Visos dirigento J.Janulevičiaus moterys – smuikininkės

Likimo pokštas: žinomo dirigento Jono Janulevičiaus pirmoji žmona buvo smuikininkė, antroji – smuikininkė, dvi jo dukros – smuikininkės, o mėgstamiausias Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigento instrumentas – taip pat smuikas.

Dievas verslumo nedavė

– Ką pasakytumėte nepažįstamajam, kuris paklaustų, kas yra Jonas Janulevičius? – pradėjome interviu su dirigentu.

– Hm... – šiek tiek sutrikęs šypsosi. – Esu toks pat, kaip ir visi mūsų žemelėje Lietuvėlėje. Su džiaugsmais ir rūpesčiais. Nesu užsidaręs tik muzikos ir meno pasaulyje. Mano kasdienybė – muzika, bet esu komunikabilus, domiuosi viskuo, kas vyksta pasaulyje, ekonomikoje. Esu keturių vaikų tėvas.

– Atleiskite, ne trijų?

– Dukra iš pirmosios santuokos, dvi dukros iš antrosios, ir žmonos sūnus iš pirmosios santuokos. Auklėjame jį jau dešimt metų, todėl jo neišskiriu ir vadinu sūnumi.

– Apie šeimą dar pakalbėsime. Dabar – dar apie jus. Sako, esate itin energingas...

– Pasaulyje vis daugiau laiko atima darbas, būtinybė užsidirbti pragyvenimui ir vis mažiau laiko lieka poilsiui, šeimai ir malonumams. Turiu šią problemą, – kaltai nuleidžia galvą J.Janulevičius, Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigentas, Šiaulių kamerinio orkestro meno, VDU muzikos akademijos simfoninio orkestro, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos simfoninio orkestro vadovas ir daugelio instrumentuočių aranžuočių autorius.

– Esate dirigentas ir verslininkas?

– (Juokiasi) Uždarbis – svarbu, ypač kai namuose daug burnų. Bet man pasisekė, kad šimtu procentų dirbu pagal specialybę. Gal tik orkestruočių ir aranžuočių rašymas yra atskira dalis. Verslumo neturiu. Dievas, deja, to nedavė.

Plaukioja tarp ryklių

– Pažįstami sakė, kad Jonas – gerietis.

– Dirbu su keturiais kolektyvais ir per dieną susiduriu su 100–200 žmonių. Kai stoju prie pulto, tampu trumpalaikiu vadovu, mokytoju. Gyvenime negali nuolat būti atviras, nes būna dienų, kai neišsimiegi, užvaldo prasta nuotaika. Jei pyktumėmės, darbas būtų nevaisingas.

Bet jei dirigentas bendrauja ne atvira širdimi, nieko gero. Norėdamas kalbėti apie muziką ir dirbti emociškai turi būti atviras ir gerai nusiteikęs.

Jei kas sunervins orkestrą, o tu nespėsi užsidėti ledinės kaukės ir supykęs riktelėsi, orkestras atsiloš atgal ir užsidarys savyje. Tuomet teks plaukioti kaip tarp ryklių – duosi sprigtą, jie supras, kad tai – ne tas žmogus, kuriam gali atsiverti.

– O jūs – kas? Banginis, ryklys, delfinas ar auksinė žuvelė?

– (Juokiasi) Geraširdiškumas, optimizmas, teigiamas požiūris į gyvenimą ir žmones yra išugdomas. Kai ateini pas žmones, kurie vadina tave maestro, itališkai – mokytoju, negali būti blogai nusiteikęs, sausas, despotiškas ir įsakmus vadovas.

Knygos pradžia ir pabaiga

– O koks dirigento Jono Janulevičiaus stilius?

Reikia būti geru psichologu, nes orkestre yra įvairaus amžiaus žmonių.

– Atleiskite, kaip paaiškintumėte analfabetui, kas yra tas keistuolis, mosikuojantis lazdele?

– Žmogus, duodantis ženklą, kai reikia pradėti ir baigti groti. Kaip ir knygoje: atverti puslapį ir užverti. Knygoje yra skyriai: liūdni, linksmi, su dialogais, vidiniais monologais.

Dirigentas lazdele parodo, kokiame knygos skyriuje esame. Jis turi pakelti dvasią, duoti emocinį užtaisą – kaip karvedys, vedantis kariuomenę į mūšį.

– Jei jus nuvestų į koncertą, kur diriguotų veidą užsidengęs žmogus, kiek laiko reikėtų nustatyti jo profesinį lygį?

– Dirigento veidas, žvilgsnis itin svarbu, nes jis turi komunikuoti su muzikantais, kurie yra jo instrumentai. Patarlėje sakoma, kad dirigento profesija yra labai gera: ir gražu ir negirdima. Bet man dirigentas imponuoja ne veidu, bet rankomis. Todėl nustatyti profesiniam lygiui užtektų 30 sek.

Senesnis konjakas geriau

– Turbūt būtų nuodėmė nepaklausti apie jūsų autoritetus. Koks būtų pasaulio geriausiųjų trejetukas?

– Tai – evoliucionuojantis dalykas. Iš pradžių labiausiai imponavo mano mokytojas maestro Jonas Aleksa. Po to labai patiko vokietis Herbertas von Karajanas – ES himno aranžuotės autorius. Šiuo metu labai patinka Juozas Domarkas ir italas Claudio Abbado.

Dirigentas – kaip konjakas: kuo senesnis, tuo geresnis. Arba kaip skulptūra, kuri savo problemomis, iššūkiais numuša nereikalingą akmens gabaliuką ir su laiku tobulėja.

– O neseniai Kauno „Žalgirio arenoje“ buvęs Valerijus Gergijevas?

– Jis – aukščiausios pasaulinės klasės meistras. V.Gergijevas turi savybių, kurios imponuoja, jos yra kaip atspaudas. Jo virpančios, tarsi elektrinės, rankos yra nesąmonė kalbant apie dirigavimo techniką, nes taip – negalima. Bet taip gali diriguoti tik V.Gergijevas! Jei pradėčiau aš – visi juoktųsi.

Jo rankos itin specifinės ir muzikantai turi būti prie to įpratę. V.Gergijevas diriguoja akimis, autoritetu, jis – Rusijos imperijos monarchizmo pavyzdys. Atsistojęs prie pulto jis gali net nediriguoti.

Mirtis ir lazdelės istorija

– Beje, kodėl dirigento instrumentas – būtent lazdelė?

– V.Gergijevas, H. von Karajanas ir kiti diriguoja be jos. Bet įsivaizduokite 100 žmonių orkestrą. Paskutinieji muzikantai nuo pulto nutolę per 20–25 m ir žiūri į gaidas, o dirigentą mato fone, todėl jo rankų judėjimas be lazdelės gali jų akies vyzdyje neužsifiksuoti. Todėl fone idealu – balta lazdelė.

– Ar lazdelių mados keičiasi?

– Iš pradžių jos buvo kaip žygiuojančiame kariniame pučiamųjų orkestre, kur vadovas laiko „bunčiuką“ su bumbuliukais ir svimbaliukais. Eina ir su lazda mojuoja aukštyn žemyn, aukštyn žemyn.

Pasakojama, kad prancūzas Jeanas Baptiste Lully, vadovavęs savo orkestrui, tokia lazda nusimušė kojos pirštą, jis gangrenavo ir dirigentas mirė. Tuomet lazdos tapo mažesnės, pradėta jas judinti horizontaliai ir tik riešu. Vengras Arthuras Nikischas dar 1900 m. dirigavo su metro ilgumo lazdele.

Lazdelės funkcija konservatyvi. Gražu ir patogu, kai tamsoje vykstančiais vasaros koncertais diriguojama neoninėmis lazdelėmis.

Romantizmas su pliusu

– Buvote užsiminęs apie konjaką. Tai – jūsų mėgstamiausias gėrimas?

– Nee, – šypsosi padvejojęs. – Visi mėgstame gerus gėrimus, bet tam turiu labai mažai laiko. O konjakui reikia ramaus ir laisvo vakaro. Dabar beveik neturiu nė vienos laisvos minutės: keturi vaikai, keturi darbai.

– Jums – 36 metai ir jau, atrodo, ketvirta žmona?

– Oi, ne, – juokiasi. – Esu vedęs antrą kartą. Menininkai, muzikantai – emocijų žmonės. Pirmas kartas – jaunystės įsimylėjimas. Romantizmas su gražiu vaisiumi. Turime dukrą, ačiū Dievui, dabar mūsų santykiai puikūs. Marijai bus 17 metų, ji dažnai atvažiuoja į svečius. Puiki mergina, groja smuiku.

– Kaip įvardytumėte antrąją santuoką? Klasika?

– (Juokiasi) Romantizmas plius. Pridėti galime viską. Kartu jau 11 metų. Anolitai mūsų santuoka – taip pat antroji. Anolitos sūnui Matui dabar 19 metų. Dar turime 8 metų Ievą ir 4 metų Joaną.

Mums, jauniems, trūko patirties ir padarėme gyvenime klaidų, bet nesame tokie vieninteliai. Vaikams sakau: neskubėkite, sužinokite, ko iš gyvenimo norite.

– Tuomet nelinkėsiu, kad jūsų gyvenime dar atsirastų romantizmas plius du.

– (Kvatojasi) Ne, ne, ne... Nors likimas man pateikia pokštų. Pirmoji žmona – mano bendramokslė. Antroji – iš tos pačios mokyklos, susipažinome darbe. Kartu dirbome orkestre akademijoje, J.Naujalio gimnazijoje.

Nenoriu, kad skambėtų kaip anekdotas, bet jos abi, vyriausioji ir vidurė dukra – smuikininkės.

Žmona laiko tris kampus

– Oho! Beje, koks jūsų mėgstamiausias muzikos instrumentas?

– Esu ne tik dirigentas, bet ir pianistas – baigiau fortepijono klasę. Vis dėlto pirmoje vietoje įrašyčiau smuiką. Sakoma, kad jo muzika artimiausia žmogaus balsui. Žmonos paprašiau išmokyti groti smuiku, nes dirigentui instrumentus reikia valdyti ne tik teoriškai.

Smuiko nekelčiau į piramidės viršūnę. Kai užgroja klarnetas ar obojus, tuomet labiausiai myliu juos. Visi muzikos instrumentai yra tobuli, yra tik blogai jais grojantys žmonės.

– Tiesa, kad jūs savo rankomis pastatėte namą?

– Kiekvienas vyras, kuris turi namą, gali taip teigti, – juokiasi. – Pradėjau statyti dar prieš 10 metų. Namo karkasą stačiau, buvau mūrininko pagalbininku, maišiau skiedinį, pats uždengiau medinį stogą. Su Anolita kartu plušome, grindis dėjome, sienas dažėme.

Gyvename Kaune, senelių, tėvų žemėje. Čia namą ir pasistatėme. Tiksliau, jis dar nebaigtas. Norime dar pirtelės.

– Tiesa, kad su žmona kalbate apie dar vieną sūnų?

– (Šypsosi) O čia galime diskutuoti plačiai. Žmonos – jau praėjęs etapas, o sūnus... Vaikus reikia auginti, jais rūpintis, o šiame darbe aš beviltiškai atsilieku nuo žmonos. Ji namuose laiko tris kampus.

– Tuomet fabrikėlis, kaip skambėjo garsi Sabonio frazė, jau uždarytas?

– (Juokiasi) Kartkartėmis pajuokaujame šia tema. Mano tėtis turėjo keturias dukteris ir tik po to susilaukė manęs.

Paleisti į savarankišką gyvenimą vaikus 12–13 metų, kaip seniau, neužtenka. Dabar, tai daug kas susiję su finansais, reikia jais rūpintis net iki 23–25 metų. O kada pagyventi sau? Dirbame po 10–12 valandų per dieną. Turistaujame tik Lietuvoje, užsienyje su žmona buvome tik per gastroles.

– Bet daugelyje šalių ilsėtis pigiau nei Lietuvoje.

– Gal dar ne visoje Lietuvoje buriuota?

Jachtoje – tik poilsis

– Smuiką nukonkuruoja jachta?

– Mamos brolis, dėdė Vytautas Richteris, buriuoja labai seniai. Jo dėka ketverių metų įlipau į jachtą. Pakerėjo, tačiau vėliau užmiršau. Dėdė pasistatė laivą ir vėl grįžo tas jausmas. Net pradėjau ryškiai sapnuoti, kad pats išplaukiu iš uosto, švartuojuosi prie krantinės.

Atsivežiau mažutę lenkišką jachtą, o po poros metų nusprendėme skirti laisvalaikį turistiniam, ne sportiniam buriavimui ir turime amerikietišką „McGregor 26“ – lėtesnę, didesnę, su virtuvėle.

– Kalbant apie jachtas jūsų akys spindi. Ar tik tai – ne meilužė ir ne žmonos konkurentė?

– (Atsidūsta) Kažkokiu laikotarpiu buvo. Pirkau laivą, norėjau tobulinti, nagrinėti. Dievas duoda užtaisą, tačiau pačiam leidžia viską suprasti ir pasirinkti.

– Beje, ar žmona Anolita jums kada nors grojo jachtoje smuiku? Tai – taip romantiška.

– (Juokiasi) Oi, darbą su poilsiu... Ją išsekina smuikavimas, mane – dirigavimas. Jachtoje norime tik ilsėtis.