Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė veikia spalvinga XX a. dailės klasiko, vitražisto Adolfo Valeškos vitražo projektų paroda.

Reikia pripažinti, kad vitražai buvo populiarūs sovietmečiu, kai išlaidos jam sukurti nieko negąsdino, visko buvo neva daug ir mažai kainavo. Šiandien vitražo studijas baigę menininkai nori nenori renkasi kitas meninės išraiškos sritis, pasuka į tapybą, medijų meną, nes vitražo kūrinys – brangus ir mažai kas gali sau leisti jį užsisakyti, galvojant netgi ne apie pavienius asmenis, bet įmones.

Kita vertus, jis bet kokį interjerą gali paversti itin prabangiu ir išskirtiniu. Pavyzdžiui, daugelis kauniečių dar gerai atsimena vaikų kavinę „Pasaka“ Laisvės alėjoje, kurios unikalumą ir kūrė fantastiški vitražai.

Spalvoto stiklo žėrintiems paveikslams sukurti medžiagos yra ne tik brangios, daugelis jų yra kenksmingos sveikatai. Juk vitražo stiklus jungia siūlės iš švino, todėl ši specialybė – ne kiekvieno menininko sveikatai.

Taigi yra reta proga pamatyti vitražo projektų parodą Nacionaliniame dramos teatro fojė, kur galerija „Aukso pjūvis“ supažindina su XX a. dailės klasiku, vitražistu Adolfu Valeška (1905–1994). Savo laiku dailėtyrininkų gerai įvertintas, tačiau plačiajai publikai šis menininkas – tapytojas, scenografas – nebuvo gerai žinomas ir buvo nepelnytai pamirštas. Galbūt todėl, kad tuometės Kauno meno mokyklos auklėtinis vėliau pasitraukė į Vakarus, paskui – į JAV, kur ilgus metus dirbo: Čikagoje įsteigė vitražo ir mozaikos studiją.

Įrėminti A.Valeškos projektai įdomūs kaip savarankiški meno kūriniai, puikiai reprezentuoja autorių. Kita vertus, jie savotiškai atsako į klausimą: koks projekto (paruošiamojo būsimo, dažniausiai didelio formato vitražo) santykis su įgyvendintu meno kūriniu?

Eskizą galime laikyti pirmuoju, o projektą paskutiniuoju kūrybinio proceso etapu, kai dailininkas jau racionaliai pasirinkęs, apsisprendęs, kurį variantą įgyvendins medžiagoje. Todėl vitražų, taip pat mozaikų, gobelenų projektai dažniausiai būna natūralaus dydžio ir dažnai vadinami tiesiog kartonais, paprastai atliekami guašu, tempera, aliejumi.

Pasak menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, vitražo ir stiklo tapybos projektuose menininkas rado pusiausvyrą tarp spontaniškos pirminės idėjos (kuri puikiausiai gali išlikti drobėje, bet ne dekoratyvinės dailės projekte, kurį įgyvendinti užima tikrai itin daug laiko, išlaidų) ir ištobulinto galutinio varianto (apibendrintų raiškių formų, aptakių kontūrų, monumentalumo ir dekoratyvumo sąjunga pasižyminčių).

Spalvų numerėliai, išlikę kiekvieno vitražo projekto langelyje, teikia spontaniškumo, leidžia pasijusti menininko darbo proceso stebėtoju, bet svarbiausia itin gerai atskleidžia svarbiausias dailininko temas, savitą estetiką.