Svarbu nepamesti galvos

Etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja Zita Kelmickaitė įsitikinusi, kad bet kokioje situacijoje svarbiausia nepamesti sveikos galvos: "Juk visiems yra aišku, kad gyvenimas sustabdė arklius. Kažkaip turi negriūti į paniką, o pagalvoti, ką naudingo gali nuveikti."

Z.Kelmickaitė teigia dabar skaitanti tik rimtus leidinius, nes jai įdomu, kaip reaguoja į situaciją įvairios rinkos, ką daro verslas, nes jeigu nebus kuriama pridėtinė vertė, tai mes ateity nei dainuosime, nei šoksime. Svarsto, kaip sukasi tie verslininkai, kuriems yra labai blogai, ką daryti muzikantams, kurie iki kokio liepos mėnesio likę nežinomybėje. Ką daryti jaunam žmogui, kuris neseniai pasiryžo ir atsidarė kavinę? Jam taip pat tragedija. Tačiau vieni galvoja, kaip iš tos situacijos išbristi, gal net ir daug prarasdami, bet kažką daro. O kiti tik reikalauja, kad valdžia jiems duotų, išmokėtų ir pan.

Man nėra kada sirgti – net ir karantino laikotarpiu turiu darbų: skaitau knygas, dirbu prie laidų temų, scenarijų. Erzintis ir jautrintis tikrai nematau prasmės.

"Tokios situacijos parodo, kiek žmonės yra ištvermingi, kūrybingi, stiprūs, nenusimena ir nenuleidžia rankų. Tai geriau nei bambėti į skraitą rankas įmerkus. Čia yra išsigryninimo, išsiskaistinimo dalykai. Aš manau, kad tai laikas, kai žmonės gali pamąstyti, susidraugauti ir suprasti, ką reiškia tokia vienatvė, kai esi tik piktas ir dantimis grieži. Tai yra elementarios mums atsiųstos pamokos. Tiesa, būtų gerai, kad tas pamokas galėtume mokytis ne esant tokioms skausmingoms situacijoms. Pažiūrėkite, mokslas: čia mes nuotoliniu būdu, tuojau, pykšt. Kur pykšt? Pusė mokinių neturi kompiuterių, kitų kompiuteriai tokie seni, kad neveža... Labai mėgstame rodytis, puikuotis, nors dažnai net neturime kuo puikuotis. O dabar gyvenimas pasakė: "trrrr", sustokit ir pagalvokit. Žinoma, labai gaila, kad pasaulyje jau dabar už tai labai didelė kaina sumokėta", – sako Z.Kelmickaitė.

Jai patinka, kad žmonės, sėdėdami namuose, paskambina, kalbasi, bendrauja, domisi, kas ką veikia, kas ką skaito. Vėl atsiranda tas normalus bendravimas, kurį jau buvome beprarandą.

Kaip Z.Kelmickaitė rūpinasi savo sveikata? "Nusipirkau vitaminų organizmui stiprinti, stengiuosi sveikai maitintis, ir tiek. Man nėra kada sirgti – net ir karantino laikotarpiu turiu darbų: skaitau knygas, dirbu prie laidų temų, scenarijų. Erzintis ir jautrintis tikrai nematau prasmės."

Požiūris į negandą

Iš televizorių ekranų vyresnio amžiaus žmones likti namuose raginantis televizijos laidų vedėjas ir režisierius Vytenis Pauliukaitis teigia, kad labiausiai jį neramina tai, kad neaišku, kaip toliau klostysis situacija su koronaviruso plitimu, o nežinia visada gąsdina. Vis dėlto jis turi vilties, kad "prašviesės, ir baigsis šio viruso teroras – išliksime gyvi ir galėsime grįžti į normalų gyvenimą".

Režisierius tikrai turi kuo užsiimti namuose: Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete jis dėsto Televizijos teorijos ir praktikos kursą, tad dabar tenka bendrauti su studentais nuotoliniu būdu, susirašinėti, daug valandų praleisti prie kompiuterio.

"Panikuoti laiko nėra. Priešingai – reikia įjungti blaivų protą ir rasti išeitį, kaip tu esant tokiai situacijai galėtum gyvuoti, – sako V.Pauliukaitis. – Kiek matau per langus, žmonės jau rimčiau žiūri į tą negandą, kuri pas mus atėjo, nes pirmomis karantino dienomis buvo gausu ir jaunimo, aikštelėse žaidžiančio krepšinį, ir motinų su vaikais, ir pokalbių – tas gyvenimas nebuvo sustojęs. Gal pagaliau suvokė situaciją, o gal išgąsdino šalies vadovų kalbos, kaip mes čia puikiai viskam pasiruošę, nors realybė šiek tiek kitokia. Problema, kad nesame labai organizuoti ir disciplinuoti, o juk daug kas nuo pačių žmonių priklauso."

Daug kas priklauso nuo žmonių, kaip jie patys žiūri į susidariusią situaciją ir kiek jiems patiems rūpi jų sveikata.

Jį džiugina faktas, kad tiek daug žmonių stengiasi padėti medikams, juos aprūpinti. Tai rodo, kad dar nesame praradę visuomeniškumo.

Reikia rūpintis savimi

Režisierius teigia per visas televizijas girdintis, kad negalima eiti iš namų be kaukės, kad kaukių daug nupirkta, tačiau kažkodėl vaistinėje ar parduotuvėje jos įsigyti neįmanoma, tad jei kur nors reikia eiti – tenka apsivynioti šaliku. Vaistinėje pavyko nusipirkti tik dezinfekcinį skystį rankoms, bet rankas plauti jis ir taip nuo mažens išmokytas.

"Atkeliaus iki mūsų kada nors ir tos kaukės, pasibaigus pandemijai, ir visa kita. Tačiau manau – tai tik techniniai dalykai. Daug kas priklauso nuo žmonių, kaip jie patys žiūri į susidariusią situaciją ir kiek jiems patiems rūpi jų sveikata. Reikia rūpintis savimi, savo artimaisiais ir išlaukti, ypač vyresniems žmonėms – tokiems kaip aš, kurių jau paskutiniai gyvenimo epizodai. Reikia ne gulėti lovose, o rasti būdų, kaip judėti namuose, kaip sportuoti. Rekomendacijų dabar gausu", – sako V.Pauliukaitis.

Jis pats teigia pasportuojantis, vartojantis papildus, vitaminus imunitetui stiprinti, tad nesijaučia "kaip tas kiaušinis, kurį reikia saugoti, kad tik nesudužtų". O išlikti judriam padeda ir užimtumas, kuris iki karantino buvo labai intensyvus. Leidžiant dienas namuose, atsirado dar daugiau veiklos, mat režisierius ėmėsi peržiūrinėti ir tvarkyti savo archyvą, kuris per tiek gyvenimo metų susikaupė tikrai gausus.

"Žinote, kas mane labiausiai šioje situacijoje nudžiugino? Kad pagaliau išplovė Vilniaus autobusus ir troleibusus. Nors važinėja ir tušti, bet pagaliau švarūs, blizgančiais langais. Vadinasi, reikėjo koronaviruso, kad apsikuoptume", – ironizuoja V.Pauliukaitis.