškome afganiškos virtuvės receptų, pagal kuriuos būtų galima pagaminti lietuviškomis sąlygomis. Jei bus rodomas lietuviškas filmas, puolame gilintis į tradicinę senąją lietuvišką virtuvę, skaitome profesoriaus Rimvydo Laužiko knygas. Man norisi, kad žiūrovas ne tik gamintų, bet ir sužinotų ką nors naujo, įdomaus, susijusio su filmo kūrimo istorija, jo kontekstu.
E. Rudžio nuotr.
– Minėjote, kad dažnai per filmus nesulaikote ašarų, nors dėl savo gyvenimo sunkumų nesate linkusi verkti. Kokios vietos jus sugraudina?
– Turbūt tos, kurios paliečia jautriausias kiekvienam žmogui temas – santykių klausimus, karo baisumų sukeliamus išgyvenimus ir pan. Iš tiesų viskas priklauso nuo to, kaip tuos jautrius dalykus atskleidžia filmų kūrėjai. Sujaudinti gali ir žiauraus karo pradžia, ir mylimo šuniuko netektis.
Žiūrėdama filmus savęs neriboju. Leidžiu emocijoms išsilieti. Neseniai skaičiau puikų interviu su lietuvių režisieriumi Tadu Vidmantu. Jis teigė, kad geras filmas žmogui turi sukelti visas emocijas – ir pralinksminti, ir supykdyti, ir sukelti pavydą, ir sužadinti begalybę kitų žmogiškų jausmų. Išleidusi visas emocijas į išorę žiūrėdama filmą, pasijuntu kaip po gero masažo. Juk paprastai esame linkę jas užgniaužti savyje, o geras kinas būtent ir skatina viską išjausti, paleisti, juolab kad stebi ne savo, o kito žmogaus gyvenimą.
– Vesti šį kulinarinį šou pasikvietėte verslininką, nuomonės formuotoją L. Suodaitį. Kodėl būtent jį?
– Laurynas – televizinis atradimas. Dar prieš metus pakviečiau jį nusifilmuoti vienoje iš savo laidų kaip pašnekovą ir pamačiau, kad jis turi labai gerą iškalbą, daug žino ir daug kuo domisi, ne tik maistu. Įvertinusi šias aplinkybes ir, žinoma, jo pasiaukojimą kulinarijai, pakviečiau jį tapti vienu iš savo vasarinio kulinarinių ir kultūrinių kelionių projekto „Maisto kelias“ vedėjų.
Laurynas puikiai pritapo naujajame amplua, tad kai gimė „Gero savaitgalio recepto“ idėja, pamaniau, kad ir šioje laidoje jis puikiai tiktų. Tiesa, apie save, kaip vedėją, nebuvo nė minties. Tik vėliau, kai televizijos atstovai ir pats Laurynas tarsi susitarę ėmė tvirtinti, kad galėčiau vesti laidą, pamaniau: kodėl gi ne?
– Gal išduotumėte paslaptį, koks gardus derinukas – filmas ir gero savaitgalio receptas – žiūrovus džiugins šiandien?
– Be abejo. Žiūrovų laukia labai jautri psichologinė drama „Žemė“, kurioje vaidina serialo „Kortų namelis“ žvaigždė Robin Wright. Šis filmas taip pat yra ir jos režisūrinis debiutas. Kino juostoje pasakojama vienos moters, išgyvenusios didžiulę netektį, istorija. Stiprybės ir naujos gyvenimo prasmės ji bando ieškoti Kanados kalnuose – atsiskyrusi nuo visuomenės, atsisakiusi visų šiuolaikinės civilizacijos dalykų. Šiame filme gamta, galima sakyti, veikia kaip atskiras personažas, atliepiantis pagrindinės veikėjos vidines būsenas.
Ką mudu su Laurynu siūlysime prie jo? Kadangi pagrindinė filmo herojė gyvena maitindamasi tik iš to, ką randa ir susimedžioja miške, nusprendėme pasiūlyti patiekalą iš miško gėrybių – stirnienos steiką su keptais baravykais ir bulvėmis žolelių majoneze.
E. Rudžio nuotr.
– Kalbėdami apie savo laidą akcentuojate, kad receptai bus paprasti. Šį šeštadienį turėsime ne tik grybauti, bet dar ir susimedžioti stirnienos?
– Sutinku – stirnienos gauti ne toks jau paprastas dalykas. Šiuo atveju man padėjo mano kosmetologės vyras, kuris yra aistringas medžiotojas. Tačiau juk nėra padėties be išeities: visada stirnieną galima pakeisti jautiena ar kita mėsa. Mes su Laurynu norėjome nenutolti nuo filmo konteksto, nes pagrindinė herojė bando išgyventi natūralioje gamtoje, mokosi medžioti.
Pastebėjau, kad žmonėms dažnai dalykai atrodo sudėtingesni, nei jie yra iš tiesų. Kad ir praėjusioje laidoje, kai siūlėme pasigaminti itališkų bulvinukų su naminiu pomidorų padažu. Daug kas turbūt galvojo, kad kur kas paprasčiau būtų nueiti į parduotuvę ir nusipirkti jau paruoštų virtinukų. Bet juk tai visai ne tas skonis! Pasigaminti itališkus bulvinukus labai paprasta: tereikia žinoti kelias taisykles. Mes laidoje įrodome, kad daug iš pažiūros sudėtingų maisto gaminimo procesų nėra jau tokie sunkūs.
– Ingredientas, be kurio neįsivaizduojate nė vieno savo gaminamo patiekalo?
– Esu visiškai dėl jų išprotėjusi ir kone ant visų patiekalų jų beriu. Kalbu apie juoduosius pipirus. Sriuba, troškinys, salotos, nesvarbu, kas ir kaip paruošta, – nė neparagavusi patiekalo visada pagardinu jį pipirais. Tai mano pagrindinis prieskonis. Antras – alyvuogių aliejus! Žinoma, geras, kokybiškas, ypač tyras.
Manau, žmogaus laimė ar nelaimė daugiausia priklauso ne tik nuo požiūrio, bet ir nuo poilsio. Mūsų laida kaip tik ir kalba apie laiką namuose, skirtą poilsiui.
– Jau kelerius metus namais laikote tiek Lietuvą, tiek ir Italiją, kur ilgus metus gyvena jūsų vyras Elvinas. Papasakokite šiek tiek apie italų šeimų maisto gaminimo ir valgymo tradicijas.
– Oi (atsidūsta)… Šia tema galėčiau kalbėti kokias penkias valandas, nes italų požiūris į maistą, valgymą, mėgavimąsi maistu man yra labai artimas. Italų virtuvę pamėgau dar tada, kai nesiejau savo asmeninio gyvenimo su šia šalimi. Ji man yra kur kas patrauklesnė už, tarkime, azijietišką, kur vyrauja skonių ir padažų gausa. Italijos kulinarijos tradicija kalba apie kelis gerus, kokybiškus, šviežius ingredientus – gerą mėsą ar žuvį, šviežias daržoves ir ypač tyrą alyvuogių aliejų.
Kiekvienas valgymas italams yra šventė, o pati didžiausia – vakarienė. Man visada smagu matyti, kaip jie mėgaujasi maistu, bendrauja. Pradeda nuo užkandžių – antipasto, tada pereina prie primo (pirmo) patiekalo – pastos, raviolių ar pan. Galiausiai seka secondo – pagrindinis vakaro patiekalas.
Tiek būdama Italijoje, tiek ir Lietuvoje, kai turiu laiko, stengiuosi laikytis šio principo. Nebūtinai lėkštės turi lūžti nuo maisto pertekliaus: juk viską galima gaminti nedideliais kiekiais.
V. Poderytės-Bernatavičės asmeninio archyvo nuotr.
– Jei reikėtų save sutapatinti su kokiu nors patiekalu – kas būtumėte? Kokį atitikmenį parinktumėte savo kolegai L. Suodaičiui?
– Man Laurynas, išsyk pagalvojau, galėtų būti didkepsnis, nes jis tikrai pakvaišęs dėl visų grilio patiekalų. Aš turbūt būčiau koks nors prancūziškas blynelis su daug džemo ir riešutų sviesto (juokiasi).
– Jūs derinate maistą prie filmo, o stilistai jus paverčia vos ne vakaro filmo herojais. Kokį smagiausią įvaizdį teko patirti?
– Labai džiaugiuosi šiuo smagiu žaidimu su įvaizdžiais. Žinoma, karnavaliniais kostiumais nesipuošiame, bet visada stengiamės atspindėti filmo laikmečio madas ir tendencijas, o kartais įkvėpimo ieškome pagrindinių kino herojų įvaizdžiuose.
Vienas smagiausių įsikūnijimų, iki šiol buvusių projekte, buvo skirtas lietuviškai komedijai apie provincijos gyvenimo peripetijas. Mano įvaizdis atspindėjo vienos pagrindinių filmo herojų meilę rožinei spalvai. Dėvėjau rožinį plaukų peruką, rožinę palaidinę, rožines aptemptas kelnes, žodžiu… Į gatvę taip niekada neišeičiau, bet, tikiu, žiūrovams tai leis dar labiau įsijausti į vakaro filmo nuotaiką.
– Ar laidos filmavimuose esate patyrę kokių nors netikėtų virtuvinių kataklizmų?
– Oi, buvo ir ne vienas (juokiasi). Pačioje pirmoje laidoje užsikalbėjome ir pamiršome, kad karštas aliejus ir vanduo gali sukelti sprogimo reakciją. Gerai, kad dar akys liko sveikos, nes sprogimas atrodė lyg sukurtas specialiųjų efektų.
– Jūsų palinkėjimas „Gero savaitgalio recepto“ žiūrovams?
– Manau, žmogaus laimė ar nelaimė daugiausia priklauso ne tik nuo požiūrio, bet ir nuo poilsio. Mūsų laida kaip tik ir kalba apie laiką namuose, skirtą poilsiui. Gali savaitgalį lindėti telefone ir pirmadienį pasitikti kaip zombis – kokybiškai nepailsėjęs, veltui iššvaistęs laiką. Tačiau gali įsijungti mūsų laidą ir gauti idėją, ką gardaus pasigaminti vakarienei ir kokį neeilinį filmą pažiūrėti. Maistas ir kinas – vieni geriausių kokybiško poilsio ir gero laiko namuose ingredientų.
Naujausi komentarai