Mieste nesijautė laiminga

Gimusi ir augusi sostinės senamiestyje, vėliau L. Šinkūnienė drauge su kitais kelių kaimyninių namų gyventojais buvo išprašyta į naujus Vilniaus rajonus, kur taip ir nepritapo. Tad iškeliavo į kaimą – Švenčionėlius, kur jau gerokai anksčiau su savo amžinatilsį vyru buvo apsigyvenusi jos dukra Milda. Tiesa, ne pačiame miestelyje, bet 10 km už jo – miškuose, vienkiemyje. Abu jie miestiečiai, bet nusprendė bėgti iš miesto.

„Aš dirbau Vilniuje, vertimų centre. Esu baigusi anglų kalbą. Rengiau teisinius dokumentus Lietuvos stojimui į ES. Paskui trejus metus dirbau Briuselyje. Galėjau pasilikti ir ilgiau, bet labai ilgėjausi Lietuvos…“ – pasakoja savo gyvenimo istoriją Laima.

Grįžusi iš Briuselio į namus Vilniuje, L. Šinkūnienė nebenorėjo ten ilgiau pasilikti. Sako, mieste pasidarė labai nyku. Pabandė sprukti arčiau gamtos ir dukros.

„Mano tėvelis kilęs iš kaimo netoli Ukmergės, o mamytė yra tarnautojo dukra, gimusi ir augusi Kaune. Tačiau aš kažkodėl, nuo pat mažumės gyvenusi mieste, nesijaučiau laiminga“, – prisipažįsta pašnekovė.

Procesas: numegzti kilimą galima ir per porą dienų, tačiau paruošti siūlus, ardyti senus megztinius užtrunka gerokai ilgiau./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Užsidirbusi pinigėlių Briuselyje, ji rado sklypą pačiame Švenčionėlių miestelio pakraštyje, su 39 a žemės ir senu namu. Ant jo pamatų pasistatė naują – nedidelį, dviejų kambarių, su visais patogumais. „Nuo to laiko gyvenu kaip ponia, – juokiasi. – Nors visų tų kaimo darbų nelabai mėgstu, bet man reikia žolės, gamtos, miško, erdvės… Prie mano namų yra didelis senas sodas su daugybe obelų. Per sklypą čiurlena mažas upeliukas iš subėgusių lietaus vandenų. Turiu nedidutį šiltnamį, į kurį vakar pasėjau pirmųjų morkyčių, salotų… Žiūrėsiu, kaip augs – juk nesu didelė daržininkė“, – atvirauja Laima.

Veiklų trūkumu nesiskundžia

Vasarą 69-ąjį gimtadienį švęsianti Laima gyvenimu pensijoje nesiskundžia. Sako, kad kiekvienas, visų pirma, turi ieškoti laimės savyje – ne išorėje. O ir skųstis nėra kada. Didžiąją moters dienos dalį užima mėgstami rankdarbiai, mezgimas. Jie, anot L. Šinkūnienės, atsirado dar nuo močiutės – tėvelio mamos – laikų. Senolė puikiai nėrė vąšeliu ažūrines servetėles. Laimos mama kryželiu siuvinėjo paveikslus, kurie pokariu, 1950–1960 m., buvo be galo madingi.

„Pati užsiimti rankdarbiais pradėjau irgi sovietmečiu. Buvau jauna, norėjau gražiai atrodyti, todėl teko pačiai save rengti. Tuomet ir suknias pradėjau megzti, ir megztinius, tik kojinių nemėgau. Kai tapome laisvi ir gyvenimas pagerėjo, dar vieną pomėgį atradau“, – kapstosi po prisiminimų daržus Laima.

Vieną kartą tėvelio klasės draugo žmona jai parodė apvalų kilimą, nunertą vąšeliu iš siūlų likučių. Supratusi, kad ir ji žaliavos kilimams megzti turi į valias, L. Šinkūnienė irgi pabandė nerti. Sunku nebuvo, daug galvoti ar akių skaičiuoti nereikėjo. Patiko. Nuo to karto pradėjo nerti įvairaus dydžio apvalius kilimėlius, kuriuos dovanodavo draugėms, o šios juos tiesdavo ant stalų kaip servetėles, prie lovų kaip kiliminius takus.

Įvairūs: mezgėja susivynioja siūlų kamuolius pagal spalvas, todėl vienodų kilimų pas ją niekada nebūna./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Siūlų tiekia ir pažįstami, ir svetimi

Kai jau visos draugės kilimais buvo apdalytos, Laima nusprendė išplaukti į platesnius vandenis – dalyvavo pirmoje Kaziuko mugėje. Nenusivylė. Daugiausia jos kilimėlius pirko tvariai gyvenantis jaunimas. Sakė, kad ties juos vaikų kambariuose, veš į sodybas. Juk šilti, minkšti, rankų darbo!

„Kai gimė mano pirmas anūkėlis, sugalvojau dovanų nunerti baltą kilimą, ant kurio išsiuvinėjau avytę. Tai buvo mano dovana jam krikšto proga, – prisimena penkių anūkų močiutė ir priduria, kad balti jos kilimai iki šiol labai populiarūs. – Šiais laikais žmonės tiek visko turi. Kuo juos nustebinsi? Nebent šiltu rankų darbu.“

Dovana: tokį baltą kilimą su avyte Laima padovanojo anūkui krikštynų proga./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Ilgainiui, kai per gyvenimą sukauptos siūlų atsargos išseko, Laima įsigudrino ardyti senus megztinius. Juos skalbdavo, o išardytus siūlus dėliodavo į storesnes gijas, derindavo pagal spalvas. Išeidavo tokie milžiniški storų siūlų kamuoliai. Nerti iš jų moteris naudojo beveik mažylio piršto storio vąšelį.

Ar žmonės vadina ją keistuole, kuri mielai priima bet kokius siūlus? „Galbūt, – šypsosi Laima. – Užtai siūlų trūkumu nesiskundžiu. Būna, kad miršta kokia garbaus amžiaus mezgėja, tuomet artimieji veža jos siūlus man. Maišus siūlų pas mane atgabena ir pažįstami, ir visai nepažįstami žmonės. Priimu visokius – nebūtinai vilnonius. Ir medvilninius, ir šilkinius – su jais dar gražiau: kilimai blizga.“ Ji susivynioja siūlų kamuolius pagal spalvas, atspalvius, todėl vienodų kilimų niekada nebūna.

„Man patinka su savo kilimais važinėti po visokias muges, festivalius. Tačiau žmonės dabar nelabai pinigų turi. Žiema – brangus šildymas, elektra. Matyt, taupo“, – svarsto ji.

1,2 m skersmens kilimą nunerti užtrunka įvairiai. Jei skaičiuotų vien nėrimą, užtektų ir dviejų vakarų. Tačiau iš pradžių siūlus reikia  pasiruošti: megztinius išskalbti, išardyti. Šį darbą Laima dažniausiai dirba vasaromis kieme, mat ardomi senų megztinių siūlai labai dulka. „Kad išeitų gražus kilimas, turi nemažą spalvų gamą susirinkti“, – aiškina. Jai gražu, kai siūlų spalvos subtiliai pereina viena į kitą.

Nėrimas – tarsi meditacija

Paklausta, ar kilimų nėrimas leidžia jai prisidurti prie pensijos, L. Šinkūnienė juokiasi: „Čia veikiau pomėgis, smagi veikla: juk išėjusi į pensiją laiko turiu į valias. Net galėčiau šį procesą pavadinti meditacija, kaip dabar madinga sakyti. Tokia jau esu: mano rankos visą laiką turi būti užimtos.“

Laima prisipažįsta, kad kuria dar ir skiautinius, pradėjo tai dar Briuselyje. „Kai ten važiavau, galvojau, ką čia tokio laisvalaikiu veikti pasiimti. Negi vešies tuos didžiulius siūlų kamuolius?! Todėl įsimečiau žurnalą apie skiautinius ir ten po darbų gerai jį išstudijavau“, – pamena pašnekovė.

Pusmečiui iš Briuselio grįžusi į Lietuvą, susirado skiautinių meistrę Gražiną Kriaunevičienę ir užsirašė pas ją į kursus. Džiaugėsi, kad iš profesionalės išmoko visokių technikų. Pasisiuvo keletą didelių antklodžių, tačiau labiau už kilimų nėrimą skiautinių nepamėgo.

„Prie tų skiautinių be proto daug darbo. Jų vertė pinigais neišmatuojama. Todėl turiu slaptą planą: kai tuoksis mano anūkai – dukros Mildos ir sūnaus Mindaugo vaikai – bus kiekvienam nuo močiutės po prisiminimą“, – dalijasi ateities planais šeštojo anūko belaukianti veikli močiutė.

Vasarą 69-ąjį gimtadienį švęsianti Laima gyvenimu pensijoje nesiskundžia. Sako, kad kiekvienas, visų pirma, turi ieškoti laimės savyje – ne išorėje.

Laima šmaikštauja, kad anksčiau, sovietmečiu, visi gyveno tvariai, nors ir nežinojo žodžio „tvarumas“. „Sukomės, kaip kas išmanėme. Norėdavome megzti, o siūlų nebuvo, tai pirkdavome didžiausio dydžio vyriškas pusvilnones kojines, jas ardydavome, o jau tuomet megzdavome iš tų siūlų suknias“, – prisimena. Vieną suknelę sako nusimezgusi iš labai šiurkščių, kūną graužiančių kiliminių siūlų – vos galėjo dėvėti.

Laimos anyta susiveikdavo siūlų dar išradingiau. „Būdavo tokios baltos medvilninės virvės, skirtos skalbiniams džiovinti. Moteris jas išardydavo ir turėdavo grynų gryniausios medvilnės, iš kurios nerdavo kiauraraštes sukneles“, – pasakojo ji.

Dar būdama 45-erių, Laima pradėjo galvoti, ką veiks išėjusi į pensiją. Tokių minčių vedama įsigijo audimo stakles. Iš medžiagų atraižėlių išsiaudė ir vienintelį austą kilimą. Nesužavėjo. „Man jau geriau tuos kilimus vąšeliu nerti, nors pati savo namuose neturiu nė vieno. Vos tik numezgu – visi kažkur dingsta“, – juokiasi ji.

Pomėgių netrūksta

Kaip atrodo buvusios vilnietės diena kaime? Laimos žodžiais tariant, visaip. Miestelis mažas. Jos bendraamžių nedaug. Yra puiki biblioteka. Laima mėgsta skaityti, o labiausiai – tikras istorijas ir memuarus. Kai įstojo į Trečiojo amžiaus universitetą – Švenčionėliuose veikia smalsių senjorų grupelė, dienos tapo kur kas įdomesnės.

„Turime puikią vadovę, kuri kviečia edukatores pas mus į miestelį. Į teatrą važiuojame, psichologė neseniai svečiuose buvo, pirmosios pagalbos seminarą išklausėme – dabar jau tikrai žinočiau, ką nelaimės atveju daryti“, – džiaugiasi Laima.

Žiemomis moteris atrado ir dar vieną malonumą – pradėjo maudytis Žeimenos upėje. „Aš visada sukiojau pirštą prie smilkinio žiūrėdama į tuos ruonius per televiziją. Tačiau užteko vieną sykį pabandyti… Na, koks ten maudymasis – įšoki į upę, patyri šoką ir laimingas skuodi atgal“, – juokiasi pašnekovė.

Pradžioje maudytis upėje važinėdavo kur kas už ją jaunesnės. Prisiprašė ir Laima į jų draugiją. Tačiau kai pagrindinė vairuotoja, veždavusi maudytis, išėjo dirbti į darželį ir nebeliko kam vežioti, moteris rankų nenuleido – pati įsigijo automobilį. „O kodėl gi ne? Kadaise buvau išsilaikiusi teises. Tiesa, nevažinėjau, praktikos mažokai, bet tiek, kiek man reikia, užtenka“, – linksmai kalba naujai iškepta vairuotoja.

Du kartus per savaitę ji eina į salę mankštintis. „Jėgų man užtenka. Jaunystėje šokau liaudies šokius universiteto ansamblyje. Teko su kolektyvu nemažai pavažinėti. Net Vokietijoje ir Belgijoje buvome! Įsivaizduokite, sovietmečiu…“ – didžiuodamasi pasakoja Laima.

Tvariai: apvalių kilimų mezgimas iš senų siūlų – tik viena iš daugelio 68 metų senjorės L. Šinkūnienės veiklų./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi dirbdama Briuselyje užsitarnavo nemažą pensiją, senjorė dabar nesėdi namuose – keliauja po egzotines šalis. „Daug kur esu buvusi. Pradėjau nuo Peru 2016-aisiais, jau būdama pensijoje. Kopiau į Maču Pikču. Ir ką? Lipi ir užlipi“, – kvatojasi.

Ji jau tris kartus buvo Afrikoje. Įspūdingiausias iš tų kartų buvo žygis į Ugandos džiungles, kur Bvindi Impenitreibl nacionaliniame parke stebėjo milžiniškas kalnų gorilas: „Iki jų užlipti kur kas daugiau sveikatos reikėjo nei į Maču Pikču.“

Neseniai grįžo iš Vietnamo, kur liko sužavėta juodųjų hmongų genties moterų rankdarbiais: „Jos vaikšto apsirengusios tautiniais drabužiais ir tiesiog gatvėje kryželiu siuvinėja visokias grožybes. Vis dėlto inkų turgūs Peru pakerėjo dar labiau. Galvojau, kad ten visus savo pinigus išleisiu – tiek ryškių, spalvingų mezginių iš alpakos vilnos dar nebuvau mačiusi.“

Japonija moteriai visai nepatiko – gal civilizacijos ten per daug? Užtai Šiaurės Vietnamas, nors ir labai komunistinis, savo gamta ją tiesiog užbūrė. „Plaukiojome laivu, gėrėjomės nuostabiais kalnais. Iš ten grįžusi supratau: jei noriu dar kažką gražaus pamatyti – turiu skubėti, nes civilizacija labai greitai skverbiasi visur! Kita vertus, ir aš neinu jaunyn…“ – svarsto keliautoja.

Šiuo metu Laima ir vėl nerimsta. Meta kilimus, vąšelį į šalį ir krauna lagaminus į Maroką.