Senieji vilniečiai, kaip ir daugelio kitų to meto Europos didžiųjų miestų gyventojai, nepaprastai mėgo prabangą – ištaigingus baldus, vertingus papuošalus ir madingus drabužius.

Paveikslai – visuose namuose

Kaip rodo XVII–XVIII a. turto inventoriai, miestiečių namus puošė kilimai, ant sienų kabėjo laikrodžiai, tuomet gana brangūs veidrodžiai. Tačiau labiausiai stebina inventoriuose nuolat minimų paveikslų gausa. Pasiturinčių miestiečių namuose kabėdavo po keliolika, kartais net po keliasdešimt paveikslų. Juos kabino ne tik svetainėse, valgomuosiuose, miegamuosiuose, darbo kambariuose, bet ir kamarose bei priemenėse, virš durų. Pirklys Antanas Šenkus 1719 m. turėjo net 57 paveikslus, siuvėjas Bazilijus Ivaškevičius – 33 paveikslus.

Net ir neturtingi miestiečiai stengėsi nuo mados neatsilikti. Jų būstuose taip pat kabėdavo po keletą pigesnių, dažniausiai popierinių paveikslų. Siuvėjas Jonas Bielskis 1724 m. turėjo 11, batsiuvys Jonas Urbanavičius 6 paveikslus.

Daugiausia miestiečių namuose buvo religinės tematikos paveikslų. Juose – Jėzaus, Marijos, vyskupų, popiežių portretai, bibliniai siužetai. Be religinės tematikos paveikslų, vilniečių namuose buvo nemažai pasaulietinės tapybos darbų: Lenkijos karalių ir karalienių atvaizdai, miestiečių ir jų žmonų portretai. Miestiečių paveikslų rinkiniuose randame ir peizažų, natiurmortų, batalinių scenų, net aktų.

Juokėsi iš nemadingų

Vilniečiai ypač mėgo puoštis. Tie, kurie nesipuošė, nesivaikė madų, buvo išjuokiami. 1635 m. miręs turtingas pirklys Zlatavičius buvo pašiepiamas už tai, kad vilkėjo avies kailinius, nesijuosė prabangia juosta, nemūvėjo pirštinių, nenaudojo nosinių. To meto vilniečių akyse tai buvo didelė yda. Prabangūs apdarai buvo asmeninio socialinio prestižo demonstravimo forma ir savotiškas pinigų investavimo būdas.

XVI–XVII a. vidurio turto inventoriuose gana dažnai minimi brangūs, bajoriški, sarmatizmo simboliais istoriografijoje vadinami drabužiai – ilgo kirpimo, plačiomis rankovėmis iš brangių medžiagų siūti švarkai, vadinamieji kontušai, ir tokie pat, lūšies ir kitokiais brangiais kailiais pamušti žiponai.

Kontušams siūti vartoti atvežtiniai – olandiški, prancūziški, venecijietiški audiniai. Juos puošė šilkinės ir auksu siuvinėtos kilpelės, didelės riešuto formos sidabrinės sagos, jie būdavo pamušami lūšies, lapių ar sabalų kailiais. Per liemenį kontušus juosdavo brangiu diržu arba plačia raštuota juosta. XVIII a. buvo labai madingos šilkinės margiaraštės Slucko juostos. Kontušų kainos svyruodavo nuo keliolikos iki kelių dešimčių ir net šimtų zlotų. Prabangūs buvo ir kasdieniai drabužiai – sidabrinėmis ir paauksuotomis sagomis, šilkiniais raišteliais papuošti žiponai. Priklausomai nuo medžiagos ir papuošimų, jų kainos svyravo nuo 10–12 iki 80–100 zlotų.

Ypatingas dėmesys sagoms

Žiponus dėvintys vietoj apsiausto nuo XVI a. vidurio dėvėjo turkiškas delijas ir ferezijas. Delijos buvo laisvas, plačiomis rankovėmis apsiaustas, kirptas per liemenį, siūtas iš storų įvairių spalvų audinių su didžiule kailine apykaklė. Žiemines delijas pamušdavo kiaunių, lapių, vilkų kailiais. Šiuos drabužius siūdavo iš brangių, dažniausiai atvežtinių medžiagų, pamušdavo brangiais kailiais, siuvinėdavo šilko ir aukso siūlais. Sprendžiant iš inventorių, delijos vidutiniškai kainavo 65, o ferezijos – 45–50 zlotų.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas sagoms. Vieno iš didikų turto inventoriuje randame "12 sagų su perlais ir koralais, apie 100 didelių sagų su deimantais, slyvų pavidalo sagų, puoštų emaliu, taip pat briliantinių, smaragdinių, turkinių ir kitokių sagų".

Nuo mados neatsilikdavo ir moterys. Jos dėvėjo puošnius drabužius, atidengiančius kaklą, pečius, rankas. Taip pat plonus drobinius marškinius ilgomis rankovėmis, dažnai apsiūtus nėriniais, plačius ilgus sijonus, spalvingas liemenes. Šaltiniuose minima miestietės Reginos Gaidamavičienės drabužinė – septynios suknelės, keturi švarkai, trys apsiaustai, dešimt marškinių. Jau minėto Kosabudskio žmonos drabužinė išties įspūdinga. Sukneles, liemenes, sijonus magistrato atstovai įvertino per 800 zlotų.

Moterys mėgo brangenybes. Inventoriuose minimi perlų ir koralų karoliai, perlais puošti auskarai, auksinės brangakmeniais puoštos apyrankės, diademos, žiedai. Jau minėta Kosabudskienė turėjo du koralų ir šešis perlų vėrinius, kurie įvertinti 498 zlotais. 623 zlotais įvertintos 79 auksu austų apsiuvų ritės. Be vestuvinių žiedų, inventoriuje minimas auksinis žiedas – signetas, keli žiedai su rubinais. Bene brangiausiai – 410 zlotų įvertintas auksinis žiedas su 19 deimantų.

Už kepurę – 30 arklių

Nuo moterų neatsilikdavo ir vyrai. Jie juosėsi prabangiomis juostomis, šilkiniais dešimtis zlotų kainuojančiais diržais, dėvėjo sabalų ir lapių kailio kepures, kiaunių, bebrų ar sabalų kailiais apsiūtas skrybėles. Jų drabužiai buvo gausiai puošti sidabrinėmis ir auksinėmis sagomis, sidabrinėmis ar auksinėmis juostelėmis, išsiuvinėti gėlėmis. Jie vaikščiojo apsikarstę aukso grandinėmis, mūvėjo daugybę žiedų.

Palyginkime drabužių ir brangenybių vertę su to meto kainomis. XVII a. prabangi sabalo kailiu puošta kepurė kainavo 12 zlotų, arklys – 120–240 grašių, taigi kepurė kainavo tiek pat, kiek 25–30 arklių kaimenė. Už 48 lietuviškus grašius buvo galima įsigyti 3–6 avinus, išeitų, kad sidabro apkaustais puoštas kardas buvo vertas tiek, kiek kainavo 12–16 avinų. XVI a. pabaigoje mūrinis namas Didžiojoje g. 37 kainavo 2000 zlotų. 1655 m. pusiau mūrinis, pusiau medinis namas Vokiečių g. 22 parduotas už 1500 zlotų, o medinis namas Didžiojoje gatvėje 1594 m. įvertintas tik 500 zlotais. Pirklys Romanovičius 1648 m. savo didelį mūrinį namą Vokiečių g. 24 pardavė už gana solidžią 11 tūkst. zlotų sumą.

Bajorai pavydėjo miestiečiams

Ambicingi ir energingi miestiečiai vertėsi amatu bei prekyba ir turtėjo. Savo drabužių puošnumu jie gerokai lenkė bajorus. Tai matyti iš 1588 m. Lietuvos Statute nurodyto drabužių kainoraščio. Jame brangiausias bajoro drabužis – vyriški, avies kailiu pamušti kailiniai įvertinti kapa (60 grašių). Tokie pat moteriški kailiniai įvertinti vos 70 grašių, rudinė – 20 grašių. Tai drabužėliai, gerokai skurdesni nei miestiečių.

Miestiečių puošeiviškumas, besaikė jų drabužių prabanga, puikavimasis brangenybėmis, kėlė bajorams pavydą. Tais laikais žmogaus luominė priklausomybė turėjo matytis iš jo aprangos. Švytėti išoriniu puošnumu, pabrėžiančiu savo luominį išskirtinumą, bajorai laikė savo prigimtine privilegija. Bajorai ėmė reikalauti įstatymais suvaržyti miestelėnų puošimąsi.

Pirmą kartą tai, kad varžomas miestiečių puošimasis, užfiksuota 1588 m. Lietuvos Statute. Draudimai visų pirma palietė žydus. Uždrausti miestiečiams nešioti kardus nebuvo galima, nes tai buvo asmens saugumą užtikrinantys ginklai, tačiau Statute buvo įrašyta nuostata, draudžianti jų makštis puošti sidabru. Ant pirštų leista mūvėti tik du žiedus, tarp jų – antspaudą (signetą). Signetus, pagamintus iš sidabro ar aukso, su išgraviruotu asmens herbu paprastai turėjo ne tik bajorai, bet ir pirkliai. Tai buvo ne tik papuošalas, bet ir asmeninis antspaudas, būtinas sudarant komercinius ir juridinius dokumentus.

Žydams tuomet uždrausta puoštis auksinėmis grandinėmis ir sagėmis, dėvėti brangius drabužius. Daugiau teisių turėjo žydės, kurioms leista puoštis žiedais, pagal išgales dėvėti brangius drabužius, juostis prašmatniais diržais. Tiesa, dar 1568 m. Gardino seime buvo pamėginta žydams įvesti geltonas beretes, o žydėms – geltonus muturus, tačiau Žygimantui Augustui užprotestavus, toks įstatymas nebuvo priimtas.

Puošeivas suvaržė įstatymai

Dar didesni, jau visus miestiečius, ne tik žydus, palietę suvaržymai įrašyti 1613 m. Lenkijos-Lietuvos Seimo priimtame Taupumo įstatyme – "Volumina legum". Kaip nurodoma, šis įstatymas turėjo apsaugoti žemesnio luomo asmenis nuo nereikalingų išlaidų, veiksmingai ginti aukštesnio luomo privilegijas. Miestiečiams, išskyrus magistrato narius, uždrausta vilkėti brangius drabužius. Nekilmingiems miestiečiams viešoje vietoje uždrausta rodytis apsirengus brangiais kailiais puoštais drabužiais. Drausta drabužiams ar pamušalams naudoti šilko audinį, siūtis brangius kailinius, dėvėti tymo gaminius. Įstatymo pažeidėjus bausdavo piniginėmis baudomis, drabužiai atitekdavo skundėjui.

Bajorams šis įstatymas pasirodė per švelnus. 1620 m. priimtas naujas įstatymas, kuriuo puošimasis apribotas dar labiau. 1613 m. buvo padaryta išimtis magistrato nariams, o naujasis įstatymas puošnius drabužius dėvėti leido tik vaitams ir burmistrams. Bauda pažeidus įstatymą išaugo net aštuonis kartus. Pasiturinčių miestiečių tokia padėtis netenkino. Netrukus rastas būdas, kaip apeiti įstatymą. Įvestas tarsi abonementinis mokestis – 1629 m. miestiečiams leista rengtis puošniais drabužiais per metus mokant po zlotą už kiekvieną šeimos narį. Nepaisydami to, kad draudimai tebegaliojo, o baudos ir mokesčiai už leidimą puoštis buvo nuolat "indeksuojami", miestiečiai, jei tik leido finansinės galimybės, puošėsi.

Vilniaus istorijos fragmentai spausdinami iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos A.R.Čaplinsko knygos "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė".