„Užuot išmokę būti demokratine visuomene, gerbiančia žmogaus teises, pradėjome manyti, kad tai kažkaip prieštarauja mūsų kultūrai, tradicijoms ir mūsų vertybėms“, – pabrėžia Žmogaus teisių stebėjimo instituto laikinoji direktorė Dovilė Šakalienė.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas paskelbė žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje 2011–2012 metais apžvalgą, kurioje, deja, konstatuota: „Besikeičiant valdantiesiems, vertybinė politinė kryptis išlieka ta pati – tęsiasi provincialūs įtikinėjimai, kad visuotinai priimti žmogaus teisių principai kelia pavojų moralei, visuomenei, šeimai, tautinėms vertybėms.“

Negana to, pabrėžta, kad, įstojus į Europos Sąjungą, žmogaus teisių padėtis Lietuvoje tik blogėja. O mūsų parlamentarams „labiau nei prabangiam automobiliui vairuoti reikalingas vairuotojo pažymėjimas praverstų žmogaus teisių pagrindų kurso pažymėjimas. Gal tuomet visa ši energija, nukreipta į priešinimąsi geriausių pasaulio ir Europos praktikų diegimui Lietuvoje, galėtų būti panaudota realių problemų sprendimui“, teigia žmogaus teisių stebėtojai.

Vieną apžvalgos autorių, Žmogaus teisių stebėjimo instituto laikinąją direktorę D. Šakalienę, kalbino LRT televizijos laida „Savaitė“.

– Jūs norite pasakyti, kad Lietuvoje visai nesvarbu, kokiai politinei jėgai priklausai: bendra tendencija ta pati – tai, kas Europoje pripažįstama vertybe, mūsų šalyje kelia grėsmę moralei, šeimai, tautiškumui? Išeitų, mes tamsūs žmonės, ir tai ypač atsiskleidė tapus ES nare?

– Iš tiesų esame paradoksalioje situacijoje. Net nežinau, kaip čia taip mums nutiko, kad priėjome iki tokio taško, jog faktiškai tarsi neigiame esą europiečiai.

Ir užuot išmokę būti demokratine visuomene, gerbiančia žmogaus teises, pradėjome manyti, kad tai kažkaip prieštarauja mūsų kultūrai, tradicijoms ir mūsų vertybėms.

– Bet ar Jūs galite paaiškinti, kodėl taip yra?

– Iki įstojimo į Europos Sąjungą (ES) mes jautėme išorinį spaudimą, t. y. mes priėmėme, ratifikavome ir visaip kitaip išleidome visokius aktus, kurie reglamentuoja žmogaus teisių standartus.

Tačiau įstojus į ES spaudimas baigėsi – mes tapome pilnateisiais šios erdvės nariais ir tada staiga pradėjome domėtis, ką ten priėmėme, ką pasirašėme. Tarsi atsirado dalykų, kurių nebuvo. Na, kaip žinote, populiariąją frazę, jog Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso, tad juolab negalėjo būti seksualinių mažumų. Bet tai žmonės, kurie visą laiką šalia mūsų gyveno ir buvo, jie nenukrito iš dangaus, ne ES juos atvežė autobusais ir čia paleido – apie tai kažkodėl nesusimąstome. Bijome to, kas iš tiesų visą laiką buvo.

Ko reikėtų? Dialogo. Tačiau mes turime politikus, kuriuos patys išsirinkome. Kažkodėl jie išsirenka pačias tamsiausias baimes, mitus ir stereotipus, dar ir patys naujų paleidžia, o tada užkuria panikos mašiną. Tos pareigos, kuri priklauso mūsų politikams – kalbėti atsakingai ir kalbėti apie problemas, jų esmę, o ne pūsti savo reitingus projektuojant rinkėjų baimes, – nėra.

Tai, manau, šiuo metu yra tas pagrindinis stabdys, kodėl mes nesugebame judėti toliau po įstojimo į ES.

– Pakalbėkime dabar šiek tiek apie Jūsų apžvalgą konkrečiau. Viena iš skaudžiausių temų – vaiko teisės ir globos sistemos reforma.  Kaip valstybė gina vaiko teises? Ar buvo judesių padėtį gerinti?

– Na, tiesą sakant, čia tikrai norėtųsi konstatuoti, kad mes niekur nenuėjome nuo sovietinės sistemos. Jei jau visame pasaulyje įrodyta ir Jungtinės Tautos tiesiai šviesiai sako, kad gyvenimas įstaigoje yra valstybės smurtas prieš vaiką, nes atima iš jo galimybę suformuoti emocinį ryšį, atima patį žmogiškiausią aspektą. Niekas iš mūsų nenori gyventi įstaigoje. Įsivaizduokite, kad reikėtų gyventi ministerijoje arba ligoninėje.

Ir mes, užuot supratę, kad turime investuoti į tai, jog vaikai gyventų šeimose, kalbame apie tai, jog nėra pinigų. O juk valstybė šimtus milijonų skiria globos namams – tai yra labai brangu. Ar galime mes skirti 2,5 tūkst. litų vaikų namams vieno vaiko išlaikymui per mėnesį, ar mes [verčiau] skirtume tuos pinigus šeimai? Tie, kurie galėtų duoti savo šilumą ir dėmesį, bet dabar bijo, kad neišlaikys to vaiko, kad finansinės naštos nepatemps, galėtų tą kriterijų iškart atmesti.

– Dar vienas įstatymas ir dar viena skaudi tema. Smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimas, be abejo, buvo pozityvus žingsnis, bet ar šiandien galite konstatuoti, kad jis vykdomas?

– Įstatymas yra vykdomas tik jis, žinote, stipriai šlubuoja, netgi sakyčiau, turi tik vieną koją, kadangi įstatyminis reglamentavimas yra, o finansavimo nėra. Mūsų šalyje tai gana dažna problema, nes yra tokių iniciatyvų, kurios gana pozityvios, bet kurios sužlugdomos finansavimo nebuvimu.

Šiuo atveju iš gerų norų, iš idealizmo, iš Policijos departamento bandymo bendradarbiauti jis yra įgyvendinamas. Kad tai taptų norma, turime užtikrinti finansavimą. Tiesiog kitais žodžiais to nepavadinsi.

– Lietuvoje dažnokai tarnybos sulaiko žmogų, uždaro jį į areštinę, surengia tarsi tokį viešą spektaklį, o po kelių dienų tas žmogus paleidžiamas, jam panaikinami apribojimai, galop jis dar ir išteisinamas. To žmogaus nervai sugadinti, geras vardas sugadintas, aš net neabejoju, kad jo niekas neatsiprašo. Ir ką tada tam žmogui daryti?

– Sakyčiau, kad problema iš esmės yra ta, kad mūsų šalyje [galima pastebėti] ne visai tinkamą kardomųjų priemonių taikymą. Nors įstatyme yra reglamentuota labai aiškiai, kad suėmimo, kaip kardomosios priemonės taikymas, turėtų būti išimtinis – tik tada, kai visos kitos priemonės neleidžia pasiekti tikslo, mūsų šalyje jis taikomas kaip pagrindinė priemonė.

Labai dažnai areštas arba suėmimas taikomas kaip psichologinio spaudimo priemonė. O ką tada padaryti, kaip žmogui apginti savo teises? Tiesiog reikėtų kreiptis į teismą ir reikalauti žalos atlyginimo.

– Bet „teisė į teisingą teismą – labiausiai pažeidžiama pilietinė teisė“, Jūs konstatuojate savo apžvalgoje?

– Taip, toje srityje yra tikrai daug pažeidimų, bet kritinis nepasitikėjimas mūsų teisingumo sistema – teismais ir teisėsauga – meškos paslaugą padaro. Tada mes faktiškai kaip ir susipriešiname su jais. Ta institucinė sistema, kuri ir turėtų užtikrinti teisingumą, kuri yra pagrindinė ginant žmogaus teises, tampa mūsų priešu.

Yra labai daug gerų teismų sprendimų, tačiau pirmųjų instancijų teismuose yra daug probleminių momentų, kurie leidžia pasakyti, kad žmonės pagrįstai nepasitiki teismais ir teisėsauga.

– Suprantu, kad dar daug ko galėčiau Jūsų klausti iš tos jūsų apžvalgos ir nieko gero Jūs nepasakytumėte, nes ten iš tikrųjų konstatuota daug žmogaus teisių pažeidimų įvairiose srityse. Ir vis dėlto nejaugi mes esame tokia valstybė, kurioje tik pažeidinėjamos žmogaus teisės ir mes nieko gero negalim apie save pasakyti?

– Mes nenukritome į duobės dugną ir neužsimušėme. Mes tik esame tam lėtame kopimo procese.

Aš turiu vilčių, kad jaunoji karta, kuri gavo galimybę keliauti, pamatyti, išmokti, sužinoti ir kuri dar neemigravo, o po visų kelionių grįžta čia, kad jie palengva sukurs kritinę masę žmonių, suvokiančių, kad mes esame lietuviai, esame europiečiai, kad mes – Europos viduryje. Visada buvom ir, tikiuosi, būsim.