Baku gyvenanti ir dirbanti lietuvė Ingrida, vairuodama automobilį siauromis, į gana stačias kalvas kylančiomis gatvėmis, suspėja mostelėti ranka tai dešinėn, tai kairėn. "Štai Filharmonijos pastatas, o va ten, kiek kairiau – labai originalus Dainos teatras. Dar šiek tiek tolėliau matome didžiulį Operos teatrą", – ekspresyviai pasakoja ji apie didingus Rytų architektūros pastatus. Bet kas iš tų prabangių rūmų, jeigu juose beveik nėra lankytojų.

Nei sau, nei kitiems

"Pabandykite vietinių paklausti, kur yra Filharmonija. Nelabai kas atsakys. Nežino jie, nesidomi. Nei patys vaikšto, nei svečiams pasako, kur kas kultūringo vyksta. Na, nebent Operos teatrą parodytų, nes tai didelis, gerai matomas pastatas, nepavyksta visai jo nepastebėti", – ironizavo Ingrida.

Pasak jos, vietos gyventojai į Baku atvykusiam užsieniečiui geriausiu atveju pasiūlytų apsilankyti nedideliame senamiestyje, užlipti į miesto simboliu tapusį Mergelių bokštą. "Labai nustebčiau, jeigu Vilniaus gyventojai savo svečiams tik Gedimino pilį parodytų, daugiau ničnieko apie savo miestą nežinotų", – skėsčiojo rankomis vietoje nenustygstanti lietuvė.

Pagrindinis renginys – ministrų susitikimas

Galbūt padėtį pakeis tai, kad Baku kitąmet taps islamo kultūros sostine? "Vargu, – abejoja Ingrida. – Pažiūrėkit, juk jie visiškai tam nesiruošia."

Išties vaikščiodamas po miestą niekur nepamatysi jokių iškabų ar plakatų, skelbiančių, kad Azerbaidžano sostinei kitąmet teks garbė tapti islamo kultūros centru. Panaršius internete galima rasti šiek tiek tokios informacijos, bet labai nedaug ir nekonkrečios. Gruodžio pradžioje specialiame interneto puslapyje net nebuvo sudėtas joks numatomų kultūrinių renginių tvarkaraštis, nenurodyti jokie kontaktai.

Islamo šalių kultūros organizacija 2001 m. iš Europos perėmė idėją kasmet skirti savo kultūros sostinę. Šiemet tai Egipto Aleksandrija, kitąmet – Baku.

Pažįstami Azerbaidžano žurnalistai tik gūžčiojo pečiais paklausti, kaip Baku pateisins islamo kultūros sostinės statusą. Ne visi netgi žinojo, kad jų šalies sostinė gavo tokią teisę.

Užtat visi puikiai žino, kad kitąmet Baku vyks beveik pusšimčio islamo valstybių kultūros ministrų šeštoji konferencija. "Gal tai ir bus pagrindinis kultūros sostinės renginys?" – kiek naivokai, bet visiškai rimtai klausė azerbaidžanietis Abulfasas, kai jo pasiteiravome apie numatomus kitų metų kultūros renginius.

Valdžia garbinama tik viešai

Tiesą sakant, tai, kad valdiškas kultūros ministrų susirinkimas Baku gali tapti svarbiausiu islamo kultūros sostinės renginiu, visiškai nestebina. Islamiškose valstybėse ypač garbinama valdžia. Azerbaidžanas – jokia išimtis.

Tačiau garbinama ji tik viešai. Privačiame gyvenime neretai jokios pagarbos nelieka. Žmonės ne itin gerai atsiliepia ir apie buvusį, ir apie dabartinį šalies prezidentą, Heydaro Aliyevo sūnų Ilhamą.

"O ką jis man gero davė? Taksisto darbą? Pats buvau priverstas dirbti, kai bankrutavo gamykla, kurioje prieš tai dirbau", – atviravo Zaharu prisistatęs taksi vairuotojas, vėlyvą naktį veždamas lietuvius savo senutėliu žiguliu.

Tik valdžios žmonės ir su nafta susiję verslininkai važinėja prabangiais automobiliais, neretai visureigiais. Paprasti azerbaidžaniečiai vairuoja senutes, dar iš sovietinių laikų likusias paklerusias mašinytes. Jų pilnos Baku gatvės.

"Ne lygis" vaikščioti pėsčiomis

Baku gyvena iš naftos. Tiek vietiniai, tiek atvykėliai Kaspijos jūroje esančių verslovių darbininkai faktiškai išlaiko miestą.

Gal todėl kainos Azerbaidžano sostinėje nemenkos? Bent jau tikrai per gerą trečdalį didesnės nei Vilniuje. Nors dauguma žmonių skundžiasi, kad blogai gyvena, naftos verslovėse dirbantys žmonės gauna visai neprastai ir taip išlaiko miesto parduotuves, pasilinksminimo įstaigas. Tų įstaigų yra, bet palyginti nedaug dviejų milijonų gyventojų mieste.

Tiesa, Azerbaidžano sostinėje gerai gyventi turėtų ir statybininkai. Juk tiek statybų! Visas miestas kupinas kranų gervių, daugelis šaligatvių perrausta, neįmanoma saugiai ir švariai nueiti net keliolika metrų.

O azerbaidžaniečiai nei patys vaikšto pėsčiomis, nei labai gerbia tų, kurie tai daro. Jeigu tu tikras vyras, turi važiuoti ir vežti savo damą. Kad ir vos kelis žingsnius. Bet važiuoti.

Todėl spūstys mieste nemenkos. Tiesa, vairuotojai gana tvarkingi, tikrai neprimena jokios drausmės nepripažįstančių automobilininkų kai kuriose Rytų ar Pietų valstybėse.

Baku važiuoti galima ir sovietmečiu statytu metro, bet tai nepopuliaru. O ir metro linijų vos dvi, stotelių vos dešimt visame mieste. Tad daug kur požeminiu transportu tikrai nenuvažiuosi.

Į paveldo sąrašą – tik vienas objektas

Baku senamiestis – klaidžių siauručių gatvelių voratinklis. Tačiau įspūdingų pastatų nelabai daug – vos viena kita mečetė ar gyvenamasis namas. Galbūt todėl tik įžymusis Mergelių bokštas įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Visas Ičeri Šecheras tokios garbės nėra pelnęs.

XII a. iš smiltainio ir granito pastatytas Mergelių bokštas yra keistokos formos – cilindras su pailga atsikišia detale. Jame beveik nėra langų. 28 m aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė, į kurią patekti galima tik už nemenkus pinigus ir atstovėjus ilgoką eilę.

Legenda pasakoja, kad kadaise nuo šio bokšto į jūrą nušoko mergelė, nepanorusi tekėti už nemylimo turtuolio. Gal tais senais laikais bokštas stovėjo ant kranto ir jūros bangos plovė jo pamatus, nes dabar iki vandens reikia kiek paėjėti.

Visai šalia Azerbaidžano sostinės, Apšerono pusiasalyje, yra visa virtinė kurortinių vietovių su karšto vandens mineraliniais šaltiniais, balneologijos sanatorijomis, poilsio namais ir smėlio paplūdimiais. Kurortinė infrastruktūra kol kas nelabai pažengusi į priekį, labiau primena sovietmetį. Bet Baku gyventojai žada pasistengti ir Apšeroną pritaikyti svečių poreikiams.

Nafta pakeitė viską

Jeigu labai trumpai, tai Baku istorija labai ilga ir labai sudėtinga. Netgi komplikuota. Norint ją detaliau papasakoti, reikėtų turbūt devynias jaučio odas prirašyti.

Niekas tiksliai nežino, kodėl miestas pavadintas būtent Baku, o ne kaip nors kitaip. Tyrėjai iškėlė daugybę versijų. Pagal vieną jų Baku pavadinimas galėjo kilti iš kažkokios mistinės tiurkiškų kalbų praprapramotės žodžio "bak", kuris galėjo reikšti saulę arba Dievą.

Sunku apskaičiuoti ir tikslų miesto amžių. Viena aišku – tikrai gerokai daugiau nei tūkstantmetis, kurį su tokiu pasididžiavimu kitąmet švęs Lietuva. Spėjama, kad pirmosios gyvenvietės dabartinėje Baku teritorijoje atsirado V a. prieš Kristų.

Azerbaidžanas ilgai priklausė Mongolų imperijai ir tik XIX a. pradžioje buvo padalytas tarp Rusijos ir Persijos. Baku atiteko rusams.

Tikrasis miesto gyvenimas prasidėjo 1842 m., kai Kaspijos jūroje šalia Baku buvo rasta naftos ir prasidėjo juodojo aukso karštligė. Tik nuo tada svarbiausiu Azerbaidžano miestu tapusio Baku vystymasis ėmė žengti į priekį septynmyliais žingsniais. Būtent nuo tada ėmė dygti daugybė ištaigingų rūmų, įrengti parkai ir sodai.