Žaibiškai išgarsėjusi žemaitė Austieja: provincijoje jaučiuosi per mažai pastebima

Jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo...Iki...“ – jos autorės, įspūdingo grožio žemaitės Austiejos ir šios dainos atsiradimo istorija.

Aktorė Austieja bus visiškai atvira – kartais gyvenant provincijoje iš tiesų ji jaučiasi per mažai pastebima. Kelis kartus kūrybos dėl to vos nemetė. Tačiau ją visuomet mistiškai laiku sustabdydavo ženklas, tarsi, atkeliavęs iš aukščiau. „Kurdama atiduodu visą save. Skaudu, kai žmonės to negirdi, neapčiuopia, tai jų nepaliečia. Ne kartą norėjosi paprasčiausiai pasiduoti ir griebtis kažko naujo. Tačiau tą akimirką, kai pagalvodavau, kad niekam čia jau nebereikia tos mano kūrybos, parašydavo koks nors žmogus ir mane nuo tokio žingsnio sulaikydavo“, – laidoje pasakos ji.

Tačiau dabar pagaliau pastebėta ir internautų įvertinta išvaizdi žemaitė Austieja net nežada kraustytis į Vilnių. Ji gyvena tarp dviejų miestų teatrų – Šiaulių ir Kelmės. Jai gera ten, kur visiškai laisvai gali leisti sau žemaičiuoti. „Dėl tarmės niekada nesu patyrusi patyčių. Manau, kad žemaičių šnekta yra atkeliavusi nuo Dievo, todėl visiems klausantiems ir kalbantiems ją girdėti yra labai gera“, – atviraus aktorė.

Tarmiškai kalbėti gera ir kitam, žaibiškai išgarsėjusiam dainininkui Rokui Kašėtai, populiarumo susilaukusiam uždainavus dzūkiškai. Jis, matydamas tūkstantines savo dzūkiškai atliktos dainos peržiūras, tikina: laikai keičiasi, mes grįžtame prie savųjų ištakų.

„Tarmė anksčiau buvo kaip įrankis sukurti kokiam komiškam personažui, kuris dažniausiai buvo pokvailis. Susikūrė toks gan stiprus stereotipas, kad tarmiškai kalbėt žmonėm tiesiog gėda. Gėda leisti kitiems suprast, kad jie yra iš provincijos. Nes būti iš provincijos tarsi yra kažkas tokio na… Taigi geriau miestiečiu būti, kaip visi. Tarmei atėjo laikas atgauti orumą. Ir tai vyksta. Tai randa kelius. Kiek galima ją laikyt tame humoro stiklainiuke. Tarmė yra didelis turtas ir yra daug platesnė negu kažkokie komiški personažai“, – pasakos grupės „Dzūkodelikav idėjinis autorius R. Kašėta.

Penkios sunkiai valdoma energija trykštančios merginos šiandien džiaugiasi, kad kažkada vienai iš jų šovė tokia išganinga mintis – sukurti moterų stiprybę apdainuojančią grupę. Taip atsirado grupė „Graži ir ta galinga“. Apie stiprias Lietuvos moteris dainuojančios merginos sako atvirai – nors jos jau ne pirmus metus scenoje ir prieš karantiną bilietai į jų koncertus būdavo greitai išparduodami, tačiau kartais kildavo minčių, kad yra nepakankamai geros, o jų pasirodymai neįdomūs. Dažnai merginas išvadindavo feministėmis, o kai kada vyrai neapsikentę iš jų koncertų paprasčiausiai pabėgdavo. „Vienu koncertu ištisai šiepėm stereotipus apie vyrus ir moteris, ir, turėjom tokį pokštą. Klausdavom, ar salėje yra tikrų vyrų. Vieną sykį atsirado vyras, kuris buvo koncerte su savo žmona ir dukra. Vyras atsistojo ir garsiai pasakė: „Yra, ir aš išeinu“. Atsisuko į žmoną ir dukrą, kad jau einam ir jos tiesiog liko sėdėt, o jis išėjo vienas“, – pasakojo grupės „Graži ir Ta galinga“ narė Rugilė. 

Dainavimas tarmiškai – ir šios grupės sėkmės paslaptis. Garsiausias jų kūrinys – daina apie Žemaitę irgi atliekama būtent taip. Žodžius garsiausiai grupės dainai apie Žemaitę padėjo parašyti Rugilės mama, tikra žemaitė iš Šilalės. Grupės merginas kūrybai įkvėpė ir vienos jų močiutė, 95–erių metų moteris, ištvėrusi Sibiro lagerius. Jos su kitomis lietuvėmis krentant iš nuovargio siuvykloje niūniuota daina taip pat buvo įtraukta į vieną iš koncertų. „Ji mane labai daug ko išmokė. Ką man palinkėtumėt kaip moteriai, aš klausiau. Nebūt ištežus kaip blynas. Moteris visada turi būti pasitempusi, labai gerai atrodyti ir vyrui niekada nenusileist”, – apie močiutės patarimus atviraus kita grupės „Graži ir Ta Galinga” narė Vaiva.