Žinomi žmonės atvirai apie asmeninius įrašus socialinėse medijose

Atvirumas taupo laiką. „Jei tiesa yra tai, kur galiausiai atsidursime, kodėl ten nepradėjus?“ – ragino muzikantė Rayya Elias. Bet ar išeina jums taip jau iškart ir atvirauti? Tai mandagumas, tai saviapgaulė, tai sėkmės ištrauką kitiems montuoji.

Vis dėlto kažkas juda. Socialinėje medijoje, kurios ištakos – pirmūnų lenta, pradėjo daugėti įrašų apie depresiją, emocinius sunkumus, valgymo sutrikimus, instagrame demaskuojami tobulų kadrų triukai. Kalbėjimą apie nepatogias gyvenimo puses vadinsime atvirumu. Nors galėtume veltis į diskusiją, kas yra atvirumas, kuo jis skiriasi nuo tiesos sakymo.

Padėti prisėda psichologas Jeremy Shermanas: atvirumas – gebėjimas tiksliai įvardyti savo jausmus ir nuomonę; tiesa – tikslus tikrovės atspindėjimas. „Kažkada mano instagramas atrodė kitaip. Buvau labai nelaiminga, įklimpusi į toksiškus santykius, o mano įrašai – priešingi. Nebandžiau apgauti kitų. Aš labai stengiausi apgauti save“, – sako Rasa Jusionytė, žurnalo ir platformos „What do People do?“ įkūrėja, instagrame dabar besidalijanti atvirais įrašais.

Rasa Jusionytė, žurnalo ir platformos „What do People do?“ įkūrėja, instagrame dabar besidalijanti atvirais įrašais.

Apie atvirumą socialinėse medijose pasikalbėjome su keliomis asmenybėmis, kurios ten dažniau ar rečiau dalijasi savo vidinio pasaulio šešėlinėmis pusėmis. Bandome atvirai?

„Manau, tikras atvirumas prasideda, kai esi pasiruošęs kentėti ir konfliktuoti.“ (Olegas Šurajevas)

– Ką tau reiškia atvirauti?

„Nebemeluoti. Medijos mėgsta laimingus žmones be problemų, pavyzdžius, kokiems neva įmanoma būti. Net ekstremalius. Mane gyvenimas parklupdė ant kelių, ieškojau pavyzdžių socialinėje erdvėje, kurie liudytų, kad iš to galima išlipti. O ten visi išimtinai laimingi. Tada supratau, kaip stipriai mums kasdien meluojama, ir nusprendžiau kažką keisti. Pradedant savo profiliu. Ten jau būrėsi nemažai žmonių. Pamaniau, jei lyginsitės, tebūnie su tikra, ne sintetine, neįmanoma mano versija.“ (R.Jusionytė, žurnalo ir platformos „Ką žmonės dirba?“ įkūrėja)

Vaidotas Valiukevičius, grupės „The Roop“ vokalistas, lyderis.

„Man atvirumas – vieningumo ir laisvės išraiška. Visuomenė tampa vieningesnė ne per vienodumo, apgavystės kaukes. Atvirumas kartais parodo, kad mes skirtingi, bet tai irgi sujungia.“ (Vaidotas Valiukevičius, grupės „The Roop“ vokalistas, lyderis)

Neringa Rekašiūtė, fotografė, poezijos knygos „How to Swim Through Pain“ autorė.

„Būti autentiškai savimi, nesislėpti už netiesos, kuri patogesnė kitiems, bet ne man. Būdama atvira gyvenu ramybėje su savimi ir aplinka.“ (Neringa Rekašiūtė, fotografė, poezijos knygos „How to Swim Through Pain“ autorė)

„Nemanau, kad yra speciali būsena, kai tu atvirauji. Aš visąlaik gana atviras. Ilgą laiką mačiau, kad meluoti ir sakyti netiesą apsimoka. Bet po tam tikro darbo su savimi nusprendžiau nemeluoti aplinkai. Esu atviras ir ties nežinojimu, kvailyste, pykčiu. Atvirumas eina išvien su savirefleksija ir kritika, kai kritikos objektu tampa tavo vidiniai įsitikinimai ir nuostatos. Atvirumas tampa gera priemone, kai suvoki savo ribas, pripažįsti klaidas, analizuoji savo motyvus. Visi nori būti geri, kilnūs, sąžiningi, atviri ir teisingi, bet dažnai tai tiesiog iliuzija. Kai save interpretuoji, tam tikrus elgesio aspektus ignoruoji ir pamiršti, o iš geriausių savo pusių sukuri gyvenimo paveikslą, kurį ir pasikabini ant sienos. Tikras atvirumas yra kančia. Jis reikalauja kritinio žvilgsnio į save. Tai sunkus procesas, kuris neturi pabaigos.“ (Olegas Šurajevas, komikas, platformos ir kanalo „1K.lt“ įkūrėjas)

Olegas Šurajevas, komikas, platformos ir kanalo „1K.lt“ įkūrėjas. / T. Biliūno nuotr.

– Kokių jausmų patiri, kai rašai ir žinai, kad publikuosi apnuoginantį vidų įrašą?

„Tai aišku, kad baimę. Kad nuteis, išjuoks, apkaltins dėmesio stoka. Tačiau visada, kai rašiau itin atvirus tekstus, į priekį vedė tikslas padrąsinti kitus kalbėti apie savo išgyvenimus ir nebijoti kreiptis pagalbos. Nėra tobulų žmonių, kuriems viskas lengva, todėl nereikia bijoti savo netobulumo.“ (Mykolas Pleskas, arba Kleck, interneto rašytojas)

„Seniau būdavo daug baisiau, bet pastebėjau, kad kuo baisiau man – tuo stipriau rezonuoja kitiems. Baimės dydis yra indikatorius, kad einu gera kryptimi. Ego visada nori apsaugoti status quo nuo vidinių ir išorinių pokyčių.“ (N.Rekašiūtė)

„Neskirstau įrašų į apnuogintus ir ne. Suprantu klausimo esmę, bet nesutinku su formuluote. Kalbėjimas apie depresiją ir tam tikrus emocinius dalykus nereiškia galutinai apnuoginti save. Tu kalbi tik apie tam tikrus šios temos aspektus ir daug ką pasilieki. Apskritai viskas gyvenime gan asmeniška ir jautru, jei įsijauti į temą. Todėl bet koks pasidalijimas savo mintimis yra dalijimasis savimi, savo emocijomis.“ (O.Šurajevas)

„Kai pagauna noras publikuoti, jis ateina iš vidaus, ir daug nemąstau, ką kiti pagalvos. Tada noriu tiesiog pasidalyti.“ (V.Valiukevičius)

– Kiek būti atviram iš tikrųjų įmanoma žinant, kad skaitys kiti?

Urtė Karalaitė, tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ autorė.

„Priklauso nuo tekstų tikslo. Jei išsilieti, išsikalbėti, galbūt jo norisi radikalaus. Mano įrašai labiau skirti klausimams kelti ir pažiūrėti į situacijas iš šalies. Save ten įtraukiu tik kaip suasmeninantį įrankį, todėl įrašai dažnai gana abstraktūs, per daug apsinuoginanti nesijaučiu. Tikriausiai atvirumo lygis priklauso ir nuo vidinio saugumo jausmo.“ (Urtė Karalaitė, tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ autorė)

„Jei neturi kompleksų dėl savo išgyvenimų ir situacijų, į kurias buvai patekęs, ir jei nebijai pasirodyti silpnas kitų akyse – atvirumas bus visapusis. Viskas priklauso nuo tikslo. Mano atveju vienas įsimintiniausių tekstų buvo apie depresiją – o juo aš norėjau surinkti paramos „Jaunimo linijai“ ir paskatinti sergančius žmones ieškoti pagalbos. Tada nebegalvoji, kiek gali būti atviras – tiesiog pili viską, kad tekstas įgautų nuoširdumo.“ (M.Pleskas)

„Visada atsižvelgi į viešuosius ryšius. Sakyti, kad visada esi nuoširdus ir atviras, yra gan nenuoširdu ir neatvira. Akivaizdu, kad čia žaidimas be galo. Man atrodo, bet koks tekstas, mintys yra vidinė autoriaus polemika. Negali mąstyti tezėmis ir galutinėmis nuostatomis, tu visada abejoji, esi tarp pasirinkimų – blogo ir mažiau blogo. Daugelis naudoja tą vadinamojo nuoširdumo stilių savo tikslams pasiekti, kartu ir pasijuokdami iš to. Man svarbu saviironija.“ (O.Šurajevas)

„Rašydama savo poezijos knygai įvadą, gavau geriausią patarimą – visada įsivaizduoti, kad rašau vienam žmogui, kuris girdi, supranta, myli ir palaiko. Tuo ir vadovaujuosi, rašau su pamatine nuostata, kad atvirumas gydo ne tik mane, bet ir kitus. Todėl auditorijos faktas manęs negąsdina.“ (N.Rekašiūtė)

– Ką tau davė atviri įrašai socialinėje medijoje?

„Didžiausia grąža buvo, kad paskatinau žmones imtis veiksmų ir gelbėti save. Kai atvirai parašiau apie savo depresiją ir savižudiškus veiksmus paauglystėje, buvo nemažai kas padėkojo ir pažadėjo kreiptis į specialistus. Tai geriausia dovana teksto autoriui, nieko daugiau nereikia.“ (M.Pleskas)

„Išsilaisvinimą iš gyvenimo, paremto kitų sugalvotomis vertybėmis. Kai pradėjau sau nebemeluoti, atradau moterį, kuri lindėjo mano viduje, – talentingą, gražią, laisvą, kuriančią. Ji nepatogi, pirma pasirūpina savimi. Spjoviau į įprastą geros mergaitės portretą! Mums kartoja, kad būsime laimingi, kai būsime tobulai gražūs ir sėkmingi. O imi – gauni visus dešimtukus, ir kaip buvai nelaimingas, taip lieki. Tada atsigręži į emocinę sveikatą, kuri šitaip stigmatizuojama, ir pajauti, kad laimė ir yra susijusi su atvirumu sau. Ji atsiranda, kai nebesistengi įtikti, pradedi gyventi autentišką gyvenimą, kurį žmonės bando nusipirkti kelionėmis ar būstais. O jis čia pat, nemokamas, tik nebemokame jo matyti, nes bijome užmegzti ryšį su tikrąja savo versija.“ (R.Jusionytė)

„Visi dalykai, kurie man ką nors davė, ir yra tam tikras atvirumas + sugebėjimai + laikas + vieta. Manau, pagrindinį vaidmenį atlieka sugebėjimai. Jei per stand up pasirodymą kalbu atvirai, niekas neklauso atvirumo dėl atvirumo. Kritinė dalis žmonių vertina gabumą sukurti iš to komediją. Jei sugebi užmegzti ir emocinį ryšį su publika, dar geriau. Bet nematau prasmės skleisti atvirumo dėl atvirumo. Nemėgstu vlogų, influencerių, pasidalijimų nuoširdžiais patarimais, kurie apmokėti, nekenčiu visos šitos nuoširdumo bangos, kai prekių ženklai ir garsenybės kalbasi su publika, lyg jie būtų geriausi draugai ir artimi žmonės. Tai veidmainystė. Visiškai nuoširdžiai to nekenčiu. Nors nebūtinai esu teisus.“ (O.Šurajevas)

„Įrodymą, kad pažeidžiamumas nėra silpnybė. Jis – tiesus kelias į drąsų gyvenimą, kuriame nereikia meluoti.“ (N.Rekašiūtė)

„Man tai dar viena priemonė atidžiau peržiūrėti patiriamas situacijas iš šalies. Dar padeda suprasti, kad panašius procesus išgyvena ir kiti.“ (U.Karalaitė)

„Pirmiausia – laisvės pojūtį. Antra, atradau bendraminčių. Trečia, atradau žmonių, kurie papildė mano nuomonę ar net parodė esant priešingai. Ir tai privedė prie atradimų. Matau tik gerąsias puses.“ (V.Valiukevičius)

– Sutinki, kad atvirumo socialinėje medijoje padaugėję? Kaip tu manai – kodėl?

„Aš stengiuosi nežiūrėti ir neskaityti. Man įdomiau sugebėjimai ir ką žmogus siūlo. Kaip, tarkim, kovoti su depresija, kas padeda, kas ne. Man atrodo, vienas iš raktų yra komedija ir ironija. Kodėl – čia labai įdomus klausimas, į kurį atsakymo neturiu. Kartais pasidalijimas padeda. Kartais atrodo, kad jei papasakojai, tai iškėlei kažkokią baimę, neurozę, problematiką, ir jau tuo padėjai. Kartais kalbėjimas yra gera iliuzija, kad problema sprendžiama. Kartais tai pagalbos šauksmas. Kartais atvirumas yra viešieji ryšiai. Konsultantai rekomenduoja savo klientams, pavyzdžiui, politikams, ATRODYTI (čia esminis žodis) organiškai, būti nuoširdiems ir atviriems. 90 proc. reputacijos ir viešos pozos yra įvaizdis, o nuoširdumo įvaizdis parduoda labai gerai. Visada reikia žiūrėti į kontekstą. Kodėl taip elgiamasi. Drąsių žmonių, kurie priešinasi konjunktūrai, yra mažuma. Manau, tikrasis nuoširdumas prasideda ir baigiasi, kai esi pasiruošęs kentėti ir konfliktuoti. Tikėjimas, šeima, vaikai, tėvynė – viskas super, bet aš dažnai netikiu žmonėmis, kurie gan patogiai kovoja už vertybes, kurios sutampa su tuo, kas visuomenėje pozicionuojama kaip vertybės. Daugelio žmonių nuoširdumas – prisitaikymas. Bet tai kvestionuoti pavojingas žaidimas, kol apskritai nežinome, kaip veikia žmogaus smegenys. Tai aš nuoširdžiai nežinau, kaip čia kas.“ (O.Šurajevas)

„Žinoma, padaugėję ir – pagaliau! Taip galima viešai paliesti ir jautresnes temas. Matyt, poreikis tam buvo visą laiką, tereikėjo tinkamos terpės, platformos, kuri atsirado lygiagrečiai su viešomis diskusijomis apie psichologinę sveikatą.“ (U.Karalaitė)

„Sutinku. Dėl neuromokslų ir geresnio suvokimo, kaip šeima, visuomenė formuoja žmogų, kratomės ir kritikuojam tai, kas mus sužalojo.“ (N.Rekašiūtė)

„Padaugėjo, nes vis tolstame nuo datos, kai buvome okupuoti. Tiek ilgai trunkanti laisvė atpalaiduoja mus iš esmės ir galime daugiau reikštis.“ (V.Valiukevičius)

„Nes daug žmonių savo atvirumu rodo pavyzdį. Nes visuomenė vis mažiau taikstosi su pašaipomis, nukreiptomis į tuos, kurie atvirauja. Nes būti uždaram – vadinasi, bėgti nuo problemų, o pripažinti ir kalbėti apie svarbius, kad ir skaudžius dalykus – stipraus žmogaus bruožas.“ (M.Pleskas)

„Rašykite iš rando, ne iš žaizdos“, – nebeįsivaizduoju, kam priklauso šios išminties autorystė, bet ji tinka, kai kalbame apie atvirumo pliūpsnius socialinėje medijoje. Rodos, bendruomenei sveikiau skaityti tekstą, kurį rašo su tuo jau šiokį tokį atstumą turintis žmogus. Dvi specialistės, kurios praktiškai taiko atvirumą, pasidalijo savo mintimis.

Ieva Sližienė, patiriamojo ugdymo, ugdomojo vadovavimo specialistė, lektorė, psichoterapijos studentė, seniau – populiaraus feisbuko tinklaraščio „Penkiese viena kryptimi“ autorė, besidalijusi savo šeimos emocinėmis patirtimis keliaujant.

„Kartais pastebiu emocinį ekshibicionizmą. Žmogus išlieja krūvį į viešą eterį.“ (Ieva Sližienė)

– Ką žmogui duoda atvirumas?

– Atvirumą sieju su žmogaus noru būti pamatytam. Man tai jungties paieškos. Jeigu jis kyla iš noro dalytis – duoda galimybę būti išgirstam, priimtam. Jeigu kyla iš noro demonstruoti – tada dažniausiai nusivylimą. Vidinio pasaulio išgyvenimai yra priemonė megztis ryšiui, kartais ir jam nutrūkti. Čia kaip nardymo kostiumas, gali užsidėti tik paviršinio nardymo vamzdelį, o gali giluminio nardymo kostiumą. Kai dalijuosi, didelė tikimybė, kad kitam rezonuos, pabus jausmai, jis atpažins savas istorijas. Kita vertus, gali ir sužeisti, ir susižeisti. Atvirumas man – atspindžių ieškojimas.

– Ar tikrai įmanomas 100 proc. atvirumas?

– Sunku procentais matuoti. Juolab kad yra dalykų giliai viduje, kurie priklauso tik žmogui, kurie nebe žodžių lygio, tik jausmo. Iš ten transliuoti nebūtina. Dažnai net nėra kaip. Iš ten su kitais žmonėmis galima jungtis per muzikos, poezijos kūrybą.

– Rašei tinklaraštį. Ką tau duodavo atvirumas su bendruomene, kurią nebūtinai pažįsti?

– Pojūtį, kad dalijamės tuo, kas man labai brangu. Palaikymo jausmą. Keliaudami sulaukėme daug palaikymo iš skaitytojų. Suteikė ir pasitenkinimo, kad moku rašyti.

– Ar pastebėjai, kad socialinėse medijose dabar padaugėję atvirumo. Kaip manai, kodėl?

– Taip, atkreipiau dėmesį. Pagalvojau, kad žmonės turi vis daugiau galimybių pažinti save ir ima tuo dalytis. Socialinės medijos tampa atvirumo platforma. Kraštutinumas – kai tai tampa demonstratyviu įvaizdžiu. Kartais pastebiu emocinį ekshibicionizmą, kai žmogus išlieja visą susikaupusį emocinį krūvį į viešą eterį. Aš tai patiriu kaip perkrovą. Jeigu mano pačios vidus užgrūstas išgyvenimų, man dažniausiai sunku skaityti tokius tekstus. Atvirumu žmonės gelbėjasi nuo vienišumo. Nors paradoksalu, kad, socialinėse medijose augant atvirumui, gyvo kontakto mažėja. Dažnai jaučiuosi dviprasmiškai, kai prasilenkiu gatvėje su socialinėje erdvėje labai atviru žmogum, o realybėje mūsų žvilgsniai net nesusitinka.

– Esi radikaliojo atvirumo atstovė. Kuo jis skiriasi nuo paprasto atvirumo?

– Dauguma žmonių mano, kad būti atviram – vadinasi, sakyti, ką galvoji. Radikalusis atvirumas yra buvimas vienam su kitu, kai įvardiji viską, ką tuo metu pastebi mintyse, kūne ir aplinkoje. Radikalusis atvirumas reiškia gyventi pagal savo vidų ir, pirmiausia, pažinti savo pojūčius. Mintys – antrinio svarbumo. „Tu niekada manęs neklausai“ virsta į kažką panašaus: „Kai aš kalbėjau, mačiau, kad nusukai akis į šoną. Jaučiau skausmą krūtinėje ir įsivaizdavau, kad manęs nesiklausei. Pykstu ant tavęs, kad nusukai akis. Prisimenu, kad ir vakar taip darei, ir užvakar. Įsivaizduoju, kad manęs dažnai nesiklausai. Man liūdna ir aš pykstu. Noriu būti tau svarbi ir noriu, kad, kai kalbu, žiūrėtum man į akis. Ar galėtum?“ Ir lieki vienas su kitu iki galo, kol emocijos nurimsta ir mintys apie tai, kaip tu ar pasaulis privalo būti kitoks, netenka svarbos. Radikaliai atviras pokalbis vyksta apie tai, kas vyksta čia ir dabar, tarp tavęs ir manęs. Toks būdas leidžia mums jausti ryšį, būti spontaniškiems, be baimių, nes žinome, kad vienas patyrimas keičia kitą ir kad ir ką pasakyčiau ar padaryčiau, išsiaiškinsime ir po to jausimės atsipalaidavę ir susiję.

– Ką tau reiškia būti atvirai?

– Reiškia, kad pastebiu, kas su manimi vyksta čia ir dabar, ir galiu apie tai prabilti arba pasilikti sau. Kai prabilsiu, galvoju, kad būsiu atvira. Jei pasiliksiu sau, galvoju kažką kita, pavyzdžiui, kad bijau.

– Ar įmanomas 100 proc. atvirumas su savimi?

– Taip, nes tavo kūnas visada atviras. Širdis plaka, kraujas teka, tavo raumenys tave laiko ant kėdės. Tavo dėmesio kokybė apie tai, kas vyksta tavyje, nulemia tavo buvimo atviram su savimi procentą. Tu gali sėdėti patogioje kėdėje, veikiant oro kondicionieriui, su puodeliu kvapnios kavos šalia, ir būti visiškai įsitempęs ir suprakaitavęs, nes visas tavo dėmesys nukreiptas į mintis apie tą vakarykštį pokalbį su viršininku. Tu galvoji, ką viršininkas apie tave galvoja ir ar nusipelnei didesnės algos, ar ne. Kai pastebi, kur yra tavo dėmesys (prote, kūne ar išorėje), ir gebi tai įvardyti, esi, galime vadinti, atviras. Dažnai mes ignoruojame kūno atvirumą ir nukreipiame dėmesį į mintis apie tai, kaip turėtume būti arba koks turėtų būti aplinkinis pasaulis. Tas ignoravimas – apsimetimas, kad yra kitaip, negu iš tiesų, yra melas. Su pastabumu – kaip su joga: vieni pasilenkę gali pasiekti savo pirštus, kiti tik kelius. Kiekvienas yra ten, kur yra, su savo geba pastebėti, ir viskas dėl to gerai. Būti atviram su savimi nėra maratonas. Tai ilgametė praktika – nukreipti dėmesį į fizinę realybę.

– Ką žmogui duoda atvirumas?

– Pirmiausia fizinį atsipalaidavimą ir lengvumo bei saugumo jausmą palaikant ryšį su kitais. Pradeda formuotis naujos tapatybės, pavyzdžiui, „galiu būti savimi“, „esu svarbus“, kyla savivertė. Tiesos sakymas padeda atskleisti praeities nuoskaudas ir pasipiktinimus. Išreiškus nuolankumą, meilę ir drąsiai parašant, ko norime, – dažnai gauname tai, ko manėme negalį gauti. Ilgainiui atsiranda nauji gilūs ryšiai su įdomiais pokalbiais, kurie gydo ir praturtina gyvenimą. Nervų sistema pradeda reguliuotis ir atsikratome daug baimių, ypač tų, kurios susijusios su įvaizdžiu ir atstūmimu. Man jis davė pasitikėjimo, kad ir kas nutiks – aš susitvarkysiu.

– Ar pastebėjai, kad socialinėse medijose dabar padaugėję atvirumo. Kaip manai, kodėl?

– Nepastebėjau. Lygiai, kaip nepastebiu, kad padaugėjo atvirumo mano gyvenime. Tiesiog esu atvira ir to noriu iš kitų. Neskaitau ir neseku tų, kuriuos vertinu kaip meluojančius. Donaldas Trumpas būtų pavyzdys. Spekuliuočiau, kad galbūt daugiau žmonių, kurie turi prieigą prie socialinių tinklų, neturi ko prarasti? Sakyti tiesą dažnai reiškia būti išstumtam iš žmonių grupės, kurią vienija bendras pasakojimas apie tai, koks turi būti pasaulis. Manau, kad tiesos sakymas, nors yra prigimtinis – įgimtas ir užmirštas dėl išgyvenimo, yra privilegija tiems, kurie žino, kad gali išgyventi pasakę, ką mano kitaip. JAV žmonės gali pasijuokti iš prezidento, o daugelyje šalių žurnalistai ar komikai būtų nubausti laisvės, o kai kur ir gyvybės, atėmimu. Manau, kad tiesos sakymas yra laisvos bendruomenės ženklas. Jei pastebėjote daugiau atvirumo socialiniuose tinkluose, spėju, galbūt ten žmonės jaučiasi laisvesni.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,AS!!! irgi esu ZINOMAS ZMOGUS...,

...,AS!!! irgi esu ZINOMAS ZMOGUS..., portretas
31 metai kai GYVENU TAME PACIAME DAUGIABUTYJE...,is matymo MANE!!! zino KELETAS APLINKINIU DAUGIABUCIU ir PARDUOTUVIU DARBUOTOJAI i KURIAS nuEINU NUOLAT apsiPIRKTI...,tai TIEK apie SAVE!!! nesiGYRDAMAS,bet...ir labai nesiKUKLINDAMAS... TASKAS

atvirumas --Orvelo

atvirumas --Orvelo portretas
,,Gyvuliu ukyje,,,,kam jus ydomus !!??? cia keli pridurkai taip pat reklamuojasi lenda su savo pider-lyber orentacijom y viesuma, visuomenes apspjaudyti lekia skustis y prokuraturas del yzeidimo .... ir .....vel ...neuzilgo puola reklamuotis iki sekancio apspjaudymo ir skundu....

Graudu

Graudu portretas
Daugelis mate youtubej Faru video kai policija iškviesta taksisto pakuoja apsinarkašinusi Šurajevą, kuris pridergė automobilyje ir atsisako mokėti net nesuvokdamas kur randasi. O po to bėga nuo policijos ir pagautas žviegia. Ar čia pavyzdys ir elitas??
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių