Kritika skatina tobulėti
Paklaustas, į ką, kaip komisijos narys, jis kreipė didžiausią dėmesį viso projekto metu – techninį choro lygį ar jo perduodamą emociją, Vytautas sako, kad buvo svarbu viskas: ir techninis pasirengimas, ir vokalas, ir solistų partijos, ir kūrinių pasirinkimas, netgi apsirengimas.
Dažniausias chorų minusas – kad kartais jie tarsi „užsištampuodavo“: imdavo kartotis, daryti tai, ką jau darė anksčiau, nebeieškodavo naujų sprendimų. „Labiau tai jutome projekto pradžioje. Ilgainiui chorai perprato žaidimo taisykles, todėl artėjant finalui to kartojimosi beveik neliko“, – aiškina dirigentas.
Ar sunku būti griežtam, matant, kiek širdies chorai ir jų vadovai įdeda į savo pasirodymus? Vytautas pripažįsta – sunku, bet būtina. Jei tik girsi ir visus glostysi, neliks nei aistros, nei noro tobulėti. „Kartais dalyvius pernelyg užliūliuoja saldūs, ne visada pelnyti komentarai. Jei nuolat girdėsime: oi, kaip gražu, kaip viskas gerai, kaip jums tinka tie drabužiai, – ar žiūrovams bus įdomu? O dalyviams – ar bus naudinga?“ – retoriškai klausia jis.
Vytautui negaila rašyti dešimtukų, kai pasirodymai iš tiesų stiprūs ir paliečia širdį. „Mano tikslas – ne būti geram ar blogam, o vertinti objektyviai: ką matau ir girdžiu, tą ir sakau“, – pabrėžia jis. Vis dėlto pripažįsta, kad kritiką išsakyti sunkiau, ypač kai ji nukreipta į konkretų žmogų – nesinori įžeisti, nors kartais tenka. Juokaudamas priduria, kad užkulisiuose sulaukia ir iškalbingų žvilgsnių: „Kai kurie net savo asmeninį pyktį parodo, todėl po filmavimų stengiuosi kuo greičiau dingti iš studijos, kad negaučiau į kuprą. Bet ir juos suprantu – tiek adrenalino patyrę, kad komisijos komentarai jiems žiauriai rūpi“, – juokiasi V. Lukočius.
Ar jam pačiam būtų lengva priimti tokią kritiką, kokią projekte rėžia kitiems? „Dažnai apie tai pagalvoju, bet ne visada susivaldau. Kita vertus, tokio projekto dalyviai turėtų būti pasiruošę bet kokiai kritikai. Juk mes, teisėjai, čia kuriame šou, stiprių emocijų mūšį, intrigą“, – lyg ir teisinasi, bet po minutės pripažįsta, kad tokia kritika už žaidimo ribų ir jam pačiam nepatiktų. Tačiau tai, kas vyksta LNK studijoje – visai kas kita. „Tai labiau panašu į krepšinį, kur yra aštuntfinaliai, ketvirtfinaliai…“ – žiūrimiausią šalies televizijos projektą lygina su sportu.
Kaip teatras iš trečios eilės
Kiekvieno projekte dalyvavusio choro tikslas buvo kuo ilgiau išlikti žaidime. Ar pats Vytautas iš tų, kuriems svarbu laimėti? „Kai buvau jaunesnis, visada norėjau laimėti, o dabar tiesiog džiaugiuosi dalyvaudamas“, – sako jis.
Gal yra tekę pakeisti nuomonę, išgirdus kolegų argumentus? „Žinoma. Juk klausausi, girdžiu. Gal radikaliai nuomonės ir nepakeičiau, bet tikrai įsiklausydavau“, – aiškina.
Ko žiūrovai, stebėję projektą per televizorių, negalėjo matyti, bet esantys studijoje tai jautė? Pasak Vytauto, ekrane neįmanoma perteikti to ypatingo jausmo, kai, pasirodant kai kuriems chorams, oras tarsi imdavo virpėti. „Žiūrovai nepajuto, kaip sako jaunimas, to vaibo, tos gyvos pasirodymų energijos. Viena yra žiūrėti ekrane, visai kas kita – būti vos už kelių žingsnių. Būdamas čia matai ašaras, jauti žmogaus prakaito kvapą, girdi dūsavimus – tarsi stebėtum teatrą iš trečios eilės. Ir tai labai paveiku, – su užsidegimu pasakoja chorų mūšio teisėjas, ne kartą filmavimų metu šluostęs choristams ašaras. – Čia verda tikros aistros. Nėra nieko dirbtino: visi nori būti geriausi.“
Gal matydamas, kokios stiprios emocijos verda, Vytautas ir pats panoro būti kurio nors choro generolu? Dirigentas prisipažįsta, kad apie tai ne kartą yra pagalvojęs. „Dabar – ne. Puikiai matau, koks čia didžiulis darbas. Esu dalyvavęs „Chorų karuose“ su amžinatilsį Vitalijumi Cololo... Bet tai, kas vyksta dabar, yra visai kitas lygis. Ir kalbant apie idėjų paieškas, ir apie pasirodymų rengimą. Todėl labai patogiai jaučiuosi žiuri kėdėje, nes jei pačiam reikėtų vesti chorą į mūšį – ojojoj… Tai būtų pusmečio projektas su bemiegėmis naktimis, nesibaigiančiomis repeticijomis ir diskusijomis“, – tikina jis.
Paklaustas, kurio miesto generolu norėtų būti jis pats, Vytautas prisipažįsta, kad artimiausias jo širdžiai būtų Kupiškis. Vis dėlto sutinka, kad mažesniems miesteliams tokiame projekte varžytis sudėtinga: „Tam reikia ir didelio savivaldybės indėlio – ne tik finansinio, bet ir visokio kitokio. Aukšto lygio pasirodymo neparengsi be režisierių, choreografų, kostiumų dailininkų. Čia nepraeis rajoninio lygio chorų šventės koncertėlis.“
Mano tikslas – ne būti geram ar blogam, o vertinti objektyviai: ką matau ir girdžiu, tą ir sakau.
Didžiausias iššūkis – sirgalių triukšmas
Ar būna, kad Vytautas po filmavimų grįžtų namo ir dar ilgai galvotų apie vieną ar kitą pasirodymą? Maestro atsakymas trumpas: tikrai ne. „Studijoje visi taip rėkia, kad grįžęs namo tiesiog džiaugiuosi tyla: nėra sirgalių, niekas neklykia. Patikėkite, didžiausias iššūkis man – išsėdėti studijoje, kur vyksta tikros sirgalių kovos. Kartais jos net aršesnės nei patys chorų mūšiai“, – hiperbolizuoja jis.
Perimdama Vytauto pokalbio toną, traukiu maestro per dantį – gal ir į krepšinio varžybas eiti nebereikia, kai tiek triukšmo ir adrenalino gauna filmavimuose? „Su krepšinio varžybomis mūsų filmavimų net nėra ką lyginti – LNK studijoje, kai vyksta chorų mūšis, sirgaliai šaukia dar garsiau“, – atkerta jis.
Jei vyktų ne televizinis šou, o tikrų chorų kova – ar jiems taip pat galiotų tie patys vertinimo kriterijai? Pasak V. Lukočiaus, televizinis šou – vienas populiariausių, jis renka aukščiausius reitingus – su tikrais chorais turi bendro nebent tiek, kad jų pavadinimai panašūs.
Paklaustas, kiek dainininkų turėtų būti tikrame chore, Vytautas sako, kad viskas priklauso nuo jo tipo – yra mišrūs, kameriniai ir kitokie chorai. „Šiais laikais jų ribos gana išsitrynusios – net septyniese grodami gali vadintis orkestru. Panašiai ir su chorais. O jei rimtai, tai kameriniame chore dažniausiai būna apie dvidešimt, o didesniame – trisdešimt ar net keturiasdešimt choristų“, – aiškina.
Išlieka stipriausi
Jei projekte „Didysis chorų mūšis“ galėtų pakeisti vieną taisyklę, Vytautas nešalintų kolektyvų. Žiūrovai balsuotų kaip ir dabar, tačiau mažiausiai balsų surinkęs choras neiškristų. „Man skaudžiausia, kai kažkas iškrenta. Bet jei niekas neiškristų, ar liktų azartas, intriga, žiūrimumas? Nežinau, – svarsto jis. – Galėtų būti atskirų laidų laimėtojai. Nes jei choras iškrenta po pirmo pasirodymo, gal jo potencialas tiesiog nespėjo atsiskleisti? Gal vėliau jis dar būtų įsivažiavęs?“
Ar pati „mūšio“ idėja jam priimtina – ar muzika gali būti vertinama balais ir vietomis? Anot maestro, vyksta tiek klasikinės, tiek ir populiariosios muzikos konkursai. O kur konkursai, ten ir vertinimai – tarp mūšio ir konkurso, sako, galima dėti lygybės ženklą. „Gyvenime irgi vyksta panašūs dalykai – kovojame dėl klausytojų, žiūrovų, dėmesio. Tai irgi savotiški mūšiai“, – dėsto savo nuomonę ir priduria, kad visur galiausiai išlieka stipriausi.
Jei choras būtų sporto komanda, kokiai sporto šakai Vytautas jį prilygintų? Dirigentas nusijuokia ir sako – šokiams. „Labiausiai man primena pramoginius šokius, pavyzdžiui, Klaipėdos „Žuvėdrą“ arba šokantį teatrą. Dabar ir spektakliuose daug judesio, choreografijos. Tik cirko numerių dar nematėm – galbūt chorai juos pasiliko finalui?“, – kvatojasi.
Kalbėdamas apie projektą „Didysis chorų mūšis“, Vytautas pabrėžia, kad tokie šou žiūrovams yra naudingi. Visų pirma, tai gera pramoginė laida, kuri remiasi iš klasikos atėjusiu choro žanru. Nors televizinis formatas viską šiek tiek pakeičia, tačiau pats žanras vis tiek išlieka tas pats.
Čia verda tikros aistros. Nėra nieko dirbtino: visi nori būti geriausi.
Sodyba kol kas pamiršta
Aptarę chorinius reikalus, pamažu pereiname prie Vytauto asmeninio gyvenimo. Dirigentas šiuo metu kursuoja tarp Vilniaus ir Klaipėdos – gegužės 8–9 dienomis Klaipėdos muzikiniame teatre laukia miuziklo „Mama Mia“ premjera.
Po jos ateis laikas ir Vytauto mylimai sodybai Vilniaus rajone. Reikės plėsti bičių šeimas, statyti medėtuves. Vėliau pražys agrastai… „Paskui reikės pjauti žolę, ravėti daržus, jei dar spėsiu ką nors pasodinti“, – atsidūsta jis.
Praėję metai buvo prasti – lietingi, todėl ir derlius nedžiugino. Vos keletą bulvių maišų prikasė, agurkų irgi tik šiek tiek. Nebuvo nė obuolių, uogas paukščiai nulesė. Iš devynių bičių avilių liko tik du. „Medaus užteko tik mūsų šeimai“, – pasakoja, ūkininkavimą vadindamas sunkiu darbu.
Vis dėlto nebūtų muzikantas, jei bitininkystėje neįžvelgtų paralelių su muzika. „Avilyje bitės dūzgia, panašiai ir orkestras“, – sako. Vis dėlto, jei reikėtų rinktis, kam diriguoti – orkestrui ar bičių aviliui, jis nedvejodamas rinktųsi žmones. „Avilyje dirigentas yra bičių motinėlė“, – šypteli.
Apskritai, anot maestro, orkestrui ne visada būtinas dirigentas. Jis reikalingas tada, kai reikia viską sustyguoti, tačiau geriausias vadovas tas, kuris sukuria sistemą, galinčią veikti ir be jo. „Tai aukščiausias lygis – kai kolektyvas gali dirbti savarankiškai, be nuolatinio nurodinėjimo, ką ir kaip daryti“, – aiškina jis.
Paprašytas pateikti pavyzdį, Vytautas mini Klaipėdos kamerinį orkestrą, kuris neretai groja ir be dirigento.
Ar jam pačiam norėtųsi leisti orkestrui groti be jo? „Taip, ir leidžiu. Tada atsisėdu prie klavesino ar fortepijono ir groju kartu. Dirigentas reikalingas darbui organizuoti, bet pati muzika juk parašyta ne dirigentui. Didieji genijai nerašė partijų dirigentams.“
Moteris formuoja vyrą kaip skulptūrą
Maestro juokauja, kad labai norėtų „išskraidinti“ savo tris vaikus iš gimtojo lizdo, bet jie vis dar neskrenda. „Ši žiema buvo šalta – neišskrido, – kikena. – Gal reikės nustoti kūrenti namus ir šaldytuvą laikyti tuščią, kad pagaliau pabėgtų?“ – vėl šmaikštauja, bet netrukus surimtėja ir sako, kad šiandien jaunam žmogui pradėti savarankišką gyvenimą tikrai nelengva. Būstai Vilniuje brangūs, todėl vaikai ir lieka gyventi su tėvais.
Pasikeitęs ir jaunimo požiūris į gyvenimą. „Jie bręsta vėliau, o kartais – ir visai neskuba subręsti. Nepatiria tokių sunkumų, kokius patyrėme mes. Tėvai jiems duoda viską, kas geriausia, todėl užauga tarsi šiltnamyje – ne visada pasiruošę realiam gyvenimui“, – dalijasi savo nuomone jis, pridurdamas, kad tai – gerų laikų pasekmė.
Vis dėlto tėvų ir vaikų santykiai Lukočių šeimoje puikūs. „Gyvename draugiškai: neverčiu jų dirbti, nereikalauju jokios duoklės. Per geras esu“, – šypsosi ir tęsia, kad šeimoje svarbiausia – diplomatiškumas. Jei vaikai sodyboje padirba, reikia leisti jiems ir pauliavoti. Tiesa, motyvacija dirbti pas tėvus dažniausiai būna mažiausia.
Vytautas mėgsta kartoti posakį „Happy wife – happy life“ (Laiminga žmona – laiminga šeima). Paklaustas, kiek jame humoro, o kiek tiesos, sako – vyrai jį tikrai supras. „Moterys nuolat stengiasi tobulinti savo vyrus, kurti iš jų projektus – taiso, auklėja, lipdo tarsi gyvą skulptūrą. Ir aš savo žmonai esu kaip modelis, kurį ji visą gyvenimą tobulina. Bet jei dar sako pastabas – vadinasi, myli“, – su šypsena atsidūsta.
O kaip skamba jųdviejų santykių muzika – daugiau harmonijos joje ar kakofonijos? Vytautas kikena: „Žmona norėtų daugiau harmonijos, bet iš mano pusės gauna daugiau chaoso.“ Jo manymu, svarbiausia rasti pusiausvyrą, nes kitaip tų žmonos „projektų“ gali atsirasti per daug: „tai lovą pakeisk, tai sienas perdažyk…“
Prisiminęs laiką, kai augo jų vaikai, dirigentas neslepia – tuomet daug dirbo ir dažnai būdavo išvykęs: koncertai, gastrolės. Didesnė namų našta teko žmonai. Jei galėtų laiką atsukti atgal, daugiau dėmesio skirtų šeimai, santykiams, vaikams, o ne vien karjerai.
„Dabar jau nieko nepakeisi – vaikai užaugę, charakteriai susiformavę. Galiu daugiau laiko skirti sau“, – sako ir tarsi teisindamasis priduria, kad jaunystėje daug dirbo, nes reikėjo mokėti paskolas, kurti profesinį kelią. Dabar elgtųsi kitaip. Pirmiausia – neimtų paskolos. „Mažinčiau poreikius ir stengčiausi gyventi ne dėl honorarų ar atlyginimo, o dėl malonumo ir kūrybos.“
Nemėgsta su šluota vaikščioti
Jei anksčiau Vytautas namuose buvo retas svečias, dabar šeima jį mato kur kas dažniau. Kokie buities darbai maestro rankoms artimiausi?
Vyras atviras – naminiai darbai jo visiškai nežavi. Kur kas mielesni lauko – gėlynai, medeliai, sodas. „Aš namuose su skudurėliu ir šluota vaikščioti nemėgstu, – juokiasi. – Sakau žmonai, kad tų dulkių aš tiesiog nematau. Man daug įdomiau kastuvu duobę iškasti ar obelį paskiepyti – tada bent jau rezultatas matyti“.
Sodyboje Vytautas gali visiškai atsijungti nuo profesinių rūpesčių ir pailsėti – svarbiausia, telefoną padėti į šalį.
Tiesa, jei jam pačiam smagiausia vasaroti sodyboje, šeima mieliau renkasi poilsį prie jūros. Kaip randa kompromisą? „Labai paprastai. Kiekvienas darome tai, ką norime, ir visi lieka patenkinti.“
Pernai kovą atšventęs 50-metį, V. Lukočius vis dar svarsto, kurioje barikadų pusėje yra – jaunimo ar jau nebe. Juokauja, kad „žilė galvon, velnias uodegon“: ima dairytis ir į galingus motociklus, ir į dviviečius lėktuvėlius. „Matyt, prasidėjo vėlyvojo amžiaus krizė – svajonių su metais tik daugėja. Čia jau ligos simptomai, kuriuos reikia gydyti“, – kvatojasi.
Naujausi komentarai