Šiandien kauniečiai ir miesto svečiai išvys išskirtinį Maironio dramos „Didysis Vytautas – karalius“ pastatymą. Jis – šiemetis Pažaislio muzikos festivalio tradicija tapusių spektaklių prie Kauno pilies kūrinys. Trečiadienio vakarą įvyko renginio repeticija.

Toks režisieriaus Vytauto Rumšo pasirinkimas sulaukė ne tik liaupsių, bet ir abejonių: manyta, kad Maironis nėra dramaturgas ir minėtoji pjesė niekada netaps verta dėmesio scenoje. Kaip pastebėjo teatrologijos daktarė Šarūnė Trinkūnaitė, „politizuota istorinė Maironio trilogija savo prigimtimi yra nesceniška, statiška, neturinti savyje veiksmo gyvybės bei dinamikos, nepalanki ir pavojinga teatrui“.

Apie negailestingus kritikus, pjesę ir kultūrą Lietuvoje – pokalbis su V.Rumšu.

– Maironio parašytas veikalas yra išties ilgas. Jį sudaro trilogija. Kaip pasirinkote būtent dramą „Didysis Vytautas – karalius“?

– Jei pastatytume jį visą, reikėtų kokių keturių ar daugiau valandų, bet dabar viską sutraukėme iki valandos ir 45 minučių. Nesvarbu, kad ji ilga, bet joje didelis krūvis. Tai labai didelis stūmoklis. Didelė sukoncentruota banga, kurią mes patys turėtume nešioti, kadangi jo poezija yra nuostabi.

– Ar pavyko įgyvendinti visus sumanymus?

– Neseniai buvau Kaune ir mačiau, kaip atlikti visi techniniai darbai. Viskas, ką buvo pažadėję Pažaislio muzikos festivalio vadovai, buvo įgyvendinta. Kalbant apie patį spektaklį – žinote, kaip būna: vieną dieną geriau, kitą blogiau. Kryptis ir tikslas yra. Tikslas galbūt toks, kaip ir kituose mano pastatytuose prie pilies veikaluose. Kalbama apie tautinės savigarbos išsaugojimą ir, ko gero, tautos sąmoningumą. Tai atspindi ir pjesės pabaigoje pasakyti Vytauto žodžiai prieš mirtį: neleiskite pažeminti Lietuvos. Tai labai aktualūs žodžiai ir šiandien. Ten kalbama apie sąjungą su Lenkija. Jogaila – karalius, Vytautas – tik pavaldinys. Pridengtas lenkų tyčiojimasis iš lietuvių, kurie, jų manymu, turi paklusti lenkų diduomenei. Tai buvo kova už nepriklausomybę.

Juk vis dėlto mes – ne maži vaikai ir suprantame, kad vėl esame vienoje sąjungoje ir buvome kitoje. Aktualija išlieka. Ji žiauri. Man labai patiko Jono Lankučio mintys: „Tiek dėta pastangų pažadinti tautą iš amžių miego, nusimesti vergovės pančius, pasidžiaugti laisve, o netikrumo šešėlis vis tiek persekioja. Kas bus toliau? Ar pajėgsime atsilaikyti? Ar nesuės tarpusavio vaidai? Ar nepakeis visko savaip naujos, galingesnės jėgos? Neleiskime pažeminti Lietuvos.“

Maironis rašė apie lenkų ir lietuvių santykius, tuo metu tai jam buvo aktualu. Tas pats ir šiandien, kalbant ne tiesiogiai apie lenkus, bet paprasčiausiai apie savo vidinės priklausomybės išlaikymą.

– Apie Maironio gebėjimą rašyti dramas kritiškai atsiliepia ir šių dienų teatrologai, ir ano meto spauda. Kaip jūs pats vertinate tokias kritikos strėles?

– Skaičiau daug kritinių straipsnių apie šią pjesę – ir rašytų anksčiau, ir vėliau. Gal ir skambūs žodžiai, bet aš pasitikiu Maironio širdim, kurią jis įdėjo į pjesę. Buvo pasakyta, kad iš visų jo pjesių ji – geriausia. Sutrumpinta ji – aiški, aktuali ir šiandien.

Rašyta, kad ji neatskleidžia viso Vytauto charakterio – Dieve, čia Vytautas kaip tik ir parodytas labai jautriai, kaip paprastas žmogus. Jį kankina abejonės dėl žemaičių atidavimo kryžiuočiams. Dėl aplinkos, Švitrigailos.

Pasakyčiau taip: Lietuvių dramaturgijoje tai – ne blogiausias variantas. Ją galima gretinti su Justino Marcinkevičiaus, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos kūriniais.

– Nemažai metų Pažaislio muzikos festivaliui buvo pasirenkamos J.Marcinkevičiaus pjesės. Šįkart – Maironis. Ar ši pjesė jums buvo asmeninis iššūkis?

– Ne. Pavyzdžiui, apie J.Marcinkevičiaus pjesę „Katedra“ aš pradėjau galvoti jau kur kas anksčiau. Prieš šešerius metus perskaičiau ir tuo metu pasirodė, kad tai – gera pjesė. Ją kuriam laikui užkodavau savyje, su ja pavaikščiojau. Pjesė pradėjo skleistis palengva, visu grožiu ji atsivėrė po kelerių metų.

Lygiai taip pat atsitiko su Maironiu. Jau 2011 m. pradžioje ši pjesė man iš karto krito į akis. Bet kaip ją pastatyti? Kai sieki tikslo, jis patraukia tave į tą kelią, kuris, atrodo, yra teisingas. Nenorėčiau pasakyti, kad tai toks proginis reikalas. Iš kitos pusės, tokių lietuviškų pjesių mes jau labai daug pastatėme ir jų jau nedaug likę. Galima sakyti, beveik nelikę. Nebent reikės galvoti ką nors tokio baisiai įdomaus – iš romano daryti pjeses ar pan.

Mane patraukė pirma mintis: Maironis. Metai – taip pat Maironio. Pagalvojau, proginis dalykas, bet paskui man šie žodžiai visai pasitraukė į šalį ir atsivėrė Maironis dramaturgas. Visi mūsų dramaturgai eina tais pačiais keliais, dramatizuodami mūsų tautos gyvenimą. O kai atskleidi tautos gyvenimą, nekalbi apie barščius. Visi supranta ir visiems tai skauda.

Ar tai prakeikimas mums už kažkokius baisius darbus praeityje, ar mūsų geografinė padėtis tokia nedėkinga, kad mes visą laiką turime būti kitų taikinys. Ir dabar niekas nepasikeitė. Ar iš Rytų, ar iš Vakarų. Vis tiek mes esame taikinys. Bet, ačiū Dievui, kad ši žemė yra sunkiai paimama. Labai sunkiai. Ir tikiuosi, kad niekada nebus ji užkariauta kitų.

– Šiandien vis dažniau išgirstame, kad rimtoji kultūra yra nepelnytai nuvertinama. Jūs taip pat ne kartą tai minėjote. Sakėte, kad dramos žanrą reikia populiarinti. Kaip manote, kodėl taip yra? Ne paslaptis, kad plačioji visuomenė sutelkusi dėmesį į populiariąją kultūrą.

– Televizorius turi tokį poveikį žmonėms. Visai tautai. Aišku, ne visiems. Tų, kurie protingi, išvis neturi televizoriaus namuose. Ji skleidžia tokias bangas, tokį skonį, tokią agresiją. Žmogų paveikti yra lengviausia kai jis atsipalaidavęs, neįsitempęs, tada į žmogų galima sumesti viską. Jo siela tada laisva, atvira. Ši jėga daug kuo prisideda prie mūsų kultūros neįvertinimo. O iš kitos pusės žiūrint, vis dėlto patarčiau – ir sau taip pat: pradėti nuo savęs. Tada nuo tavęs pradės spindėti viskas aplinkui.

– Ką pjese „Didysis Vytautas – karalius“ norite pasakyti žiūrovams?

– Nerandu geresnių žodžių, už pasakytus Vytauto: neleiskite pažeminti Lietuvos. Maironis vedė į šį sakinį visą pjesę.

Gražios tradicijos tąsa

Spektaklis prie Kauno pilies, tradiciškai skirtas Lietuvos valstybės dienai, šiemet dedikuojamas Maironio 150-osioms gimimo metinėms.

Spektaklis nuneš žiūrovus į Lietuvos praeitį, skaudžius ir didingus laikus: Vytautas Didysis laukia karaliaus karūnos, jo dukra Sofija tampa Rusijos cariene, o Lenkijos karalius Jogaila, jau būdamas senas, susilaukia įpėdinių su jaunute karaliene Sofija- Sonka. Jogailos broliai Kaributas ir Švitrigaila diskutuos apie Lietuvos ir Lenkijos likimą, Krokuvos vyskupas Zbignevas nuožmiai gins lenkų interesus, šmaikštaus juokdarys Henė, jį bars Lietuvos maršalka Goštautas, palinkusi prie mirštančio vyro raudos mylinti Vytauto žmona Julijona.

Įspūdingą scenografiją spektakliui sukūrė Virginija Idzelytė-Dautartienė, muziką pritaikė kompozitorius Antanas Kučinskas. Istorinius personažus įkūnys žymiausių Lietuvos aktorių plejada: Evaldas Jaras, Ramutis Rimeikis, Jonas Braškys, Džiugas Siaurusaitis, Mindaugas Capas, Irmantas Jankaitis, Toma Paškevičiūtė, Ilona Kvietkutė, Jurga Kalvaitytė, Šarūnas Puidokas, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Arūnas Vozbutas, Algirdas Gradauskas, Mantas Vaitiekūnas, Algirdas Butvilas, Albinas Arkauskas ir Mindaugas Jusčius.

XV a. dvasią ir koloritą aktoriams padės perteikti senojo šokio trupė „Festacortese“, Nindziusiu asociacija Lietuvoje, kovinis-istorinis klubas „Antikos karys“ ir Kauno jojimo veteranų klubas, o ugnies efektus dovanos pirotechnikos firma „Blikas“.

Kas: Istorinė drama „Didysis Vytautas – karalius“

Kur: Kauno pilyje

Kada: liepos 5 d. 21.30 val