Juoda ir balta. Kartais - sodrus jūros mėlis. Tokias spalvas ir gyvenime, ir kūryboje renkasi rašytoja Dalia Jazukevičiūtė. Ji taip rengiasi, ji taip gyvena ir rašo.

Egocentriška maksimalistė. Aštri ir kampuota, nekenčianti dirbtinumo. Popso kultūra jai nepriimtina, nors, paradoksas, jos kūrybą sunku priskirti vadinamajam elitiniam menui.
Dalios vieną paskui kitą išleistus romanus literatūros kritikai linkę priskirti kasdienybės kultūros sričiai.

Nuo mokyklos suolo rašiusi eiles Dalia buvo ir yra poetė. Išleido tris poezijos knygas.
Paskui staiga metė žurnalistės darbą „Veido" žurnale ir sėdo rašyti romanų. Tai buvo taip drąsu, kad jos redaktorius kažkodėl sušuko: „Tau negalima!"

Tačiau Daliai po 17 metų žurnalistinės katorgos buvo viskas galima ir ji nieko neklausė. Pernai leidykla „Tyto Alba" išleido du romanus - „Anarchistės išpažintis" ir „Juodas kvadratas". Prieš dvi savaites Rašytojų klubo salėje buvo pristatyta trečioji knyga - „Dviejų mėnulių baras". Dvasingas, virpantis, tarsi plevenančių mūzų lydimas knygos pristatymas baigėsi labai netikėtai.

„Aš turiu savo chaosą, su kuriuo tenka kautis", - šie Dalios žodžiai, pasakyti knygos pristatyme, buvo pranašiški.

Po susitikimo su skaitytojais rašytoją ištiko agresyvus nervinis šokas, kurio peripetijas buvo galima pasiskaityti žiniasklaidos kriminalų skiltyse. Tokia būna chaoso, iš kurio gimsta aistringos knygos, kaina.

Apie gyvenimą greta knygų

Dalia sako, kad rašymas jai - savotiškas aplinkkelis. Literatūra ji naudojasi kaip instrumentu pažinti pasaulį. Knyga ir yra visas pasaulis. Tačiau ji sunkiai įsivaizduoja savo skaitytoją. Ji tiesiog išlieja savo sielą. Negailestingai, žiauriai, dramatiškai ir šokiruojamai atvirai.

Tai brangiai kainuojantis kūrybos procesas, pasiglemžiantis viską - artimus žmones, asmeninį gyvenimą, paprastas svajones.

Būtent apie tai Dalia labai nemėgsta kalbėti. Apie tris buvusius oficialius vyrus, dvi suaugusias dukras. Vis dėlto rašytoja sutiko kiek praskleisti savo asmeninio gyvenimo uždangą. Dalia labiausiai džiaugiasi savo dukromis.

Ištekėjusi devyniolikos metų ji po kelerių metų išsiskyrė su pirmuoju vyru. Jis emigravo į Izraelį su šešerių metų dukrele Sulamita. Dabar Sulamitai - 35-eri metai, ji su mylimuoju gyvena Haifoje, dirba kosmetikos firmoje vadybininke. „Todėl aš visada turiu puikių kvepalų. Už Sulamitos namų langų - palmės ir Viduržemio jūra, rožės ir saulė. Namas iš balto akmens - spindintis. Toks grožis..." - pasakojo Dalia, neseniai viešėjusi Izraelyje. Po daugelio metų Dalia vėl gali bendrauti su savo dukros tėvu, kuris jai dovanojo šią ypatingą viešnagę.

Apie dešimt metų Dalia gyveno Ukrainoje, buvo ištekėjusi už ukrainiečio. Tuo metu nedirbo, nes užteko vyro pinigų. Tačiau meniškos sielos moteriai kasdienio, paprasto gyvenimo neužteko. Po skyrybų su dukrele sugrįžo į Lietuvą. Ją užaugino būdama viena. Šiandien 25 metų Ilona su vyru sukasi restoranų versle Londone. Ilona dirba ir studijuoja universitete.

„O aš gyvenu su kate Marina, kurią išgelbėjau nuo pražūties. Jos akys kaip jūros vanduo, todėl ir pavadinau Marina, mano mylimos poetės Marinos Cvetajevos garbei. Mano katytė mane labai myli, rūpinasi, moka mane užmigdyti savo ypatingu „miego" murkimu", - trumpai įsileido į savo asmeninę erdvę rašytoja.

Tačiau grįžtame prie jos visą gyvenimą užimančios kūrybos.

- Rašote pagauta neįtikimos aistros - per pastaruosius metus išleidote net tris knygas. Trečioji knyga „Dviejų mėnulių baras" pareikalavo savo kainos. Kas jus ištiko knygos pristatymo vakarą? Galbūt jums, kaip ir daugeliui kūrėjų, kančia gimdo įkvėpimą? Jei jos nėra, vadinasi, ją reikia sukurti, susigalvoti?

- Ko jau ko, bet kančios tikrai nereikia išgalvoti, jos ir taip per akis. Žinoma, kas tas akis turi ir moka regėti. O įvyko... Nieko, tiesą sakant, naujo neįvyko. Tiesiog mane, matyt, kai kurie dienraščiai jau priskyrė žvaigždžių luomui, todėl nepatingėjo išlaukti po romano pristatymo oficialiosios dalies net ilgas 6 valandas, kol „įžymioji rašytoja" galų gale parkris ant asfalto... Jiems pasisekė. O aš... O aš pagaliau žvaigžde pasijutau. Juk daug kas guli viduryje nakties ant asfalto, bet ne kiekvienam tenka garbė „pagulinėti" dar ir dienraščių puslapiuose, tiesa?

O apie vidinius dalykus ir jautrumus yra tiek daug ir atvirai parašyta mano pirmojoje knygoje „Anarchistės išpažintis", kad net būtų nuobodu kartoti.
Ypač daug ir smulkiai apie mano santykį su alkoholiu. O šiaip... Aš prastai jaučiausi prieš renginį, išgyvenau, nervinausi. Išgėriau nakčiai gerą dozę vaistų, kad miegočiau, o rytą dar ir raminamųjų, kad kojos nevirpėtų (kai teks kalbėti viešai, nes tai man visada be galo sunku, aš ne aktorė, o tik rašeiva), ar kad balsas nedrebėtų.Vis tiek drebėjo...
O jau po visko, po oficialiosios dalies, neatsargiai išgėriau su savo draugais ir alkoholio. Ir mano smegenyse nuo tokio kokteilio - raminamieji plius vynas, brendis - įvyko sprogimas.

Visa, kas nutiko toliau, man papasakojo geri žmonės, bandę manimi rūpintis. Aš pati neatsimenu ničnieko. Papasakojo, žinoma, kitaip, negu parašė laikraščiai, bet negi dabar rankiosiu tą tiesą po kruopelę? Tebūnie. Tik jokių žaizdų man nieks toje ligoninėje nesiuvo, jokios galvos netvarstė - tesusižeidusi buvau vieną pirštelį šuke. Truputį numigau, atsigavau, o ketvirtą ryto iš tos ligoninės iškeliavau namo.

Štai ir viskas. Mamos gaila dėl tos laikraščių rašliavos. Ji tokia trapi. Taip sunkiai išgyveno. Aš jaučiausi kalta tik prieš ją, prieš savo motiną, ir tėvą. O represinių struktūrų aš visada labai nemėgau, nemėgstu, juk aš anarchistė. Jų apsuptyje jaučiausi taip tarsi būčiau kokiame kare Čečėnijoje ir nusprendžiau bėgti, gelbėtis. Juokinga, bet aš tada taip jaučiausi, ką dabar bepaveiksi. Vienas žmogus mane aprėkė, geras draugas: „Ar pasimokei? Ar tai paskutinis kartas, sakyk?" Sakiau: „Tikrai žinau, kad vienas kartas bus paskutinis, bet aš nežinau kuris..." Juk Michailas Bulgakovas teisingai rašė: „Žmogus laikinas netikėtai". |

- Esate sakiusi, kad literatūros kritikai nagrinėja ne jūsų knygas, o jus pačią. Galbūt tokią reakciją sukelia ne tik savitas pasaulio matymas, bet ir tiesi, atvira lyg gyvas nervas asmenybė?

- Ne literatūros kritikai elgiasi šitaip, o literatūros chuliganai. Nekentėjai visko, o jau ypač tų, kuriems, jų pačių manymu, pavyksta šį tą sukurti. Genami savosios dvasios impotencijos, jie trypia kojomis, pagauti velniško įsiūčio, nukreipto prieš tą, kuriam galbūt išties pavyko bent kiek užgriebti ir užrašyti nesumeluoto gyvenimo arba prisiliesti prie giliųjų žmogaus sielos fragmentų.

Iš neapykantos visa tai. Iš niekšybės. Ir kad ir kaip būtų liūdna, pavydo. Aš visai nesuprantu šito jausmo, man Dievo neduota suprasti pavydo, bet mane draugai tikina, kad yra būtent taip. Gal jie ir teisūs. Man visada buvo per daug to, ką turiu, taip, kad ničnieko niekam negalėjau pavydėti, neišmokau. Man ir dabar per daug visko. Ne per maža. Minčių, sumanymų, meilės, Dievo. Negaliu apglėbti visko, ką myliu. Rankų neužtenka.

- Jūsų romanai pasmerkti populiarumui. Nuo jų negali atsitraukti, kol neperskaitysi. Daugelis prisipažįsta knygą suriję per naktį. Kokių vidinių pastangų prireikia tokiam magnetizmui?

- Jeigu taip išties yra, kaip sakote, jeigu tai tiesa, tai ne mano nuopelnas. Tiesiog duota. Duotybė. Kitaip juk negaliu rašyti, tik taip, kaip galiu.

Bet štai šį pavasarį, balandį, berods, buvo surengtas mano autorinis vakaras Anykščiuose. Štai po šito vakaro ir pokalbio su anykštėnais nudžiugo mano širdis. Kokie tai šviesūs žmonės, kaip jie man sielą sušildė. Pirmą kartą suvokiau - žmonės, mano mylimi paprasti žmonės, skaito mano knygas. Jie man uždavė klausimus, gerai žinodami ir suprasdami tai, ką išskaitė tose mano knygose ir pasakė man tiek gerų žodžių, kad važiuodama namo slapčiomis net paverkiau. Jie ir yra tikrieji mano skaitytojai. O ne tie, išpuikę Vilniaus salonų liūtės ir liūtai. Ne jiems aš rašau. Rašau žmogui, žinančiam, kas yra vargas, kančia, Jėzus.

Ir mano paskutinioji knyga, kaip teisingai pastebėjo literatūros kritikas Remigijus Tamošaitis, yra apie pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Žuvusius, neatlaikiusius „perestroikos" spaudimo, ir tuos, kitus, atlaikiusius viską, išgyvenusius. Aš su jais - pažemintais ir nuskriaustais. Aš esu jų. O jie yra mano.

Ir po šito negero, „kruvinojo" mano nutikimo pirmiausia iš jų, iš nepažįstamų kaimo skaitytojų aš ir išgirdau pirmuosius paguodos žodžius, pirmus palaikymo ženklus. Ne iš rašto brolių, o būtent iš jų... Įsivaizduojate? Tie žmonės man ir padėjo išlikti, nenugrimzti į depresijos duobę ilgam.

Ypač sujaudino vienuolė iš tolimo Žemaitijos krašto, jos SMS net iš telefono nesinori ištrinti: „Iš mažos kaimo pirkelės siunčiu Angelą Sargą į Tavo rytą ir dieną. Dalia, kai skaičiau tavo knygą, jaučiau, kad viskas sava, sava iki kaulų. Tu gera. Tu reikalinga. Išlik. Ta pati sesė nusivylusiems ir purviniems, apie kurią tu su meile rašei „Respublikoje" prieš daug daug metų. Nepamiršau tavęs. Tavo poezija lydi mane visur, visada."

- Jūsų kūryboje daug nevilties. Esate sakiusi, kad gyventi skauda. O rašyti? Kaip jūs rašote?

- Ar galėtų būti kitaip? Juk ir gyvenime daugiau nevilties negu vilties. Daugiau kančios negu džiaugsmo. Daugiau skausmo negu laimės. Ir gyventi skauda, ir rašyti skauda, ir parašius skauda. Ir niekada nežinai, ką parašei, ar tikrai pavyko... O kas toliau? Juk nežinai nieko. Kankiniesi ir tiek. Vienas viduryje tuščio žiemos lauko.

Jau labai daug metų tvirtinau, kad man svarbi tik ta kūryba, kuri rašoma krauju. O ne toji - išprotauta, sukonstruota, padaryta... Ir tik visai neseniai kažkur perskaičiau, kad tą patį teigė ir Nyčė: „Iš visko, kas parašyta, man egzistuoja tik tai, kas parašyta krauju." Ir jeigu išties pavyksta parašyti, dar pridėčiau aš, paskui ateina kažkas nematomas ir nepažįstamas ir išplėšia iš tavęs kažkokį gabalą... Net tiksliai nežinai, kokį gabalą - sielos, širdies ar šiaip mėsos. Bet savo atsiima. Užsimoki.

- Nuožmi meilė gyvenimui ir nuožmi mirties trauka. Tai du skirtingi poliai, kuriuos minite savo kūryboje. Kaip juos suvaldote gyvenime?

- Aš tokia ir esu - dvipolė, ar ką. Intensyviai gyvendama nė sekundę nepamirštu, kad šalia manęs, ištiestos rankos atstumu, budi ji - sesė Mirtis. Todėl, jos priežiūroje, gyventi privalau greitai, teisingai ir nuoširdžiai. Kam meluoti žmogui, šalia kurio visada budi Mirtis? Juk tai būtų visiškai kvaila. Ką apgaučiau? Save? Ar tą, kuri budi šalia?

- Net genialiausias menininkas negali vien kurti. Jis daugiau ar mažiau susijęs su supančia aplinka. Kaip kurdama bendraujate su ja ir žmonėmis?

- Maži mano džiaugsmai. Viena kita kelionė pas dukras į svečius miestus. Skaitymas, labiausiai skaitymas. O su žmonėmis aš niekaip nebendrauju. Retai kada pasikalbu su kokia artimesne siela. Su rašytojais nereikia draugauti, juos reikia skaityti. Juk jie, jeigu ir gabūs kam, tai rašymui, o ne draugystei. Žinoma, žmonės dažnai nusivilia, kai jiems patikusio kūrinio autorius, pats, kaip asmuo, pasirodo jiems nesimpatiškas, niūrus ir šiaip kažkoks nesuprantamas tipas.

O kai rašai knygą, tai ją ir rašai. Telefonai išjungti, durys užkaltos. Jokių draugysčių, jokių artimųjų, jokių kitų dalykų nebelieka. Gerai, jeigu sugebi laiku pavalgyti, atsigerti, užmigti. Retai tepavyksta... Rašymas užvaldo. Tavo knygos herojai tau ir tampa svarbiausi - gyvesni už gyvuosius. Bet jie tokie tampa tik tada, kai įlieji į juos savo kraujo, savo dvasios ir įkvepi juos ne kuo kitu, o savo pačios gyvastimi. Žinoma, jeigu tave lydi sėkmė.

Yra daug įvairiausių filosofijų, versijų, pamąstymų, kas valdo kūrėją - įkvėpimas, mūza, Dievas, apsėdimas, demonas, bet tikrai ne žodžiai, raidės, kurias moka ir žino ne tik rašytojai, o ir visi kiti žmonės. Aš linkusi pritarti tai versijai, kad rašytojas vis dėlto tapatinasi su maištinguoju angelu - tai išdidumas, troškimas perkurti siaubingai neteisingą pasaulį pagal save ir, žinoma, Jo didenybė maištas. Vienu žodžiu, baisus dalykas - uzurpuojama tai, kas priklauso vienam tik Sutvėrėjui. Rašytojas tai tas, kuris neatsilaiko prieš didžiausią pagundą iš pagundų - valdyti tą magišką jėgą, kuri suteikia gyvybę. Juk daugelio didžiųjų klasikos kūrinių herojai mums tampa artimesni ir gyvesni už daugelį realių, mus supančių žmonių. Nepretenduoju į didžiuosius. Nesupraskite klaidingai. Bet ypač rašydama savo geriausius eilėraščius jausdavau - ne aš juos rašau. Jie patys rašosi. Arba dar kitaip - jie mane rašo, t.y. jie užrašo mano sielą.

- Po to, kai knyga išvysta pasaulį ir ima gyventi savo gyvenimą, kaip gyvenate jūs? Kur semiatės jėgų ir naujo įkvėpimo?

- Atsiriboju nuo visko, kas jau išleista, parašyta. Žvelgiu į medžio šakas vėjyje ir suku galvą, kaip įmanoma aprašyti tą nuostabų jų šokį tekste... Svajoju. Daug skaitau ir galvoju apie gyvenimą po mirties.

Trečiojoje knygoje, aprašinėdama savo herojės Marijos vizijas, stengiausi nukeliauti būtent ten. Pavyko. Bet per mažai. Norėčiau giliau, daugiau. Daug laiko skiriu Evangelijai. Nepaliaujamai myliu Jėzų Kristų, kalbuosi su juo savo viduje, myliu tėvelius, brolį, seserį, savo vaikus. Štai ką darau. Sėdžiu prie lango ir mąstau: „Viešpatie, kaip aš juos myliu. Juos ir dar pačius vargšiausius žmones pasaulyje. Ačiū tau. Kad leidi mylėti. Be meilės šis gyvenimas virstų dykuma, prasmę prarastų."

Nemėgstu pinigų, todėl ir jie manęs nemėgsta, neskiriu laiko buičiai, beveik visai. Dažnai jaučiuosi, kad esu kur kas daugiau dvasia negu kūnas. Jėgų semiuosi vien tik tikėjime, pasitikėjime Jėzumi, šiek tiek ir savo pačios jėgomis ir, žinoma, žmonių meilėje. Kitaip neišgyvenčiau.

- Esate išleidusi tris poezijos knygas. Ar lieka jai laiko?

- Taip. Eilėraščiai ateina patys. Jie nesiklausia. Ateina ir turi juos užrašyti. Tai joks ne darbas. Leidykla „Tyto Alba" rengia spaudai mano eilėraščių rinktinę - iš tų, kuriuos parašiau šešiolikos, neseniai, iš visų išleistų mano poezijos knygų. Geri eilėraščiai nesensta. Niekada nerašiau po jais jokių datų.

Tai bus knyga „Šimtas eilėraščių apie nemeilę". Ją iliustruos menininkė Jūratė Stauskaitė, kurios „kraujo grupė", regis, yra panaši į manąją. Ta knyga bus išleista Vilniaus knygų mugei. Gal kiek ir anksčiau. Knyga sudaryta, teks dar šiek tiek pašlifuoti ir sulaukti Jūratės piešinių.

- Kritikai sako, kad dvi pirmosios knygos - „Anarchistės išpažintis" ir „Juodas kvadratas" yra knygos apie jus pačią. Trečioji knyga „Dviejų mėnulių baras" nutolsta nuo autobiografinių motyvų, bet tai vis tiek knyga apie jus?

- Visos trys ir apie mane, ir ne apie mane. Yra, žinoma, jose autobiografinių fragmentų, bet įpūsdamas gyvybę kiekvienam, net šalutiniam herojui, įputi jam savo dvasios. Kitaip jis liktų medinis. Nejudėtų, nekalbėtų, nejaustų. Jau nebeatskiriu, kuris herojus labiau aš. Kartais galvoju, kad romane „Dviejų mėnulių bare" aš esu labiau Andrius, o ne Marija. Aš panaši į jį, į tą vėjo vaiką, nesulaikomą, nekontroliuojamą, nesuvaldomą. Laisvą pasirinkti gyvenimą arba mirtį. Andrius pasirinko mirtį. O aš štai vis dar gyvenu. Kažkodėl. Nors DELFI komentatoriai mano adresu šaukė: „Sena, ji sena, ją sušaudyti laikas." Gyvenu, nes ne nuo komentatorių priklauso mano gyvenimo energijos ištekliai. Ir todėl, kad aš dar neparašiau savo svarbiausio gyvenimo kūrinio?

- Rašote jau ketvirtąją knygą. Apie ką ji?

- Stendalis sakė: „Romano apmatai yra romano kapas." Aš prietaringa. Jums papasakosiu viena, o gal parašysiu visai kita. Tik rašant herojai atgyja ir daro sau ką nori. Iš kur man žinoti, ką jie dar iškrės?

- Jūsų knygos greitai išgraibstomos knygynuose. Kritikai jas priskiria vadinamajam žurnalistiniam romanui - gyvenimo nuotykių romanui. Ar nebijote blykstės efekto, kai ryškiai nušvitęs kūrinys pradings nežinioje?

- Kiekviena knyga turi savo kūną, sielą ir savo likimą. Aš joms nesu valdovė, kai jos išspausdintos. Man įdomu tik toji, kuria dabar aš gyvenu. O „pirks-nepirks" - čia jau nebe mano reikalai. Nežinioje nedings nė viena tikra mintis, iškentėta ir išnešiota. Viskas registruojama Dievo lentynose. Manau, kaip tik tai ir norėjo pasakyti Michailas Bulgakovas, ištaręs garsiąją savo frazę: „Rankraščiai nedega." O galbūt ir kai kurių žmonių smegenų lentynose išliks vienas kitas mano eilėraščių ar prozos sakinys? Ir tai bus mano mažutė pergalė. Pergalė kovoje su išnykimu. Iš planetos Žemė...

- Kai kas jūsų romanus linkęs laikyti laisvalaikio desertu. Ką galite apie tai pasakyti?

- Jeigu kas mėgsta desertus, paskanintus skutimosi peiliukų nuolaužomis, kančia, skausmu, krauju, netektimi, neišvengiama gyvenimo palydove, ir kartais vodka, kodėl gi ne? Į sveikatą tokiems desertų mėgėjams.

- Kas jums šiuo metu svarbiausia už viską?

- Išlikti ir išmokti nebijoti mirti. Suspėti pasakyti savo knygose tai, ko dar nespėjau pasakyti.