Kad ir kaip dažnai kritikai kartotų Heraklito žodžius, kad antrą kartą į tą pačią upę įbristi neįmanoma, vis atsiranda norinčiųjų šią išmintį paneigti. Tik rezultatai dažniausiai nedžiugina.

Draugystė striptizo bare

Prieš trejus metus matėme Steveno Soderbergho filmą "Magiškasis Maikas", kuris leido pasinerti į striptizo šokėjų pasaulį ir pamatyti jį nepiktos ironijos šviesoje. Savo stilistika ir požiūriu į seksą šis filmas labai panašus į "Pašėlusias naktis" (1997 m., rež. Paulas Thomas Andersonas), kurių herojai svajojo apie "harmoningą" pornorevoliuciją, o autoriai ieškojo svarių argumentų, įrodančių, kad pornografija gali būti menas. Žinoma, tik tada, kai jos kūrėjai yra išradingi, kūrybingi ir fanatiškai atsidavę savo darbui.

Pastarosiomis savybėmis pasižymėjo ir "Magiškojo Maiko" herojai. Jaunimui įspūdį darė ta aplinkybė, kad filmo scenarijus parašytas remiantis paauglių senokai pamilto aktoriaus Channingo Tatumo gyvenimo istorija. Jis ir suvaidino Magiškuoju Maiku vadinamą vaikiną Maiką Leiną, kuris yra tikra striptizo žvaigždė. Akivaizdu, kad šios profesijos atstovai susiduria ne tik su "normalios" visuomenės pasmerkimu, bet ir su žiauria konkurencija, ne mažiau nuožmesne už tą, apie kurią viešai nemėgsta pasakoti baleto šokėjai.

"Magiškasis Maikas" pasakojo ne tik apie šiuos dalykus. Visų pirma, tai istorija apie tikrą vyrišką draugystę, kuri gali prasiskleisti bet kur. Net ir naktiniame striptizo bare.

Tęsinys su nuostoliais

Vos 7 mln. JAV dolerių kainavęs "Magiškasis Maikas" per du mėnesius tik Amerikoje uždirbo penkiolika kartų daugiau, o tai šiais laikais reiškia, kad tęsinio laukti ilgai nereikės. Antrasis filmas mus pasiekia su ženkliais nuostoliais. Visų pirma, režisuoti "Magiškąjį Maiką XXL" atsisakė S.Soderberghas, o jį pakeitęs Gregory Jacobsas akivaizdžiai stokoja pirmtako patirties ir nėra toks universalus: iki šiol G.Jacobsas sukūrė tik du filmus – kriminalinę komediją "Nusikaltėliai" (2004 m.) ir siaubo trilerį "Ledinis vėjas" (2007 m.).

Filmo fanai pasiges ir aktoriaus Matthew McConaughey, kurio avantiūristas, pravarde Dalasas, taip įspūdingai sušoko pikantišką atsisveikinimo šokį, kad nustelbė net pagrindinį filmo herojų. Teigiama, kad aktorius atsisakė vėl vaidinti dėl pernelyg menko honoraro. Juk per trejus metus M.McConaughey iš tikrųjų laiptais, vedančiais į šlovę, pakilo keliomis pakopomis – pradžiugino žiūrovus ir kritikus virtuoziška vaidyba filme "Volstryto vilkas" ir gavo "Oskarą" už puikų vaidmenį "Dalaso klube".

Savotiška kompensacija už M.McConaughey galime laikyti į siurprizą panašų aktorės Andie MacDowell pasirodymą, bet šis paguodos prizas tik iš dalies sušvelnina praradimą.

Daug įprastų klišių

"Magiškasis Maikas XXL" yra puikus pavyzdys, kai, siekiant pakartoti populiaraus filmo komercinę sėkmę, tęsinio scenarijus kurpiamas iš įprastų klišių visai nesirūpinant pačiu siužetu. Be virtuoziškai atliktų šokių pirmajame "Magiškajame Maike" dar buvo gana rišli istorija, natūralūs dialogai ir gyvi charakteriai. Antrajame filme viso to nėra. Charakteriai virto schemomis, dramines intonacijas vis dažniau keičia lengvabūdiški pokštai, dialogai stebina dirbtinumu, o bet kokių konfliktų vengiantis primityvus siužetas, įvilktas į kelio filmo rūbą, tapo panašus į niekalą, kupiną banalybių, pateikiamų kaip aukščiausia išmintis, pavyzdžiui, Maiko (jį vėl vaidina Ch.Tatumas) monologas apie tai, kaip svarbu dovanoti šypseną aplinkiniams, ypač tiems, kurie seniai pamiršo, kas yra džiaugsmas. Panašių tuščių plepalų naujajame filme tiek daug, kad šias scenas norisi kuo greičiau prasukti.

Net šokiai tapo gerokai vulgaresni. Jeigu autorių ambicijos tuo ir apsiribojo, vadinasi, tikslas pasiektas – rinkoje pasirodo dar vienas vienkartinis produktas plastikinėje pakuotėje, kurio po vasaros atostogų neprisimins niekas, nebent tie, kurie norėtų dar kartą pasimėgauti šokių scena parduotuvėje arba efektingu finalu.