Vasariškas pažaidimas su grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ nariais

Šiandien turbūt net mažiausias kiemo bamblys galėtų paniūniuoti šios grupės topą "Mažulė". O jaunimas patvirtintų, kad stereotipus laužantys muzikos padūkėliai groja ne tik puikias dainas, bet ir kuria širdį draskančius, akį veriančius vaizdo klipus, jau sulaukusius ne vieno garbingo apdovanojimo.

Šiandien "Antikvarinių Kašpirovskio dantų" branduolys – Juozas Baužys, Martynas Enčius ir Karolis Steponavičius – dalyvauja vasariškame asociacijų žaidime "Balsių loto". Įdomu, ar vyrukai žais taip pat azartiškai kaip ir dainuoja?!

Žaidimo taisyklės

Kadangi lietuvių kalboje (ypač – muzikantų) paprastai vyrauja daug balsių, tad "Balsių loto" taisyklės daugiau negu paprastos. Muzikantai klausosi žodžių, prasidedančių ta pačia balse, ir stabdo "žodžių ruletę" tumet, kai išgirsta tokį, kuris kelia jiems daugiausia asociacijų.

"Balsių loto" žodžiai asociacijoms

A – asmenybė, aistra, ašaros, atostogos…

O – ovacijos, oras, obuolys, operacija, orkestras, optimistas...

Ė – ėjimas, ėduonis, ėdimas...

E – egoizmas, egzaminas, egzotika, eilėraštis, ekologija...

I – idealistas, ikimokyklinis, ikona, improvizacija, incidentas...

Y – yla, ydingas, ypatingas...

U – universitetas, upė, uraganas, usnis, užaugti...

Ū – ūmus, ūmėdė, ūkininkauti, ūpas, ūkas...

K.Steponavičius: aš renkuosi juoką

Apie save. Šiuo metu nieko daugiau ir nedirbu – groju grupėje būgnais. Dar prisidedu prie tekstų rašymo. O šiaip gyvenime esu daręs visokiausių dalykų. Dirbęs ir nekilnojamo turto brokeriu, ir kazino krupjė, ir baro administratoriumi, ir statistikos departamento surašymų skyriuje. Kai reikėjo pinigų, – dar mokykloje buvome subūrę pirmąją muzikos grupę – kapsčiausi ir po Žemutinės pilies archeologinius griuvėsius.

A – atostogos. Įspūdingiausios turbūt buvo tos, kai su grupe praeitų metų pabaigoje keliavome po Indiją, Honkongą, Ameriką. Ir pamatėme nemažai, ir pagrojome. Įdomu buvo stebėti žiūrovų reakciją, nes dainavome lietuviškai. Žodžiu, jie nieko nesuprato, bet kuo puikiausiai pasidavė bendrai pašėlusiai nuotaikai. Vienu metu net ėmė atrodyti, kad jie viską supranta: juokiasi, kvailioja, šoka drauge. Be to, Delyje turėjome ekskursinį turą, aplankėme garsiausias šventyklas, Raudonąjį fortą. Po Indijos Los Andželas atrodė labai prabangiai, bet Delyje matėme daugiau egzotikos.

O – optimistas. Visur stengiuosi įžvelgti kažkokią teigiamą pusę. Laikausi nuostatos: kad ir kas būtų, viskas praeina. Ir kiekvienas blogumas gali nuvesti prie kažko gero. Bent aš tuo tikiu... Karantinas man irgi patiko. Po minėto koncertinio turo buvau išsiilgęs šeimos, taigi iki soties prisibuvau su žmona, vaikais. O dėl finansinių ir visokio kitokio plauko baimių? Cha... Mes turime tokią dainą – "Nieko nereikia daryt". Jos tekstas, kaip vėliau supratome, turi kažkokių daoizmo daigų (juokiasi), kai situaciją reikia veikt neveikimu. Ir ypač tuomet, kai niekas nuo tavęs nepriklauso. Tuomet gali juoktis arba verkti. Aš renkuosi juoką.

Ė – ėdrūnas. Aš visada kartoju, kad valgyti yra skanu. Labai mėgstu gardžiai pavalgyti. Štai ir dabar (kai mes kalbamės) aš kepinu šoninę, tuoj dėsiu svogūnus ir bersiu pirktines voveraites. Nors tarp muzikantų yra įprasta, jog valgai bele ką ir bele kada, bet aš linkęs žiūrėti, ką dedu į burną. Mes su trimitininku Antanu esame tie, kurie mokame įvertinti skanų maistą. O skaniausias patiekalas? Turbūt kažkas iš keptos mėsos. Tarkim, šašlykai, kepta višta, kepti šonkauliukai, marinuotas kumpio ar mentės gabalas rankovėje, keptas kokias dvi tris valandas. Kas turėtų atsitikti, kad tapčiau vegetaru? Na... būna, kad žmonės bėgant laikui keičiasi. Natūraliai. Todėl nesakau "niekada", bet... kol kas neužvalgęs mėsos jaučiuosi alkanas kaip vilkas.

E – egzaminas. Pirmame lietuvių filologijos kurse net vienuolika kartų laikiau filosofijos įskaitą. Aišku, problema buvo ta, kad nelabai jai ruošiausi, o dėstytojas pasitaikė perdėm rimtas. Kol nepasakiau, kokie hedonistų skiriamieji bruožai, tol manęs nepaliko ramybėje. Beje, lietuvių filologijos studijų taip ir nebaigiau. Studentavau metus, o paskui ėmiausi Turizmo ir viešbučių administravimo neakivaizdiniu būdu. Deja (ar laimei), pagal šią specialybę nedirbau nė dienos.

I – ikimokyklinis. Abu mano vaikai kol kas ikimokykliniai. Susipažinkite: Dovas ir Justė. Būgnais abu padaužo. Ypač Dovas. Jam šešeri. Tik, žinot, dabar tas amžius, kai greitai viskas nusibosta. Todėl į grupės repeticijas nesivedu – neišbūtų. Namie jis truputį pabūgnuoja, truputį prie mikrofono padainuoja ar kokį kitą instrumentą pačiupinėja. Labai ir neverčiu – jei norės, visada spės prie muzikos grįžti. Kai pats buvau ikimokyklinis, muzika visai nerūpėjo. Iki dešimtos klasės net nedainavau – sakiau, kad neturiu klausos. O kai įstojau į Vilniaus jėzuitų gimnaziją, viskas apsivertė aukštyn kojom. Su klasiokais įkūrėme grupę "Perpetuum Mobile", nes ir lotynų kalbą toje gimnazijoje dėstė. Žodžiu, nuo tada viskas ir prasidėjo.

Y – ydingas. Visi mes, žmonės, turim kažkokių ydų ir pranašumų. Iš visų tų gerų ir blogų rinkinių susidaro mūsų asmenybės ir kartais duoda labai įdomų efektą. Mano TOP yda? Gal neturiu kantrybės? O gal iš vaikystės kokių dėmesio sutrikimų dar palikę? (juokiasi). O kolegos grupiokai? Na ką jūs, iš kur jie turės tų ydų… Jie visi tobuli. Čia tik aš vienas toks.

U – universitetas. Iš vienos pusės truputį gailiuosi, kad mečiau tą lietuvių filologiją. Antra vertus – galbūt dabar nestovėčiau prie šitos keptuvės, ir mes čia taip smagiai nesikalbėtume. Viskas, kas įvyksta, matyt, turi priežastį, o tai ir yra geriausias paties gyvenimo universitetas. Iki gyvenimo pabaigos dar visokių tų universitetų bus, jei tik norėsit: Pirmo, Antro, Trečio amžiaus… O jei dabar būtų tas momentas, kai reikėtų rinktis studijas, sakyčiau, imu istoriją arba programavimą. Dar visai neblogai būtų ir tuos pačius būgnus pastudijuoti (mat esu savamokslis).

Ū – ūmus. Šitas apibūdinimas man, turinčiam rytietiško kraujo, kuo puikiausiai tiktų. Gana greitai užsiplieskiu, jei grupėje nesutampa požiūriai. Bet gana greit ir atauštu. Geriausiai mane aušina kolegų muzikantų protingi argumentai, į kuriuos aš jau nebeturiu išmintingų atsakymų.

M.Enčius: rimtai darome nerimtus dalykus

Apie save. Kadaise pas režisierių Valentiną Masalskį studijavau teatrą. Turiu bakalauro laipsnį. O šiuo metu daugiausia minčių ir dėmesio skiriu kito grupės vaizdo klipo filmavimui. Bandom darytis dekoracijas "Gabalui antimaterijos". Norime pasidaryti tokį kosmonautų laivą, kuriame visi būtume nesvarumo būsenos tarsi kokiame kosmose. Tik sunku rasti žmogų, kuris po visomis tomis mūsų fantastinėmis idėjomis pasirašytų.

A – aistra. Esu kūrybiškai aistringas žmogus. Jei atskirtume buitinį gyvenimą nuo kūrybinio, pirmajame tos aistros nedaug. Užtai kūryboje, kai užeina kokia mintis, tenka ja apkrėsti ir kitus grupės narius. Čia kaip ir su tuo naujo klipo filmavimu – aistra užvaldė, ir visos mintys tik apie tai.

O – orkestras. Mūsų grupė vis didėja, vis pasipildo naujais nariais – gal netrukus ant scenos subursime ir visą orkestrą. Nežinau kodėl, bet mane veža, kai būna daug žmonių ant scenos. Gal nebūtinai daug, bet būtinai bendraminčių – atsidavusių bendrai idėjai. Mes pradėjome nuo ketvertuko, iš kurio liko du. O dabar esame šešiese plius septintas trombonininkas. Iki pilnos laimės dar trūksta… oi, daug! Turiu omeny ne muzikantų galvas, bet mintis – t. y., ką pataisyti, ką pagerinti grojant, kaip patobulinti muzikavimo stilių. Nuolatos reikia atsinaujinti, keisti, laužyti senas taisykles, kad žmonėms nenusibostume, kad jiems būtų įdomu. Kiekvienas mūsų muzikantas turi savo spalvą, savo charakterį ir tai, ką iš jo galima ištraukti. Su orkestru didesnės galimybės (juokiasi).

Ė – ėjimas. Man labai patinka vaikščioti po miestą ir klausytis, ką kalba žmonės. Tai darau vėlai naktimis, kai naktibaldos jau nesidrovi ir šneka garsiai. Užtenka išgirsti kokią frazę ar pokalbio nuotrupą – kaipmat galvoje ima vystytis kažkoks naujos dainos siužetas ar tvinksėti melodija. Užtai labai nekūrybiškas man buvo karantino laikotarpis, kai gatvės buvo tuščios.

Ė – ėdimas. Ėdrus tikrai nesu, valgau viską, kas papuola arba ką paduoda, nes labai nemėgstu gaminti. Dalykai, susiję su maisto kultūra, man yra visiškai svetimi. Ėsti lėtai, ekologiškai (juokiasi) muzikantai neturi laiko. Man kur kas svarbiau dvasinė ekologija. Bet koks susikoncentravimas į save – ką aš čia dabar dėsiu į burną – atrodo mažumėlę keistokas. Maistas man daugiau kaip priemonė išgyventi, turėti energijos kūrybai nei tikslas juo rūpintis, apie jį galvoti.

E – egoizmas. Manau, kad visi artistai yra šiek tiek egoistiškos asmenybės. Todėl jiems dažnai neužtenka pagroti sau – visi nori užlipti ant scenos, būti matomi, pelnyti vis daugiau publikos simpatijų. Gal Sigmundas Freudas pasakytų ir kitaip, bet… man tai primena dalinį egoizmą. Jau įgimtą. Užtat grupės nariams labai svarbu jį pažaboti ir veikti komandiškai. Ne konkuruoti dėl geresnio matomumo scenoje ar didesnio solo partijų skaičiaus, bet užsiimti tikru komandiniu egoizmu.

I – incidentas. Oi, pas mus šito gero netrūksta. Sykį buvo toks dalykas Panevėžy, kai sugalvojome mūsų Juozą ant čiužinio leisti per šėlstančios publikos rankas. Norėjome gauti vaizdą lyg jis plauktų. Ir Juozas išdribo! O aš matau tą akimirką nuo scenos, sulėtintai, kaip Juozas krenta ir jo niekas nespėja pagauti. Vargšelis slysta nuo čiužinio ant galvos, kažkaip paskutinę akimirką užlenkia sprandą ir kaukolės neprasiskelia. O kitas incidentas irgi kažkodėl nutiko Juozui, nors aš pats irgi nevengiu ekstrymų: esu ir ant važiuojančios mašinos grojęs... Taigi Juozas nueina dainuoti, kur šėlsta publika (o ji jau buvo gana įsiaudrinusi, stumdosi), ir grįžta, vargšelis, kruvinom lūpom ir dantim. Bus jam minioje laikyti mikrofoną prie dantų ir dar bandyti dainuoti! Kruvina burna lieka ir mūsų trimitininkas, nes šokinėdami ant scenos dažnai ir patys nepamatome, kaip trinktelim vienas kitam alkūnėmis.

Y – yla. Ji man asocijuojasi su aštrumu. O mūsų grupė irgi nevengia savo dainomis įdurti, pašiepti kokią kvailą visuomenės savybę. Aišku, kartais ne visi supranta. Pavyzdžiui, daina "Mažulė" iš tiesų juk ne apie mylimą mašiną, o apie daiktų sureikšminimą, tuštybę. Būna, kad kažkas tavęs neramina, skaudina – bet negi rašysi į feisbuką?! – tad imi ir parašai kokią aštrią dainą. Man patinka su humoru gvildenti socialines problemas.

U – užaugti. Smagu, kad mūsų publika įvairialypė pagal amžių ir kad patys savęs dar negalime vadinti užaugusiais. Jauniausiam mūsų nariui virš 20 metų, o vyriausiam, regis, jau per 40. Taigi, mūsų grupės amžiaus spektras gan platus. Nors aš manau, kad tas vidinis žmogaus amžius nelabai priklauso nuo to, kas parašyta pase. Dažnai tas mūsų vadinamasis jaunimas, kai pašneka, tai rodosi, kad pensininkas porina. Arba atvirkščiai.

Ū – ūkas. Skamba kaip rūkas. Man jis limpa. Juk ir tas mūsų grupės pavadinimas – "Antikvariniai Kašpirovskio dantys" – po teisybei, kažkokia migla. Tokią kadaise Anatolijus Kašpirovskis iš TV ekranų pūsdavo žmonėms į akis. Mes irgi panašūs. Tokie dainuojantys, grojantys šarlatanai. Ir tas pūtimas miglos į akis man kažkodėl labiausiai asocijuojasi su mūsų grupės žanru. Lyg rimtai darome nerimtus dalykus, arba atvirkščiai.

J.Baužys: sveriu kiekvieną žodį

Apie save. Esu linksmų plaučių žmogus, dažnai draugams ir sau kartoju, kad gyvenimas yra velniškai įdomus dalykas. Šiuo metu muzikuoju grupėje ir dirbu daugybę kitų darbų. Vienas iš jų – televizija (dirbu LRT archyvų skyriuje). Stengiuosi visur siekti geriausių rezultatų!

A – asmenybė. Sudėtingame šių dienų gyvenime tikrų asmenybių labai nedaug. Vertingiausios savybės? Pirmoje vietoje man visada – žmogiškumas. Į antrą dėčiau intelektą, išsilavinimą. Žinoma, istorijoje buvo ir mažamokslių asmenybių, kurios pasiekė daug savo vidine išmintimi. Kaip ir istorijoje buvo daug genialių asmenybių, kurios pasižymėjo profesinėje srityje, bet asmeninėje liko visiški nelaimėliai. Jei gerai pamenu, tiek Beethovenui, tiek ir Vivaldi nelabai sekėsi meilėje, bet abudu buvo absoliutūs muzikos genijai. Todėl manyčiau, kad profesinio genialumo nereikėtų sieti su asmeniniu gyvenimu. Tegul jau genijai lieka genialiomis asmenybėmis, ir taškas.

O – optimistas. Nors gal taip ir neatrodo, bet gyvenime aš esu optimistas. Kitas reikalas, jei gyvenčiau Amerikoje – gal ir vaikščiočiau išsišiepęs. O čiagi Lietuva! Patyriau gyvenime ne vieną žmogišką praradimą, bet kažkaip atsitiesiau. Už tai, manau, turiu būti dėkingas mamai. Ji moka išlikti tvirta, pasakyti tinkamą raminamąjį žodį net pačiuose sunkiausiuose momentuose.

Ė – ėduonis. Šių dienų odontologų kabinetai nė iš tolo neprimena tarybinių laikų stomatologijos įstaigų. Pamenu, kai dar mokiausi "Devintame forte" (taip mes vadinome Vilniaus 9-ąją vidurinę), teko ne sykį lankytis medicinos kabinete. Tais laikais tokie egzistavo. Kadangi mano pavardė Baužys, tad stomatologas sakydavo: "Nu, bovžis, išsižiok… Nu, neblogi tie tavo dantys…" Ir išties iki dešimtos klasės jie buvo geri, bet paskui, kai pradėjo plombas dėti, suprastėjo. Ne, vinių jais netraukiojau, bet mūsų grupės narys Martynas turbūt greit pradės. Jei jis pamiršta kokį įrankį mašinoje, viską dantimis daro: laidus atkanda ir pan. Baisu kartais būna į jį žiūrėti.

E – eilėraščiai. Turiu savo elektroninį eilėraščių puslapį. Kam įdomu: juozasbauzys.eu Su vertimais į vokiečių, rusų, ispanų kalbas. Eiles rašau nuo 1990-ųjų. Tais metais gavau pirmąją savo premiją, mat reikėjo parašyti eilėraštį Sąjūdžio tema. Patikėkit, 50 dolerių tais laikais buvo labai dideli pinigai. Užtat mama juos padėjo į banką. Ir…bankų griūtis viską pragaišino. Esu ir poezijos knygutę išleidęs. Eilėraščių leitmotyvas? Nėra vienos temos. Ten ir meilė moteriai, ir meilė tėvynei, ir istorija. Ateina mūza – ir parašau, bet paskui dar labai ilgai juos taisau. Sveriu kiekvieną žodį. Ar tie eilėraščiai tampa grupės dainomis? Na ne… Daugiau grupės repertuarui rašo Karolis ir Martynas. Anksčiau truputį skaudoka būdavo, kad maniškiai jiems netinka. Bet juk logiška, kad ne kiekvienas eilėraštis gali virsti daina. Buvo laikas, kai labai patiko slemo poezija (kai pats poetas repuoja savo eilėraščius). Esu dalyvavęs (tiesa, kaip žiūrovas) ne vienoje Slemo sesijoje.

I – improvizuoti. Man patinka improvizuoti ant scenos. Bet jei nebūni iš anksto pasiruošęs teksto, gali ir nusišnekėti. Kol muzikantai derinasi gitaras, Martynas dažnai prašo manęs kažką papliaukšti. Geriausia pliaukšti tuomet, kai jau būnu su grupės vyrukais prieš koncertą brainstormą padaręs. Vis dėlto, prisipažinsiu, groti yra kur kas lengviau nei publikai dantis užkalbėti (juokiasi). Nes tuomet kiekvienas tavo žodis yra girdimas ir, neduokdie, atsitiks taip, kaip kažkada poniai Graužinienei. Šiais laikais greitai etiketes prilipdo ir internetan visokius "tuti-tuti" įkelia.

Y – yda. Blogiausia savybė, mano galva, yra ta, kai žmogus vis prisimena, ką kitas bloga jam yra padaręs. Ir graužia už tai. Aš manau, kad žmogus negali trypčioti vietoje ties savo nesėkmėmis, jis turi eiti tolyn. Kaip kovoti su tokia yda? Yra tik vienas kelias – atvirai su tuo žmogumi pasišnekėti. Pati didžiausia mano yda? Tinginystė. Mat darboholikai visada galvoja, kad jie didžiausi tinginiai (juokiasi).

U – užaugti. Užaugti visada norim, bet kažkodėl vis liekam tokio patirs ūgio (juokauja). Iš pradžių norėjau būti veterinaru, paskui teisininku – advokatu. Nes tuomet atrodė, kad advokatai daug uždirba. O įstojau aš į aktorinį. Kai supratau, kad nebūsiu geras aktorius, išėjau. Buvau Vlado Bagdono pirmakursis. Bet tuomet ant pjedestalo jau stovėjo aktorius Marius Jampolskis, tad kitiems nebeliko vietos. Įstojau į sociologiją. Tapau sociologijos magistru, bet pagal specialybę nedirbau nė dienos.

Ū – ūkininkas. Su tuo ūkininkavimu aš jau esu pavėlavęs. Turbūt net paramos dėl savo amžiaus negaučiau. Bet verslauti gal ir norėčiau. Turiu minčių kelių valandų per dieną vaikų darželį Panevėžyje steigti. Manau, kad tokių labai trūksta… Ne, pats ten nedirbčiau. Įsukčiau, paskirstyčiau darbus. O pats toliau muzikuočiau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių