Kiekvieną sekmadienį TV talentų šou "X faktorius" sceną šturmuojantis 45-erių klaipėdietis Egidijus Žižiūnas žiūrovams ne tik dovanoja nuoširdžius pasirodymus bei gerą pozityvumo dozę. Vyriausias projekto dalyvis tapo gyvu įrodymu, jog siekiant pripažinimo popmuzikos pasaulyje amžius – ne kliūtis. Nors klaipėdietis prisipažino neturįs iliuzijų laimėti, bent jau iki šiol jo palaikymo komanda nesnaudė. Kaip šmaikštavo Egidijus, gal Dievas duos, kad ir šį sekmadienį Marijono Mikutavičiaus globojama komanda dar "nenukraujuos".

Į namus – paryčiais

– Ko tikėjotės eidamas į šį televizijos šou?

– Nesitikėjau nieko. Tiesiog vaikai užpildė anketą. Kai manęs klausia, kaip aš tokių metų sugalvojau eiti į televizijos šou, kur anksčiau buvau, atsakau, kad anksčiau laiko nebuvo.

– O dabar namas pastatytas, vaikai užauginti, medis pasodintas, beliko "X faktoriuje" sudalyvauti?

– Taip, anksčiau reikėjo dirbti, pinigą kalti, o dabar galima ir dėl sielos pagyventi. Žinoma, buvo dvejonių. Pirmoji atranka "Klaipėdos" viešbutyje vyko liepos pabaigoje. Atvažiavau ir galvoju: eiti ar neiti, eiti ar neiti? Bet juk per galvą niekas neduos. O dar per radiją išgirdau Samo interviu, kuriame jis kvietė – ateikite, dalyvaukite, nebijokite. Po pirmojo bandymo laukė atranka Žvejų rūmuose, kur atlikau savos kūrybos dainelę ir gavau keturis "už" – tai labai padrąsino. Po to – stovykla Druskininkuose. Iš pradžių dar buvo tarpelių, o dabar tai jau prasidėjo, patikėkite. Kiekvieną savaitę nuo ketvirtadienio turiu būti Vilniuje, kiekvieną dieną repeticijos, sekmadienį po garso ir generalinės repeticijos pusę aštuonių vakaro – koncertas, ir ne šiaip sau. Tiesioginis eteris taip blakstienas pastato, taip skruzdės per nugarą laksto, kad oho. Renginys baigiasi pusę vienuolikos vakaro, namuose būnu trečią ketvirtą ryto. O kartą, kai snigo ir pustė, grįžau net penktą. Pirmadienį pamiegu, nueinu į sporto klubą, baseiną, parelaksuoju pirtelėje, antradienį sužinau dainą, ją įdainuoju, parenkame tonaciją. Su prodiuseriu bendraujame telefonu, skaipu, žinutėmis, elektroniniu paštu. Darbas įdomus, kūrybingas, bet jam reikia daug laiko ir energijos. Žinoma, vietiniams viskas paprasčiau, greičiau. Nors aš toks ne vienas, važiuojame su Anžela. Ji yra vilnietė, bet šiuo metu gyvena Klaipėdoje.

– Turbūt su Anžela susibičiuliavote artimiausiai?

– Žinoma, susidraugavome, važiuodami pasišnekame apie viską, laiko turime nemažai, iki Vilniaus – trys keturios valandos kelio. Apskritai mūsų, "senukų", šauni komanda. Bet ir užkulisiuose gera atmosfera, visi labai geranoriški, jei reikia, palaikys, patars, apsikabins. Nesvarbu, kad jie jaunimas, o aš vyriausias. Štai Anžela už mane jaunesnė 17 metų, o kiti dar daugiau. Jie man kaip vaikai, galima sakyti. Turime labai gerą, šiltą kontaktą, bendraujame per feisbuką. Man tarp jų gerai, juk mūsų išvaizda sensta, o širdyse mes vis tiek išliekame jauni. Tik Saulius Prūsaitis man vis kažką užlenkia – tai jam tas, tai anas užkliūva. Sakau, suvalkietis, gaili geresnio žodžio. Nors šiaip užkulisiuose sveikinamės, pasišnekame, kaip reikalai.

Užkliūva "karkimas"

– Bet juk norėtųsi laimėti šou, pripažinkite?

– Kai per atranką manęs klausinėjo, kodėl dalyvauju, ar manau, kad galiu papulti į dešimtuką, atsakiau – kas ten žino, daug kas priklausys nuo kitų dalyvių. O šiandien turbūt galima sakyti, kad viltis jau pateisinau – dabar mūsų liko devynetas. Man tai jau maksimum programa. Manau, kad laimėti šou nelabai turiu šansų, nes yra daug stiprių konkurentų. Dabar jau visos grupės nukentėjo, išskyrus mus. "Senukai" dar laikosi, tai gal dabar jau mums atėjo laikas "nukraujuoti".

– Ar turite favoritų?

– Anžela dainuoja super. Ir 17-metė Ieva labai stipri, nuostabiai atlieka dainas. Šaunūs "Benjamins", "Žemaitukai". Apskritai visi, ką tik imsi.

– Kaip manote, kas už jus balsuoja, kas yra jūsų publika?

– Nežinau. Gal irgi labiau augę žmonės. Nors feisbuke labai daug žinučių gaunu iš jaunimo. Nespėju priiminėti į draugus, "laikinti". Bet kiek sugebu, stengiuosi atsakyti visiems. Dukra ir mano fanų klubą sukūrė. Kaip tik ji dabar grįžta, didelė palaima. Šiuo metu ji studijuoja Austrijoje, Vienoje, politologiją, yra ketvirtame kurse. Labai rimtas mokslas, viskas vokiečių ir anglų kalba. Taip pat dirba Jungtinėse Tautose, Kalbų institute. O sūnus gyvena su mumis, jam 15 metų.

– Ar nebaugu, kad dukra nebegrįš į Lietuvą?

– Dabar sunku pasakyti, ar ji ten pasiliks. Nors, kaip sako pati dukra, gyvendama užsienyje ji gali būti labiau naudinga Lietuvai.

– Turbūt jūsų šeima, artimieji – ne tik didžiausi gerbėjai, bet ir žmonės, iš kurių sulaukiate patarimų bei kritikos?

– Žinoma, šeima, giminės, artimieji – didžiausi mano sirgaliai. Į visus pasirodymus važiuoja ir mama, ir dėdės, ir tetos. Po kiekvieno pasirodymo gaunu ir kritikos. Ją išsako ir žmona, ir dukra, ir mama. Daug priekaištų iš gerbėjų, žiūrovų sulaukiu dėl to, kad dainuoju užsimerkęs. Jie taip pat norėtų, kad daugiau šypsočiausi, nes neva atrodo, kad aš piktas. Bet man tikrai nėra ko pykti, esu linksmas žmogus.

Dar draugai skambina ir priekaištauja – tokį gražų balsą turi, kam tą karkimą "uždedi". Man tai patinka. O jie sako – rodyk savo vokalą. Na, jei praeisiu toliau, gal kažką kita padainuosiu.

Maitina mašinų verslas

– Turite svajonių dainą, kurią norėtumėte atlikti "X faktoriaus" scenoje?

– Nežinau. Visos jos geros. Štai norėjau sudainuoti "Mažyte mano", ir visai netyčia ją gavau. Ir šio savaitgalio pasirodymui turiu neblogą dainą, bet nenoriu jos atskleisti.

– Esate profesionalus muzikantas, tačiau nė dienos nedirbote pagal specialybę. Kodėl?

– Taip, anuomet Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose baigiau saksofono klasę. Tačiau buvo tokie laikai, kad reikėjo kažkaip išgyventi, glaudėmės bendrabutyje, iškart gimė mergytė, žmona dirbo fakultetuose, ji – pianistė. O tuo metu kaip tik ir galimybių daugiau atsirado, Lietuva atgavo nepriklausomybę. Kadangi turėjau draugų Vokietijoje, su bičiuliais pradėjome varyti mašinas, automobilius dalims.

– Turbūt teko matyti ir šilto, ir šalto?

– Oi, dar ir kiek. Ir prie "fūros" vairo pats sėdėdavau. Dar šį rugsėjį važiavau, vairavau autovežį su dviem mašinomis. 34 valandos be miego. Pravažiavau Austriją, Čekiją, įlindau į Lenkiją, bet baisu kur nors sustoti, pasitaiko visko, ir automobilius nukelia. Žinoma, paprasčiau būtų ką nors kitą pasamdyti, kad tau parvežtų, bet juk žiūri, kaip tą litą ilgesnį uždirbti.

– Būti verslininku sunkiau nei dalyvauti TV šou?

– Sunku, kol įsivažiuoji. Iš pradžių visur sunku.

– Kas šiuo metu rūpinasi jūsų verslu?

– Teko sumažinti apimtis, nes šiuo metu gyvenu "X faktoriuje". Laikinai viskas išnuomota, perleista, žmonės dirba. Žinoma, kai žmogus dirba sau, gal jaučia daugiau atsakomybės.

Tremtiniu Klaipėdoje nesijaučia

– Šou pasibaigs, turėsite grįžti į kasdienybę. Šis suvokimas nebaugina?

– Grįšiu, o ką darysi. Gyvenimas juk nesibaigs. Gal kas nors mane pamatys, kur nors pakvies. Štai praėjusį savaitgalį teko dainuoti TV3 kalėdiniame vakarėlyje. Sulaukėme daug palaikymo, buvo smagu.

– Turbūt nepaneigsite, jog TV šou pakoregavo jūsų gyvenimą?

– Žinoma. Labai. Televizija – visagalė. Sulaukiu daug žurnalistų dėmesio, mane atpažįsta gatvėje. Jau po pirmų laidų užėjus į "Akropolį" vaikai prieidavo ir klausdavo – gal galima kartu nusifotografuoti? Vieni žmonės, pamatę mane, šypsosi, kiti priėję pasveikina. Pamenu, po pirmos laidos vienas vaikinukas sako: "Ot gerai tu ten davei tam "Lietuvos balse". Sakau, tai kad aš nedalyvauju "Lietuvos balse".

– Per atranką prisipažinote, kad esate ištremtas į Klaipėdą daugiau nei 20 metų. Išties taip jaučiatės?

– Ne, juk tai buvo pasakyta humoro forma. Nors esu nuo Panevėžio, Klaipėdoje dabar visas mano gyvenimas, čia atvažiavau prieš daugelį metų. Esu čia savas, nors nemažai bičiulių turiu visoje Lietuvoje – skambina iš Mažeikių, sako, Mažeikiai už tave, iš Šiaulių – Šiauliai už tave, Panevėžys irgi palaiko.

– Per atranką Marijonas replikavo, jog taip ir įsivaizduoja jus dainuojantį giminės baliuose, susiėjimuose. Neprašovė?

– Taip, taip ir yra. Kažkaip jis tai įžvelgė. Po to gavau žinučių iš pusseserių vaikų – sako, pataikė kaip pirštu į akį! Esu linksmo būdo žmogus, būdamas kompanijoje tai kokį juokelį, tai anekdotą suskeliu.

Atsikratyti svorio – iššūkis

– O iki TV šou saksofoną dažnai į rankas paimdavote?

– Labai ilgai juo negrojau, tik dabar po truputį pradėjau. Tik gaila, kad mažai jo įtraukiama į mano pasirodymus.

– Gal norėtumėte kartu sugroti su Klaipėdos meru?

– Beje, kai buvau studentas, yra tekę groti vienoje scenoje su Vytautu Grubliausku. Tada vyko kažkoks autorinis vakaras Muzikiniame teatre. Taigi scenoje jau esame drauge buvę.

– Ar niekada nesigailėjote, kad galiausiai nepasukote profesionalaus muzikanto keliu?

– Gal vėliau kiek ir gailėjausi. Bet buvo, kaip buvo, gyvenimas vis tiek gražus, jo atkarpa iki šiol, manau, nugyventa prasmingai. Galiausiai tai yra sritis, kurioje kasdien turi dirbti, tobulėti. Ir į sceną negali išeiti bet kaip.

– "X faktoriaus" reportažuose nemažai kalbama jūsų svorio tema. Tai jums išties labai aktuali tema?

– Žinoma. Turiu aukštą spaudimą, tenka vartoti vaistus. O kodėl – viskas dėl viršsvorio. Kai buvo lūžusi koja, 10 kg daviau į viršų. Tada tik valgiau ir gulėjau. Nors šiaip jau visą gyvenimą, kiek save prisimenu, buvau stambus, dar mokykloje storuliuku vadindavo. Matyt, genai tokie. Dabar stengiuosi prisilaikyti, sportuoti, man pačiam yra iššūkis numesti svorio. Ir štai dabar jau nusikračiau 10 kg.

– Todėl praėjusioje laidoje rodytame reportaže taip smagiai dorojote picą?

– Skanu juk. Buvau gal du mėnesius picos nevalgęs.