„Nieko gudraus iš manęs neišpešite“, – tarė „Lietuvos draudimo“ generalinis direktorius Kęstutis Šerpytis, vadovaujantis bendrovei, lyderiaujančiai šalies ne gyvybės draudimo rinkoje. „Aš gi visiškai tipiškas, – paaiškino jis. – Dirbu. Kaip ir trečdalis lietuvių, esu išsiskyręs. Turiu du vaikus, turiu draugę, žaidžiu golfą... Kas čia įdomaus?“

Dvi kultinės knygos

Jam kalbant, kartais prasimuša žemaitiškas akcentas – K.Šerpytis kilęs iš Tauragės. O kartais veidą nutvieskia berniokiška šypsena.

Vyras, vadinamas vienu geriausių Lietuvos vadovų, ne kasdien leidžia dirstelėti į jo privačią zoną. „Mano asmeninis gyvenimas yra tik mano“, – pareiškė jis. Bet kartais mes visi padarome šiokių tokių nuolaidų savo principams.

„Na, gerai, klauskite“, – nusijuokė „Lietuvos draudimo“ vadovas.

– Kokia knyga guli ant jūsų naktinio stalelio? – pasiteiravome K.Šerpyčio.

– Kokią paskutinę skaičiau? Apie Voreną Bafetą (finansų pasaulio genijus – red. past.). Viskas, ką aš paskutiniuoju metu skaitau, susiję su profesiniais ar vadybiniais dalykais. Jau nė neprisimenu, kada skaičiau kokį detektyvą. Regis, per kalėdines atostogas – „Geografas gaublį pragėrė.“ O šiaip yra dvi knygos, kurias skaičiau, net nežinau, kiek kartų – šešis ar aštuonis. Tai Ericho Remarque „Trys draugai“ ir Axelio Munthės „Knyga apie San Mikelę“.

Tikro draugo nebėra

– Kas jums patinka, pavyzdžiui, „Trijuose drauguose“?

– Nesu ypatingas Remarque gerbėjas, bet ta knyga mane žavi. Gal labiausiai – vyriška draugyste.

– Ar jūsų gyvenime egzistuoja toks dalykas, kaip tikra vyriška draugystė?

– Buvo. Turėjau tokį draugą. Jis žuvo. Dabar iš viso neturiu draugų.

– Nė vieno?

– Tikro draugo – tokio, kaip aš suprantu tikrą draugystę, – nebeturiu. Yra tik daug pažįstamų, bičiulių. Bendrauju su žmonėmis, neužsidarau – įvairūs vakarėliai, kelionės... Bet kitas tikras draugas mano gyvenime neatsirado. Aš per daug ir neieškau.

– O nėra taip, kad tapote tiesiog išrankus žmonėms?

– Gali būti ir taip. Bet gal tiesiog esu pernelyg užimtas? Draugystei ir draugams reikia turėti laiko.

Laukia golfo sezono

– Kokią dalį jūsų paros užima darbas?

– Turėčiau sakyti, kad trečdalį, aštuonias valandas, kaip įprasta. Bet mano darbas, žinoma, užima daugiau laiko. Apie jį galvoju net būdamas kur nors gamtoje, o kartais, kai reikia rasti sprendimą, atsibundu ir naktį. Gal, kai darbas mėgstamas, tai natūralu? Nors nepasakyčiau, kad darbas – vienintelis mano pomėgis.

– O kas dar?

– Golfas! Tai – mano hobis. Kiekvieną šeštadienį, sekmadienį į „Sostinių“ klubą važiuoju kaip į darbą. Dabar dar per anksti, sezonas neprasidėjęs, bet laukiu. Laukiu! Kasdien, nekantraudamas! Už kokių keturių savaičių lazdikes į rankas ir...

Jokios pokyčių baimės

– Kam dar, be golfo, jaučiate silpnybę?

– Nesakysiu. Apie silpnybes aš iš viso nekalbėsiu. Kalbėsiu tik apie stiprybes (Juokiasi).

– Tuomet kokia jūsų stipriausioji vieta?

– Visi mes apie save manome labai gerai, kiekvienas mūsų myli vieną žmogų – beprotiškai, labai stipriai: save. Todėl mūsų kalbos apie save pačius negali būti objektyvios. Ypač tai taikytina vadovams. Būtent jiems buvo išrastas tyrimas „360 laipsnių“, kurį atliekant apie vadovą kalba kitas vadovas, kolegos, pavaldiniai, klientai. Vadovai yra vieniši vilkai. Jiems ateina mažiausiai informacijos apie juos pačius, o jei ateina, tai dažniausiai labai iškraipyta. Todėl ir atsirado „360“.

– Kokie jūsų tyrimo „360 laipsnių“ rezultatai?

– Geri (juokiasi.) Šiaip apie save, kaip vadovą, aš manau... Na, ką. Esu iš tų dinozaurų – vadovauju „Lietuvos draudimui“ nuo 1992-ųjų. Puiki, šauni organizacija. Per tą laiką, kuris buvo beprotiškai įdomus, intensyvus, permainingas, aš, matyt, reikalų bent nepagadinau, ar ne?

Pradėjau dirbti 1983-aisiais, giliausiais sovietizmo laikais, ir mačiau labai daug savo pažįstamų, kurie, atėjus permainoms, nesugebėjo keistis. Vieną iš tokių pažįstamų į darbą buvau priėmęs, net į vadovaujamą postą – labai šaunus vyras buvo tais laikais. Bet laikams pasikeitus, jis pasikeisti nemokėjo. Gal mano stiprioji pusė yra atvirumas pokyčiams? Aš jų nebijau, man jie patinka. Po gulinčiu akmeniu vanduo nejuda.

Apie save kalbėti neįdomu

– Jei jums reikėtų nepažįstamam asmeniui save, kaip žmogų, pristatyti keliais sakiniais, kokie jie būtų?

– Aš taip neprisistatinėčiau. Tai neįdomu.

– Kodėl?

– Todėl, kad niekam neįdomu, ką tu kalbi apie save. Žinote, kas geriausi pašnekovai? Tie, kurie moka klausytis. Tai labai gerai perprato dar Deilas Carnegie. Jis aprašė epizodą, kaip susitiko su vienu profesoriumi ir susidomėjęs klausėsi, kaip jis visą vakarą kalbėjosi ne apie Carnegie dominusį reikalą, bet apie savo aistrą – drugelius. Carnegie nepratarė nė žodžio. Po kurio laiko gavo iš profesoriaus laišką. „Jūs – nuostabus pašnekovas!” Deja, aš negaliu pasigirti, kad esu nuostabus pašnekovas. Kartais per daug plepu.

Kaip filme neišeina

– Sako, kad esate ypač valingas.

– Nežinau, ar tikslus šis apibūdinimas, bet tvirtai tikiu, kad kiekvienas esame savo laimės, savo gyvenimo kalviai. Jei žmogus tvirtai žino, ko nori, ir dėl kažko susitaria su savimi, nėra jėgos, kuri jį galėtų sustabdyti.

– Dėl ko su savimi esate susitaręs jūs?

– Nemėgstu pompastikos, visų tų aukštų tezių apie didžiuosius gyvenimo tikslus. O apie vertybes – manau, jas apibūdina kelios mano mėgstamos frazės. Robertas Boschas, vokiečių pramonininkas, yra pasakęs: „Geriau prarasti pinigus negu pasitikėjimą.“ Man labai patinka ši citata. Ir dar viena: „Nugalėtojai neteisiami.“ Šiaip tai aš nenoriu elgtis su kitais žmonėmis taip, kaip nenorėčiau, kad jie elgtųsi su manimi.

– Koks elgesys su jumis jums nepatinka?

– Kai ant manęs šaukia. Arba kai kas nors ima reguliuoti man gyvenimą, nurodinėti.

– Jūs pats niekada taip nesielgiate?

– Stengiuosi, bet ne visada pavyksta. Būna, kad šaukiu ant savo brangaus žmogaus. Nesu sterilus. Kartais pasijuntu užknistas ir pratrūkstu.

– Mokate atsiprašyti?

– Jei atvirai, nelabai. Nemoku taip teatrališkai, kaip kine: „Atleisk man, brangioji, buvau neteisus“. Aš kažkaip paprasčiau: „Gerai gerai, baik ožiuotis, pamirštam. Varom kur nors.“

Sunkia vaikyste negraudena

– Ar jums svarbu daiktai?

– Man svarbu geri daiktai. Kokybė. Jei keliauju, gyvenu geruose viešbučiuose. Sakyčiau, net geriausiuose. Aš keliauju patogiai, gera klase. Taip, man tai svarbu. Ne patys daiktai, o gerovė. Man svarbu turėti pinigų.

– Ar buvo, kad jų neturėtumėte?

– Žinoma. Prisimenu, važiuojame su Šerpytiene pas tą mano geriausią draugą, Rimuką, ir neturime už ką nusipirkti butelį. Arba studentavimo laikais – savaitę baliavoji, o paskui žiūri, iš ko paprašyti bulvių. Bet nepradėsiu graudenti, kad mano vaikystė buvo alkana kaip Baltušio romanuose. Normali buvo ta vaikystė. Nesu personažas, kuris priverstų lieti ašaras.

– Kaip jūs leidžiate pinigus?

– Pavyzdžiui, keliauju. BBC sudarė sąrašą 50 vietų, kurias reikia pamatyti per savo gyvenimą. Pusę jau pamačiau. Man labai patiko Didysis kanjonas, Naujoji Zelandija. Paskutinė kelionė buvo į Pietų Ameriką. Pasaulyje yra daug gražių vietų, bet aš dar nežinau, kuri pati įspūdingiausia.

Medžioklė buvo snobizmas

– Ar lankėtės laukiniame, labai egzotiškame Žemės kampelyje?

– Ne. Nesu tas, kuris mėgsta keliauti su kuprine ant pečių. Aš – „matrasinis“ turistas. Man reikia penkių žvaigždučių viešbučio. Braidžioti po kemsynus nesiprausus ir nesiskutus man nepatinka.

– Kaip tuomet su medžiokle?

– Jau nebemedžioju. Štai čia jau buvo snobizmas: visi medžioja, nes tai yra prestižas, rango, statuso požymis. Kartais medžiokles mes rengdavome savo klientams. Bet man niekada nebūdavo smagu. Prieš kelerius metus stoviu, laukiu paskutinio varymo ir sugaunu save žiūrint į laikrodį: noriu, kad viskas pasibaigtų, kad greičiau prasidėtų vakarėlis, šašlykai. Supratau, kad man ta medžioklė visai neįdomi. Pagalvojau: „Ką aš čia veikiu? Ko švaistau savo šeštadienį?“ Ir viskas. Nuo to laiko nemedžioju.

Meilė Lietuvai – ne akla

– Turite sodybą?

– Nuo praėjusio rudens turiu. Bet ne Lietuvoje ir ne visai sodybą. Tik bičiuliai vadina sodyba. Tai namas Provanse, Prancūzijoje. Penkiolika minučių kelio nuo Kanų. Šalia – golfo laukai. Esu patenkintas tuo pirkiniu. Pinigai – dega. Nors kai svarsčiau, įsigyti ar neįsigyti mums tą namą Provanse, neradau jokių ekonominių argumentų „už“. Bet kai pradėjau mąstyti, kodėl nepirkti, irgi neradau atsakymo. Tad, pagalvojau, kodėl gi ne?

– Ar jums patinka Lietuva? Viena iš saulėtos šalies grįžusi menininkė tarė: „Myliu savo šalį, bet kartais suprantu, kad Lietuva – tai maža karti ašara.“

– Geras apibūdinimas. Aš augau labai patriotiškoje šeimoje, ir paklaustas, ar myliu Lietuvą, nė akimirkos nesuabejojęs atsakyčiau „taip“. Nors esu gana kosmopolitiškas žmogus ir Lietuvą matau be patoso – kaip mažą, kuklią valstybėlę, neturinčią net gerų reisų į Nicą. Mes esame kaimas – mielas, savas, jaukus, bet kaimas. Tačiau tai yra mano valstybė, ir aš nenorėčiau kitur ieškoti darbo ar laimės.

– Kai jums teikė Gedimino medalį, viena nominacijų buvo „už nuopelnus Lietuvai“. Kokie jie?

– Kuo aš didžiuojuosi? Kad buvau labai aktyvus privatizuojant „Lietuvos draudimą“. 1992-aisiais pasakiau saviškiams: „Vyrai, anksčiau ar vėliau būsime įmesti į privatizacijos mašiną. Ir dabar tvirtai nusprendžiame, ko mes norime ir ką galime padaryti.“ Aš pardavinėjau „Lietuvos draudimą“, nors tai buvo ne mano organizacija – valstybės. Ir kai apsisprendėme, kad norime rimtos užsienio kompanijos, o ne EBSW tipo lietuviškos kontoros, suradome patikimą investuotoją – vienai didžiausių draudimo grupių RSA priklausančią danų kompaniją „Codan“, kuri dabar mus valdo. Valstybė gavo gerus pinigus, atėjo labai stipri užsienio bendrovė, ir „Lietuvos draudimas“ netapo liūdnu pavyzdžiu, kai buvusi valstybinė įmonė išnyksta be pėdsako. Aišku, sumažėjo darbo vietų – kai tapau generaliniu direktoriumi, dirbo 5 tūkst. žmonių, dabar yra 1368. Bet organizacija išliko. Ir aš tuo didžiuojuosi.

– Kaip apibūdintumėte draudimo verslą?

– Mūsų verslas yra keistas. Darome sau biznį iš žmonių nelaimių, ar ne? Jei nebūtų gaisrų, avarijų, draudimo nereikėtų. Draudimo įmokų niekas nenori mokėti. Bet moka. Nes maža kas. Ir išeina paradoksas – pelnomės iš žmonių nelaimių, bet tuo pačiu žinau, kokias sumas dėl tų nelaimių mes išmokame. Per darbo dieną – apie milijoną litų.

– Kokios akimirkos jūsų darbe pačios geriausios?

– Atidarėme naują biurą Zarasuose – juostelės kirpimas, šampanas, oficialios kalbos. Ir staiga prabilo viena ūkininkė, kurios visas turtas sudegė per gaisrą. Jai išmokėjome gal 120 tūkst. litų. Ji su ašaromis akyse prisipažino: „Draudimas padėjo man atsistoti ant kojų. Būčiau visiškai sužlugusi.“ Čia yra mūsų darbo prasmė ir grožis: mes darome verslą, uždirbame pelną, ir tuo pačiu padedame žmonėms.

– Jūsų bendrovę palietė krizė?

– Taip, žinoma.

– Sumažėjo žmonių?

– Taip.

– Kokie jūsų kriterijai atleidžiant darbuotoją?

– Pirmasis: jeigu tau reikia pabučiuoti varlę, bučiuok greitai, delsiant ji gražesnė netaps. Taigi jeigu jau reikia atleisti žmogų, atleisk greitai. O kokius atleidžiame pirmiausia? Žinoma, blogesnius. Geriausių niekas neatleidžia, čia vienareikšmiškai, nepriklausomai nuo atlyginimo dydžio. Laikomės nuostatos: į darbą priimame už požiūrį, vertybes, o profesinių žinių patys išmokysime.

– Kokios darbuotojo savybės jums, kaip darbdaviui, imponuoja?

– Man patinka aktyvūs, energingi, pozityvūs žmonės. Nepasnūdę, ne tinginiai. Degančiomis akimis. Turintys siekių.

– Ar šiandieniniame Lietuvos verslo pasaulyje turi vertės garbės žodis?

– Vienareikšmiškai. Garbės žodis, kaip ir pati garbės sąvoka, niekur neišnyko. Mes išgyvenome laukinio kapitalizmo laikotarpį, kai pagrindinis principas buvo „išdurk“. Bet visų „išdūrimų“ efektas trumpalaikis, vienadienis. Šiandien apgausi, o kas rytoj? Viskas atsigręš prieš tave. Kas atsitiko su kompanijomis, kurios vadovavosi tokia filosofija? Jų nėra.

– Bet sako, kad versle neišvengiami džiunglių įstatymai.

– Kartą mes apskundėme konkurentus. Ir priežastis buvo rimta. Vienas mano darbuotojas sako: „Na ir kas?“ Žiūrint pragmatikai, jis visiškai teisus, bet aš jaučiausi prastai. Nors žinau, kad verslininkas turi būti be skrupulų, plėšrus, kovojantis dėl išlikimo dantimis ir nagais. Tau trenkė per vaidą, tu durk į akį. Vis dėlto kažkas mano viduje stipriai priešinosi.

– Ar ilgai pykstate ant tų, kurie, jūsų žodžiais, trenkė per veidą?

– Yra keli žmonės, kurie su manimi pasielgė žiauriai, norėjo mane sutrypti. Su jais aš turėjau kovoti. Laimėjau tą kovą. Bičiuliais mes nebūsime, bet keršto troškimo ar pykčio nejaučiu. Pyktis apskritai labai blogas dalykas, netgi vertinant pragmatiškai. Iš jo jokios naudos.

Apie įpročius

Gėrimas. „Vanduo. Labai geras gėrimas, vienas iš keturių pirminių elementų. Iš alkoholinių? Gal vynas. Labiau baltas.“

Cigaretės, cigarai. „Pasibaigė. Mečiau seniau nei prieš metus. Ir dabar - nė į burną, nes kartą jau buvau metęs rūkyti, išsilaikiau trejus metus, paskui buvo mūsų bendrovės boulingo čempionatas, ir pirmą vietą laimėjusi mūsų komanda užsirūkė pergalės cigarus. Viskas, aš vėl pradėjau rūkyti. Todėl dabar griežtai laikausi – jokios cigaretės, jokio cigaro, jokio kaljano.“

Automobilis. „Hibridinis, taupantis gamtą. 2008-ųjų „Lexus LS“. Patogi mašina, man patinka.“

Mėgstamiausias drabužis. „Megztinis ir džinsai. Bet daugiausia laiko praleidžiu su kostiumu.“

Mintis prieš užmiegant. „Dažniausiai apie darbą.“

K.Šerpyčio įvertinimai

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio medalis už nuopelnus Lietuvos valstybei ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.

Tarptautinės draudimo grupės RSA Platininiai apdovanojimai (2005 ir 2007 m.) už asmenines lyderio savybes ir sugebėjimą sėkmingai vystyti verslą.

2008-aisiais K.Šerpyčio vardas įrašytas Verslo šlovės galerijoje.