Dizaineris Kęstutis Lekeckas: nudžiuginti galiu ir be progos

Motinos dieną švenčiame visada. Dažniausiai, jei oras geras, prie tėvelių namo Kaune susirenkame brolis, aš su šeima, žmonos tėveliai. Susėdame terasėlėje ir gėrimės mamytės – Reginos Lekeckienės – užaugintais, gegužę jau žydinčiais abrikosais. O kur dar jos išpuoselėti gėlynai... Dairantis po juos atrodo, kad mama neturi vienos mėgstamiausios gėlės – patinka visos. Motinos dieną dažnai jai dovanoju narcizų arba tulpių. Jei noriu įteikti rimtesnę dovaną ar kokį siurprizą, tai padaryti galiu bet kada, neieškau specialios progos. Buvo laikas, kai mamai daug siūdavome. Ar mamytė – įnoringa klientė? O, taip! Nebijo atvirai pasakyti, kas netinka, pakritikuoti. Tad siūdami jai turime kaip reikiant pasistengti, kiekvieną siūlę preciziškai apžiūrėti (juokiasi). Ką prisimenu iš paauglystės? Man rodos, buvau ramus vaikas, nieko blogo neprikrėčiau, gal tik po Laisvės alėją kartais daugiau vaikščiojau, nei į pamokas ėjau. Vaikystėje daug su ja keliavau. Mama mėgdavo mane pasiimti į sveikatingumo atostogas. Teko ilsėtis ne tik mūsų šalies kurortuose. Mama sveikatinosi, aš pramogaudavau. Ar mados pojūtį paveldėjau iš mamos? Gal labiau iš močiutės – mamos mamytės. Ji buvo siuvėja, daug siūdavo tiek Kauno ponioms, tiek mamai. Natūralu, kad ir mane nuo pat vaikystės lydėjo išskirtinis stiliaus pojūtis, kuris pamažu išsivystė į dabartinę profesiją.

Asmeninio archyvo nuotr.

Menininkė Agnė Kišonaitė: esu nutapiusi mamos portretą

Mudvi su mama – Zita Žeimiene – sieja itin šilti santykiai. Kai susilaukiau savo pirmagimio, mamytė paliko gimtąją Klaipėdą ir atsikraustė gyventi šalia mūsų į Vilnių. Padeda auginti anūkus Henrį ir Liliją. Galima sakyti, kad vaikų auginimas mus visus tris – mane, mano vyrą ir mano mamą – labai suartino, sujungė į vieną bendrą šeimą. Didelių tradicijų, kaip švęsti Motinos dieną, neturime. Paprastai pas mamą valgome skanius pyragėlius ir geriame kavą. Ką dovanojame? Dažniausiai – gėles. Paauglystėje buvau aikštinga mergina. Mėgdavau su draugais lankytis kavinėse. Guodžia tik tai, kad visada jai pranešdavau, kur esu ir kada grįšiu (juokiasi). Be to, daug dėmesio skyriau mokslui ir menui. Kokius charakterio bruožus paveldėjau iš mamos? Gal šiltumą, nuoširdumą, gilumą – į situacijas iki dabar nežiūriu paviršutiniškai. Esu jai dėkinga už estetikos pajautą. Tai ji mane išmokė aplinkoje pastebėti tuos mažus gražius dalykus, vėliau įkvepiančius kurti didelius darbus, projektus. Klaipėdoje yra gražus skulptūrų parkas, kuriame nuolat su mama lankydavomės. Ten ji man pirmąsyk parodė krentančių rudeninių lapų grožį. Dar pamenu mudviejų keliones prie jūros. Kadangi vaikystėje turėjau daug visokių sveikatos problemų, tai vos tik man pasidarydavo blogiau, kaipmat su mama lėkdavome į pajūrį. Kita smagi atrakcija – važiuoti autobusu pas giminaičius į kaimą. Taip laukdavau tų išvykų, kad mama iš vakaro nedrįsdavo apie jas net užsiminti – antraip būčiau visą naktį nemiegojusi! Užtai ryte linksmai žadindavo: „Agnyt, važiuosim!“ Toji kelionių aistra išliko iki šiol. Kol vaikai maži, visi drauge keliaujame po Lietuvą. Bet labiausiai džiaugiuosi, kai gaunu pakvietimą dalyvauti kokiame nors meno projekte užsienyje. Štai tuomet mane ir vėl aplanko lygiai toks pats jausmas, kaip vaikystėje: „Agnyt, važiuosim!“ Esu nutapiusi mamos portretą. Tai buvo pirmasis portretas, kai tik pradėjau juos tapyti. Iš pradžių jo nebaigiau, bet kai teko ilgai gulėti ligoninėje – susivežiau ten visus dažus ir vieną dieną pabaigiau.

Asmeninio archyvo nuotr.

Aktorius Egidijus Stancikas: mama – tokia neįspėjama paslaptis

Mano mamytė Ona Bučinskaitė-Stancikienė užaugino penkis vaikus. Aš – antrasis iš jų. Kartais giriuosi, kad esu pats laimingiausias, nes jau subrandintas ir iš meilės pašauktas. Kadangi net ir sovietmečiu mūsų šeima buvo praktikuojantys katalikai, tai Motinos (kaip ir Tėvo) dieną visuomet švęsdavome. Nuo vaikystės buvome išmokyti, kad nereikia mamos sveikinti Kovo 8-ąją, o tai daryti turime pirmąjį gegužės sekmadienį. Stiebdavomės, pamenu, papūtę lūputes, norėdami ją pabučiuoti, nelabai dar suvokdami, už ką jai dėkojame. Tik bėgant metams vis labiau atpažindavome savyje mamos veidą, jos pasaulio priėmimą, puoselėtas vertybes. Mama – tokia neįspėjama paslaptis… Tarsi būtų kiekvieno vaiko namai. Juk mes devynis mėnesius išbūname mamoje, kol susirenkame ne tik kūną, bet ir dvasios lauknešėlį, su kuriuo ateiname į šį pasaulį. Ryšys su mama niekada neprapuola! Visada jaučiame jos nematomą priežiūrą, kad kur ji būtų – šiame ar anapusiniame pasaulyje. Bėga metai ir mes patys tampame žilaplaukiais, o mama atrodo vis tokia pati jauna, greita, išmintingesė už bet kokią egzistuojančią šalia patirtį ar išmintį. Nes jos patyrimas ateina iš besąlygiškos meilės. Todėl ir kiekvienas kąsnis, mamos pagamintas, yra ne paprasto, bet dieviško skonio. Nes ir su pačia mama mus sieja kažkoks ypatingas, nuo Dievo einantis ryšys – tik vaikui ir mamai duotas. Taip kalbėdamas jokiu būdu nenoriu sumenkinti tėčio vaidmens, nes mūsų šeimoje, kai sakome „mama“, matome du žmones, kaip ir sakydami „tėtis“, taip pat regime du. Kartais stebiuosi, kokia mano mamytė yra greita. Pernai vasarą, man beviešint pas tėvelius, ji pamatė, kad bitės pradėjo spiestis (tėveliai turi kelis bičių avilius). Tai greitai skarelę ant galvos, įsispyrė į batelius, šoko ant dviračio – ir bitės jau suvaldytos. Aš nė mirktelėti nespėjau. Tąkart tik darsyk įsitikinau, kad mūsų mamose slypi neišpasakytai didelis energijos šaltinis! O per šias Velykas ji sugebėjo be vargo paruošti stalą 27-iems žmonėms! Sugužėjome pas tėvelius visi – vaikai, jų antrosios pusės, anūkai, proanūkiai. Dar atvažiavo mamos brolis – kunigas. Sėdėjau ir galvojau, kaip ji viską spėja: paruošti, patarnauti prie stalo, o paskui viską sutvarkyti. Ir be menkiausio nuovargio veide! Matyt, didžioji paslaptis – ta besąlygiška motiniška meilė, kuri niekada nepavargsta, niekada neišsisemia.

Asmeninio archyvo nuotr.

Iliuzionistas Mantas Wizard: iš jos gavau iškalbos dovaną

Mano mama Stefa Žmuidzinavičienė pagal specialybę – inžinierė, bet iš širdies – tikra humanitarė. Iš vaikystės pamenu didžiulę knygų spintą, iš kurios mama vis imdavo knygas ir skaitydavo. Kadangi baigusi dar ir režisūrą, tai mėgsta deklamuoti eilėraščius, lankytis teatre. Manau, kad būtent iš jos gavau iškalbos dovaną, pagarbią meilę kultūriniams dalykams. Kai manęs laukėsi, mama rengė poezijos vakarus ir aktyviai reiškėsi scenoje, todėl visai nenuostabu, kad sūnus gimė artistas (juokiasi). Su broliu Viliumi (jis kariškis) tėvus lankome gana dažnai. Ne tik per Motinos dieną, Velykas, Kalėdas ar Naujuosius metus. Kadangi mūsų ryšys artimas ir gražus, tai, kaip mėgstame šmaikštauti, Motinos dieną švenčiame kelis kartus per metus. Nepamirštu pasveikinti ir savo močiutės – tėvelio mamos. Dažnai su ja susiskambiname. Su gilia nostalgija pamenu mamytės mamą ir vakarus jos namų verandoje, jaukiai spragsinčią krosnį žiemą… Smagu, kad mano tėvai išsaugojo senelių sodybą. Ten nuvykęs randu daug gražių prisiminimų. Kaip šiandien regiu vaizdą: mes su broliu, dar visai mažiukai, gulime lovoje, o mama skaito Hanso Christiano Anderseno pasakas. Gal dėl tų pasakų susižavėjau magija, stebuklais? Sykį, pamenu, mokiausi spjaudyti ugnimi. Kadangi buvo šalta žiema, dariau tai virtuvėje. Rezultatas – aprūkę spintelės ir gėlių vazonai. Mama daug ką pakęsdavo. Leisdavo man eksperimentuoti, taip pat temptis į namus visokius gyvūnus. Esu priglaudęs ir šunį, ir katę, auginęs vorą, skorpioną ir indišką gyvatę. Pradžioje kiek pabambėdavo, bet paskui kantriai padėdavo man juos prižiūrėti. Kokios mamos mėgstamos gėlės? Baltos lelijos. Bet ji nėra išranki: moka nuoširdžiai pasidžiaugti tiek paprastu dėmesiu, tiek ir prabangiausiais mano dovanotais kvepalais. Į klausimą, ką norėtų gauti dovanų, ji visuomet atsako: „Tik jūs būkit sveiki, laimingi – man bus geriausia dovana!“

Asmeninio archyvo nuotr.

Dainininkė Ineta Puzaraitė-Žvagulienė: tik dabar suprantu tą pasiaukojimą

Mano mamytė Ramutė Pangonienė gyvena Marijampolėje. Ne tik dirba vaikų darželyje, bet dar ir rūpinasi mūsų su Irūna vaikų darželiu (juokiasi). Motinos dieną minime visada. Aišku, ne tokiu mastu kaip Velykas ar Kalėdas, bet visuomet su sese suorganizuojame mamai kokį nors prizą-siurprizą, pavalgome drauge pietus. Mėgstamiausios mamos gėlės? Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad visos tos, kurios yra sodinamos. Ilgaamžės. Kadangi pavasaris jau būna įsibėgėjęs, tai mama mėgsta puošti gėlėmis savo namo balkoną, sodą. Ką pamenu iš vaikystės? Labiausiai turbūt važinėjimą. Jau nuo ketverių metukų abi su sese buvome labai užsiėmusios – lankėme muzikos mokyklą, popchoro repeticijas, važiuodavome į koncertus. Kol buvome mažos, aišku, vežiodavo mama, močiutė. Tik dabar suprantu, kiek laiko jos sugaišdavo, kol mus į repeticijas autobusu lydėdavo. Juk iš pradžių gyvenome ne mieste, bet šalia jo. Tik dabar, kai pati esu mama ir vežioju savo vaikus pirmyn atgal į būrelius, jų pasiaukojimą galiu tinkamai įvertinti. Pamenu, vaikystėje, prie senų namų, buvo geležinkelio stotelė, užtat daug kur važiuodavome traukiniu. Kad ir iki močiutės. Paskui kokius 500 m iki jos namų tekdavo eiti pėstute. Ypač smagu tai daryti būdavo žiemą. Mama visada paimdavo rogutes ir tempdavo mus su sese per sniegynus – tuomet juk dar žiemos tikros būdavo! Ar daug išdaigų vaikystėje tėvams esu prikrėtusi? Gal ne… Tik pamenu, mama sakė, kad su manimi pirmoje klasėje labai sunku buvo: mat leido mokytis nuo šešerių metų. Tai vis verkdama prašydavau, kad ji su manimi pamokas ruoštų, knygas į kuprinę padėtų susikrauti ir pan. Dabar mama juokauja, kad su manim antrąsyk baigė pirmą klasę. Kadangi abi su sese buvome labai užimtos, tai paauglystėje pakampėmis nesišlaistėme – jokių rūkymų, gėrimų nebuvo. Neturėjome tam laiko. O ir mama mumis labai pasitikėjo. Dėkingos jai esame už tą didelį užimtumą. Greičiau savarankiškomis panelėmis tapome, su pinigais elgtis išmokome. Ką paveldėjau iš mamos? Gal organizuotumą, šeimos ir giminės ryšio puoselėjimą. Man, kaip ir jai, svarbu, kad giminė bendrautų, tad per didžiąsias šventes kartais prie stalo susėda net iki 100 žmonių.

Asmeninio archyvo nuotr.